Seime svarstoma iniciatyva kadenciją baigusiems parlamentarams skirti valstybės rentas dėsningai sulaukė įvairių ir prieštaringų vertinimų. Daugelis jų – išankstiniai, vienašališki, angažuoti. Objektyvumo čia aiškiai stinga, nors tai būdinga visai mūsų politinei sąmonei. Vis dėlto, pamėginkime žvilgtelti į abi šio klausimo puses.
Visuomenėje Seimas – toli gražu, ne pati populiariausia institucija. Įsitikinti tautos „meile“ savo išrinktai valdžios institucijai net nebūtina žvalgytis į dažnai tendencingus reitingus, užtenka pereiti gatve ar pabendrauti su pažįstamais iš pačių įvairiausių sluoksnių.
Antipatija Seimui grindžiama įvairiausiais motyvais ir daugelis jų – ne be pagrindo. Antidemokratinė rinkimų sistema, korupcija dvelkianti partijų finansavimo tvarka, savarankiškų pilietinių iniciatyvų varžymas ir ignoravimas, perkami ir parduodami įstatymai anaiptol neskatina tautos laikyti Seimą sava valdžia. Didžiulė visuomenės dalis išvis ignoruoja rinkimus, nes pati jaučiasi ignoruojama, o aktyvesnė rinkėjų dalis netrunka skaudžiai nusivilti. Šiame kontekste tautos ir valdžios atotrūkis ar net priešprieša atrodo visiškai dėsninga ir suprantama.
Ši situacija teikia peną populistinei retorikai ir manipuliacijoms visuomenės nuomone. Socialinės atskirties visuomenėje didžiausią įtūžį kelia pats faktas, kad kažkas čia kažko pasiekia, o kažkas – ne. Apsivogusio ir prakutusio Seimo nario įvaizdis iš atskirų atvejų verčiamas visuotiniu reiškiniu. Alyvos į ugnį dar šliūkšteli skandalus įsimylėjusi žiniasklaida. Laikraščių puslapiuose ir televizijos laidose beveik neišvysime rimtos politinės analizės ar informatyvių reportažų apie konstruktyvias įstatymų iniciatyvas, kur kas „įdomiau“ aprašyti kokio nors Seimo nario meilužę, prabangų automobilį ar namą, ryšius su verslo struktūromis ar užsienio šalimis. O svarbiausia, jog efektingas šių žinių skambesys dažnai užgožia ir atstoja tiesą.
Visai kita situacija atsiskleidžia, išvydus Seimo narį esant tuo, kuo jis ir yra – tiesiog žmogumi. Tai nebus taip efektinga ar populiaru, tačiau gerokai tikroviškiau.
Seimo nariui kadencijos pabaiga reiškia tą patį, ką ir kiekvienam darbą praradusiam žmogui – egzistencinį iššūkį, ieškantis kito darbo. Ketveri metai teisėkūros procese beveik visada reiškia atotrūkį nuo ankstesnių profesinių įgūdžių. Susirasti kitą darbą nėra taip jau lengva. Tai ir grindžia valstybinės rentos poreikį tam laikotarpiui, kol ankstesnį darbą praradęs žmogus susiras vietą po saule ir vėl atsistos ant kojų.
Blogiausia šioje byloje – tai, jog valstybinės rentos nebuvimas pirmiausiai kirs ne tiems Seimo nariams, kurie jau pralobo iš korupcinių sandorių ar užsitikrino Seimo vietas tolesnei kadencijai. Priešingai – ši situacija atsigręš prieš tą saujelę, kuri savo darbą atliko dorai ir pareigingai, todėl ateičiai jokio kapitalo – nesusikrovė. Išstumti iš politinės arenos už savo principingą laikyseną, šie žmonės turės prisiimti juos išstūmusios ydingos sistemos atsakomybę.
Valstybinių rentų klausimas kelia rimtų abejonių iš kitos pusės, nei mėgsta pabrėžti radikalūs jų priešininkai. Šis klausimas, lygiai kaip ir daugelis šiandieninių visuomenės problemų, sprendžiamas ne iš to galo. Esminis klausimas čia turėtų kilti ne dėl to, ar valstybinės rentos kadenciją baigusiems parlamentarams išvis reikalingos, o iš bendro šios problematikos konteksto.
Visų pirma, kyla klausimas – kodėl nėra bendros įstatyminės bazės, apibrėžiančios darbą praradusių žmonių padėtį? Kodėl išimtis dėl valstybinės rentos teikiama tik Seimo nariams? Išeitinių pašalpų klausimas lieka ganėtinai opus didelei visuomenės daliai, o dabartinė teisinė darbdavių atsakomybė – tiesiog juokinga. Persikvalifikavimo programos Lietuvoje – geriausiu atveju – tebėra užuomazgų stadijoje. O transformuojantis arba išnykstant ištisiems ekonominiams sektoriams, daugybė žmonių atsiduria tiesiog gatvėje.
Antras esminis klausimas – parlamentarų darbo kokybė. Šiuo atveju, svarbiausiu tampa net ne leidžiamų įstatymų turinys, nes dėl to vieningi vertinimai lieka praktiškai neįmanomi. Populiarūs ir būtini sprendimai ne visuomet sutampa, o kas tinka vienam – ne visada tiks kitam. Svarbiausias čia – atsidavimas pačiam savo darbui, o tai nėra taip jau sunku išmatuoti, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.
Kabelinės televizijos ir Seimo tinklapio dėka, galime lengvai stebėti Seimo narių darbą. Kuo labiau stebi, tuo daugiau stebiesi. Pustuštė Seimo salė seniausiai virto dėsniu. Valstybės ir visuomenės egzistavimą apsprendžiantys įstatymai priiminėjami maždaug 60-ies Seimo narių, kai bendras jų skaičius – 141. Kiek Seimo narių svarstytų įstatymus, bendrą skaičių apibrėžus 71-u Seimo nariu, ką visiškai neseniai siūlė kai kurios populistinės partijos? Dvi dešimtys? Trys dešimtys? Trys dešimtys žmonių spręstų visą šalies likimą?
Pažymėtina, jog ši saujelė sprendžia svarbiausius klausimus be jokios asmeninės atsakomybės. Atsakomybė čia – kolektyvinė, o paprasčiau tariant – jokios. Šiame kontekste, lengva suprasti kai kurių jėgų siūlymą įvesti prezidentinį valdymą. Bent jau atsakomybės atžvilgiu, šis sprendimas atrodytų gana pagrįstas, nors vieną žmogų paveikti – dar lengviau, nei trisdešimt.
Svarstant klausimą dėl išeitinės kompensacijos kadenciją baigusiems Seimo nariams, pirmiausiai reikia užtikrinti jų darbą esamose pareigose. Už dabartinę „veiklą“ tuščių Seimo kėdžių „savininkams“ veikiau reikėtų atimti algą, o ne skirti valstybės rentas. Įdomu, kuo toks „darbas“ baigtųsi eiliniam piliečiui bet kuriose kitose – valstybinėse ar privačiose – pareigose? Kelios pravaikštos ir lauk iš darbo. Kodėl Seimo nariams čia taikoma išimtis?
Šioje srityje pirmiausiai privalo būti sutvarkytas parlamentarų darbo reglamentas. Lygesnių už lygius atsiradimas neturi nieko bendro su teisingumu ar demokratija. O po to – kuo skubiau turi būti rengiama darbuotojų persikvalifikavimo bazė. Visuotiniu mastu. Priešingu atveju, atskirtis ir įtampa tarp visuomenės sluoksnių – tiktai didės. Pasekmės gali būti revoliucinės.
Esminis klausimas – ne tai, ar valstybinės rentos – reikalingos. Esminiai klausimai – kaip ir kada.
Marius Kundrotas yra Lietuvių tautininkų sąjungos Tarybos narys
