Lietuvos kelias Europon jau beveik dešimtmetį skamba kaip pagrindinis valstybės ir visuomenės strateginis tikslas. Atsižvelgiant į šį tikslą nagrinėjami visi politiniai, socialiniai, ekonominiai ir kultūriniai klausimai.
Visų problemų sprendimu ir panacėja laikomas prisitaikymas prie Europos normų. Kaskart jaučiamės, kad vis dar per mažai esame europiečiai: nebeįtikina nei geografinis Europos centras, nei gotikinė, renesansinė ir barokinė architektūra, nei viena seniausių ir autentiškiausiai išlaikytų indoeuropietiškų kalbų, nei po daugybės valstybių dinastijas pasiskirstęs lietuviškas kraujas. Provincialų kompleksas verčia vis labiau artėti prie numanomų ar menamų metropolinių standartų – artėti ir vis nepriartėti.
Stojimas į Europos vardu pavadintą Sąjungą iš pažiūros turėjo išspręsti šią problemą iš karto ir visiems laikams. Tačiau įvyko priešingai. Referendumas ir jo agitacija atskleidė mumyse tipišką posovietinę Trečiojo pasaulio valstybę ir visuomenę. Tai parodė ne tik demokratijos stygius, netolygus valstybinių lėšų paskirstymas pozicijoms „už“ ir „prieš“, nuolatinė ir primygtinė propaganda į vienus vartus: apie tuos dalykus – jau ne kartą kalbėta. Kur kas labiau nuotolį nuo siekiamos vakarietiškos pilietinės visuomenės parodė pats referendumas. Pagrindinė argumentacija „už“ rėmėsi ne kultūriniais ar civilizaciniais motyvais, bet finansinėmis išmokomis, pašalpomis ir fondais: ar įmanoma dar akivaizdžiau pavaizduoti elgetišką puslaukinio krašto čiabuvių dvasią? Pasirodė, kad įmanoma: vos paskelbus apie „Maximos“ akciją referendumo dalyviams, žmonės urmu puolė prie dalijamų skalbimo miltelių ir alaus, kai kuriuose miestuose ir rajonuose – paraidžiui – nušluodami parduotuves, daužydami vitrinas, masiškai grūsdamiesi eilėse tartum sovietiniais laikais. Tai buvo žemiausių instinktų išlaisvinimas. Ir tokia buvo ilgai lauktojo tapsmo europiečiais pradžia.
Kiekvienas kelias turi savo pradžią ir dažniausiai toji pradžia daro įtaką visai tolesnei krypčiai. Skelbdami demokratiškos ir pilietiškos visuomenės siekius, įkūnydami juos išsivysčiusios Europos idėjoje, iš teisų parodėme visiškai priešingą kryptį. Tam tikra prasme įžengėme Europon pro užpakalinius vartus. Tad koks bus tolesnis kelias? Kokia linkme toliau vystysis toks mūsų europietiškumas?
Žvelgiant į šiandienines tendencijas, panašu, kad toks pat, kokia buvo šio kelio pradžia: apsigręžus atžagariai. Tapsime europiečiais gėjų, lesbiečių ir migrantų teisėmis, nė iš tolo neprilygdami europinei siekiamybei pilietine visuomenės branda, saugumu ir gerove. Ir toliau neturėsime ramybės nei gatvėse, nei namuose, versle ir darbe klestės XIX a. lygio laukinis kapitalizmas, valstybės administracijoje viešpataus korupcija, o po darbų išvargusį eilinį pilietį naktimis vargins neatsakingų vairuotojų paliktų automobilių signalizacija ir kaimynų keliamos orgijos. Šių problemų sprendime, europietiškos tvarkos tikėtis – kaip ir netenka: bent jau mūsų valdžios institucijoms tai – nerūpi. Miestuose ir kaimuose toliau veši nusikalstamumas, algos ir pensijos toliau lieka tik arbatpinigiais, nusivylusi ir išsekusi visuomenės dalis vis labiau skęsta alkoholyje arba tiesiog – palieka Tėvynę. Kai kam tokia padėtis – itin patogi: visų pirma tiems, kurie mus ir vedė Europon. Valdininkams patogu išlaikyti ar net padidinti korupcijos lygį, stambiajam kapitalui – išlaikyti kuo mažesnius atlyginimus ir galimybę slėpti mokesčius, o visai sistemai kartu paėmus patogus visuomenės pasyvumas. Pilietinė branda, savigarba ir atsakomybė – priešingai, visiškai neparanki. Ori, sąmoninga ir vieninga tauta nesileistų mulkinama, žeminama ar išnaudojama. Todėl sistemai svarbiausia – jokiais būdais neleisti žmonėms pasikelti, apsidairyti, susivokti, galiausiai – viešai ir vieningai pareikšti savo nuomonę: kitokią, negu paranku sistemai.
Pesimistinis paveikslas? Deja, faktų ir logikos gijos veda būtent į šitokios padėties prognozę. Valdantiesiems, kuriems iš Europos tereikia dotacijų ir galimybės suversti visą atsakomybę metropolinėms institucijoms, visiškai pakanka demonstruoti išorinius europinių normų ir standartų ženklus: kad ir minėtomis gėjų bei lesbiečių teisėmis. Gal netgi dviejų tėčių arba dviejų mamų galimybėmis įsivaikinti svetimus vaikus. Arba savavališku federalinės Konstitucijos patvirtinimu, netgi neatsiklausus tautos. Arba skubiu federalinės valiutos įvedimu. Toji sistema, kuri šiandien valdo Lietuvą ir veda mus Europon pro užpakalinius vartus, tikrai nesiims keisti padėties: koks kvailys eitų prieš save? Vargu ar tai darys ir metropolinės institucijos, iš kurių tikėtasi ir iš dalies – tebesitikima prevencinių veiksmų prieš vietinės sistemos savivalę. Imperijoms, kad ir kokios jos būtų – tradicinės ar modernios, provincijų gyvenimas mažai terūpi: visa, ko reikia – tai provincijos lojalumas. Taigi mūsų vietinė sistema bus lojali ir toliau galės viešpatauti nebaudžiama ir nekliudoma.
Žinoma, yra ir kitas kelias. Gerokai ilgesnis ir sunkesnis, užtai – su patikimesne perspektyva. Tai savarankiškos, laisvos ir atsakingos visuomenės kelias. Kelias, kuris ragina pirmiau būti lietuviais, o tik po to – europiečiais. Europa suklestėjo tiktai būdama Tautų Europa. Ir būtent tautoje atsiskleidžia bendražmogiškosios savybės. Tai kelias į žmogiškumą per bendruomenę: šeimą, draugus, giminę, tautą. Tiktai jose ir gali pasireikšti bendražmogiškosios savybės. Dirbtinai traktuojamas bendražmogiškumas atkerta žmogų nuo jo šaknų, kurios tą bendražmogiškumą maitina. Tas pats pasakytina ir apie europietiškumą. Šeimoje, tarp draugų, savo gyvenvietėje, tautoje ir valstybėje žmogus suvokia save bendros visumos dalimi ir tai iš esmės keičia santykį su aplinka. Žmogus tampa atsakingesnis ir pareigingesnis. Ir tik iš to gali kilti visuomenės klestėjimas. Europoje, ar be jos, savo gerovę galime susikurti tik patys, savoje tautoje ir savoje žemėje.
Marius Kundrotas yra Lietuvių tautininkų sąjungos tarybos narys.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
