Šiandien Lietuvoje vyksta politinės brandos egzaminas. Partinės srovės ir grupės siekia apsibrėžti savąjį tapatumą, atrasti savąją vietą įvairiaspalviame politiniame spektre. Iškyla vertybių, ideologijų, programų klausimai. Šie procesai leidžia tikėtis, jog beveidžio populizmo era eina į pabaigą. Vis dėlto, ne viskas taip paprasta. Pastarųjų kelerių metų istorija rodo, jog politinių grupių tapatumas gali būti latentinis, net apgaulingas, jog iškabos ne visuomet atitinka tikrovę. Ar neužlipsime ant to paties grėblio?
Politikoje egzistuoja objektyvūs dėsniai. Yra konservatyvioji niša, yra liberalioji, socialistinė, religinė, tautinė arba nacionalistinė niša. Kiekviena jų atspindi tam tikro visuomenės sluoksnio pažiūras, interesus, tam tikrą valstybės raidos modelį.
Žvelgiant siaura partine prasme, klausimas apie tautinę platformą gali sukelti tiktai graudžią šypseną. Apie kokią platformą galima spręsti, surenkant vos 2482 balsus? Vis dėlto, tai – tik vienos partijos balsai. Visumoje į tautinę nišą pretenduojančios partijos Seimo rinkimuose gavo 11 048 balsus. Palyginimui, mažiausiai iš parlamentinių rinkimų barjerą praėjusių partijų surinkę valstiečiai liaudininkai gavo 78 902 balsus. Vadinasi, skirtumas išlieka akivaizdus. Tik ar ne pernelyg paprasta aritmetika?
Užmirštama, jog apie pusę visų Lietuvos rinkėjų išvis boikotuoja bet kokius rinkimus, o dalis jų tai daro motyvuotai ir sąmoningai. Piliečių judėjimo „Kitas pasirinkimas“ akcija – išbraukti visas kandidatūras rinkimų biuletenyje – neatsirado iš tuštumos. Ji atspindi daugybės lietuvių požiūrį į dabartinę partinę pasiūlą, nors retas jų apskritai mato prasmę ateiti į rinkimus. Štai, kur niša tautinei politikai.
Įvairiose Europos šalyse tautinė platforma atstovaujama įvairiais būdais ir lygmenimis. Vienur veikiančios tautinės partijos – radikalesnės (prancūzų Tautos Frontas - Front National), kitur – nuosaikesnės (Danų Tautos partija - Dansk Folkeparti). Vienur jos veikia politikos paribyje (vokiečių respublikonai - Die Republikaner), kitur – veržliai kyla į parlamentinį politikos lygmenį (graikų Ortodoksinis Tautos Kongresas - Laïkós Orthódoxos Synagermós). Įdomu, jog Ortodoksinis Tautos Kongresas, prieš tris metus suvienijęs tris tautines partijas, šiais metais laimėjo 10 parlamentinių mandatų, nors ligtol nei viena šių partijų niekada neturėjo nei vieno. Akivaizdus vienybės rezultatas.
Lietuvoje šiandien – užtektinai tautiškai mąstančių žmonių, tačiau dauguma jų nemato, už ką balsuoti. Dabartinės tautinės partijos jų aiškiai netenkina: smulkūs, dažnai viena ar dviem garsesnėm pavardėm apsiribojantys dariniai, akivaizdžiai stokojantys rimtesnės perspektyvos, tautinę platformą gali atstovauti tik deklaratyviai. Nenuostabu, jog vis garsiau siūloma tautinėms partijoms įsijungti į šiandieninių parlamentinių jėgų sudėtį ir veikti per jas.
Šis modelis – dalyvavimas platesnės identifikacijos fronte – taipogi įmanomas. D.Britanijos Konservatorių partijoje veikia trys pagrindinės srovės: liberalioji, tautinė ir krikščioniškoji. Prancūzijos valdančiojoje partijoje – Sąjungoje už Liaudies Judėjimą (Union pour un Mouvement Populaire) – taipogi veikia keletas frakcijų, sudarančių gana platų spektrą, nuo Žako Širako (Jacques Chirac) socialinio liberalizmo ligi Nikolo Sarkozio (Nicolas Sarkozy) su gerokai radikalesne pozicija. Egzistuoja čia ir pro-tautinė frakcija su Šarliu Paskua (Charles Pasqua), greta radikaliojo Tautos Fronto. Pastarieji parlamentiniai rinkimai Lenkijoje taipogi leidžia spėti apie panašią perspektyvą: Lenkų Šeimų Lygos (Liga Polskich Rodzin) ir „Savigynos“ („Samoobrona“) balsus faktiškai susiurbė konservatyvioji „Teisės ir teisingumo“ partija („Prawo i Sprawiedliwość“), nors iš vienų rinkimų darytis išvadas gali pasirodyti pernelyg skubota.
Lietuvoje konservatyviųjų, tautinių ir krikščioniškųjų jėgų sąjunga – gyvybiškai būtina visuomenės ir valstybės interesams, tiktai ar sąjunga būtinai turi reikšti susitapatinimą? Šį klausimą reikia gvildenti ypač atsargiai ir pasvertai. Svarbiausia žiūrėti ne siaurų asmeninių ar grupinių interesų, o Lietuvos.
Labai norėtųsi tikėti, jog jungimasis vyks ideologiniu ir programiniu, o ne postų ir kvotų pagrindu. Norint keisti kažkieno kokybę, reikia pačiam ją turėti. Ar tautinės jėgos, pasirengusios įsijungimui į platesnį bloką, jau turi susiformavusios aiškius principus, kuriuos galėtų integruoti į bendrą politinę platformą? Jei ne, viskas liks tiktai tuščia jungimosi deklaracija, nevykusiai dangstančia primityvius valdžios siekius.
Neramina ir tai, jog jungimosi projektuose kalbama tik apie menkai apibrėžtą „dešiniąją“ alternatyvą. Šiais laikais „dešinumas“ – ganėtinai miglota sąvoka. Ji gali reikšti visai skirtingą turinį: tautinį, krikščionišką, konservatyvųjį, liberalųjį. Ar pavyks visa tai integruoti savoje, lietuviškoje erdvėje? Kas tinka vienai šaliai – nebūtinai tiks kitai. Jei „dešinioji“ alternatyva būtų apibrėžta bent jau „patriotine“, tai išspręstų daugelį klausimų. Patriotu gali būti ir tautininkas, ir konservatorius, ir krikščionis demokratas.
Šių jėgų polilogas šiandien – jau kur kas lengvesnis, nei prieš kokius penketą metų. Daugelis konfliktinių klausimų liko praeityje. Kai kuriais klausimais pozicijos – aiškiai suartėjo: visų pirma – šeimos politikos klausimais. Vis dėlto, kai kuriuos klausimus dar teks rimtai diskutuoti – tautinis suverenitetas, tiesioginė demokratija, socialinė politika vis dar lieka svarstytinų principų sąraše. Žinoma, galima tai svarstyti ir bendros partijos kontekste – britiškasis variantas. Tačiau apeiti jų – nepavyks. Ruoškitės tam, bičiuliai.
Svarbiausiu klausimu lieka pati tautinės politikos platforma. Ar tautininkams įsijungus pas konservatorius, šios nišos neužims kuri nors kita jėga? Labai tikėtina perspektyva. Ypač tuo atveju, jei ši sąjunga nepateisins šiandieninių lūkesčių.
Jau dabar akivaizdu, jog jungimasis – jei toks išvis įvyktų – tikrai nebūtų visuotinis. Restitucinė Tautininkų sąjunga ligšiol sprendžia savosios tapatybės problemas: dalis lojali konservatoriams, dalis – liberaldemokratams, dalis simpatizuoja centristinių jėgų frontui. Akivaizdu, jog Tautininkų sąjungai įsiliejus į Tėvynės sąjungą, dalis tautininkų tikrai sieks atkurti savarankišką tautinę partiją. Labai realu, jog į šią partiją įsijungs ir tos tautinės jėgos, kurios laikosi atokiau nuo dabartinių tautininkų dėl gana latentiškos pozicijos. Panašios kalbos vyksta jau dabar. Galima spėti, jog atkurta Tautininkų sąjunga – vienu ar kitu vardu – žymiai radikalizuosis. Tačiau šis variantas nebūtų pats liūdniausias.
Nacionalinės platformos klausimas – išlieka. Gerai, jeigu jai atstovaus idėjinės tautinės jėgos, tačiau kas, jei šią platformą perims tie, kurie realiai nieko bendro neturi su tautos ir valstybės interesais, o tik sumaniai sužais šia korta? Labai gali būti, jog šią nišą pasisavins tos jėgos, kurios ne tik atitrūkusios nuo realių lietuviškų reikalų, bet ir proteguojamos visai nedraugiškų valstybių. Šventa vieta tuščia tikrai nebus.
Šios problematikos kontekste kyla esminis klausimas: ar patiems konservatoriams nebus palankiau išlaikyti lygiagrečią tautišką jėgą, nei užleisti jos vietą abejotiniems asmenims ar jų grupėms? Susijungus įvairioms politinėms ir visuomeninėms jėgoms, tautinė platforma įgaus realią perspektyvą. Konservatyviosioms ir krikščioniškosioms jėgoms tai gali sudaryti puikią bendradarbiavimo platformą. Jei šią nišą perims kiti, tokia platforma taps labai abejotina.
Žvelgiant siauroje, trumpalaikėje perspektyvoje, galima jungtis ir persijungti bet kokiais, tegul ir visiškai neapibrėžtais pagrindais. Esminis klausimas – kas toliau?
Marius Kundrotas yra Lietuvių tautininkų sąjungos Tarybos narys
