česlovas iškauskas

Šis straipsnis – greičiau pažintinis negu politinis. Pasaulyje nemažai teritorijų, kurios pretenduoja būti oficialiai pripažintos arba bent išskirtos kaip savarankiški dariniai. Kitos gi – daugiausia tokių yra Okeanijoje, kuri pasaulio žemėlapyje išsiskiria tautų ir nykštukinių valstybių margumynu, – neturi net ambicijų tapti Jungtinių Tautų narėmis ir tvarkyti savo ekonomiką nepriklausomai nuo buvusių metropolijų.

Pro storą teroro baimės miglos, apgaubusios Rusiją, šydą prasiskverbia ir šviesos spindulys: branduolinis pavojus pasaulyje sklaidosi. Balandžio 8 d., ketvirtadienį, Prahoje ketinama pasirašyti naująją Strateginės puolamosios ginkluotės (SPG-1) sutartį. Rusijos ir JAV prezidentai Dmitrijus Medvedevas ir Barackas Obama pratęs 1991 m. sudarytą ir pernai gruodžio 5 d. baigusį galioti branduolinių užtaisų mažinimo susitarimą.

Kinijos ekonominis fenomenas pasaulį ne tik žavi, bet ir kelia daug mįslių. 1978 m. pabaigoje Deng Xiaopingo pradėtos reformos sėkmingai vykdomos daugiau kaip 30 metų, o jau beveik dvejus metus siaučianti krizė tik išryškino Azijos „tigro“ stiprybę. Žymiausi pasaulio ekonomistai ginčijasi, kur slypi komunistinio-kapitalistinio ūkio sėkmės paslaptys.

Gestų kalbos specialistai pataria vengti nurodomųjų gestų. Pavyzdžiui, atkištas ar iškeltas rodomasis pirštas, jau nekalbant apie sugniaužtą kumštį, – tokie signalai suprantami kaip gąsdinimas, agresyvumas ir valdingumas. Psichologai mano, kad tokie gestai rodo ne tik negatyvų požiūrį į pašnekovą, bet ir sukelia susierzinimą: juk žmogui susidaro įspūdis, kad jam nurodinėja ir net grasina.

Kazachstanas nuo sausio 1-osios vieneriems metams iš Graikijos perėmė vadovavimą Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO). Taip 56 šalis vienijančiai transatlantinei saugumo organizacijai pirmą kartą pradėjo vadovauti buvusi SSRS respublika, kurios vyriausybė pažadėjo vykdyti demokratines reformas. Apžvalgininkai svarsto, ar Astanai pavyks įgyvendinti tuos svarbius uždavinius, kuriuos 1975 m. Helsinkyje įkurtai Bendrijai kelia sudėtingas laikmetis.

Gal 40-os Lietuvos politinės partijos – Lietuvos liaudies sąjungos (LLS) - įsteigimas nebūtų sukėlęs tokios reakcijos, jei ne drastiški ir stebinantys pareiškimai jos suvažiavime praėjusį šeštadienį. Galima suprasti K.Prunskienės ambicijas tęsti politinę veiklą po viso ruožo nesėkmių, nes 66-rių vasarį sulaukusi ekonomikos profesorė nepaprastai gyvybinga ir darbšti ir nė nemano sudėti rankų bei nuteisti save rezignacijai atokioje Labanoro sodyboje.

Kopenhagos konferencija – turbūt paskutinė galimybė rasti problemų, susijusių su klimato kaita, sprendimus, rašo vokiečių „Tagesspiegel“. Danijos sostinėje pirmadienį prasidėjęs forumas, kuriame dalyvauja 105 pasaulio šalių vyriausybių ir valstybių vadovai, o iš viso 192 valstybių atstovai, tęsis iki gruodžio 18 dienos.

JAV prezidentas Barackas Obama, garsėjantis rekordiniu per pirmuosius vadovavimo metus vizitų į užsienio šalis skaičiumi (daugiau kaip 30), buvo kritikuojamas, kad simbolinę Berlyno sienos nuvertimo iškilmių ceremoniją iškeitė į turnė po Azijos šalis.

Artėjant Vladimiro Putino atėjimo į Rusijos vadovo postą dešimtmečiui, pasirodo vis daugiau svarstymų, kaip tai buvo padaryta ir kas paskatino Borisą Jelciną dvigalvio erelio – carinio Rusijos herbo – skeptrą patikėti niekam nežinomam KGB auklėtiniui ir užsienio žvalgybos karininkui. Neseniai apie tai diskusiją surengė ir „Laisvės“ radijas rusų kalba. Neperdėsime pasakę, kad tą šaltą naujametinį 1999 m. vakarą žiūrovai, laukę šventinio B. Jelcino pasveikinimo, nustėro.

Rusijos vadovų Dmitrijaus Medvedevo ir Vladimiro Putino reitingai vėl katastrofiškai nukrito, praneša laikraštis „Vedomosti“, remdamasis fondo „Visuomenės nuomonė“ ir Levados tyrimų centro apklausų, spalio antroje pusėje atliktų 44 šalies regionuose, duomenimis. Per savaitę iki spalio 24 d. pasitikėjimas prezidentu sumažėjo nuo 62 iki 56 proc., o premjeru – nuo 72 iki 66 procentų. Tai mažiausias rodiklis per visą pusantrų metų trunkantį V. Putino vadovavimo vyriausybei laiką.

Nepaisant Baltijos šalių protestų, dujotiekio Baltijos jūros dugnu projektas „Nord Stream“ („Šiaurės srautas“) pamažu įgauna pagreitį. Keletas valstybių jau davė aiškų sutikimą, kad dujos būtų tiekiamos per jų teritorinius vandenis nutiestu vamzdynu. Jų neatbaidė kai kurių politikų ir ekspertų perspėjimai, kad taip Rusija gali primesti savo diktatą Vakarų Europai ir kad vamzdynas kelia ekologinį pavojų Baltijos jūros regionui.

Nobelio premijų komiteto posėdžio išvakarėse žiniasklaida skelbė, kad šių metų taikos premijai pasiūlytos taip pat ir JAV bei Prancūzijos prezidentų Baracko Obamos ir Nicolas Sarkozy kandidatūros. Ekspertų nuomone, pirmojo šansai ją gauti buvo vienas iš 500, antrojo – ne ką didesni.

Artėjant Krymo autonominės sovietinės respublikos V. Lenino Rusijos sudėtyje paskelbimo 88-osioms metinėms (bolševikai apie jos įkūrimą paskelbė 1921 m. spalio 18 d.) ir ruošiantis Ukrainos prezidento rinkimams kitų metų sausį, padidėjo Maskvos aktyvumas siekiant destabilizuoti padėtį regione. Laikraštis „The Washington Post“ netgi rašo, kad per rinkimus Kryme gali kilti rimtų neramumų.

Jau 16 metų Rusija beldžiasi į Pasaulinės prekybos organizacijos (PPO) duris. Gana griežti narystės reikalavimai, nesubalansuota Rusijos rinka, ekonominė krizė, o dabar dar ir neapgalvoti Maskvos organizaciniai veiksmai kuo toliau, tuo labiau atitolina šią Rytų šalį nuo įsijungimo į tarptautinę prekybos struktūrą. Praėjusį penktadienį, rugsėjo 25-ąją, trys Nepriklausomų Valstybių Sandraugos (NVS) šalys – Rusija, Kazachstanas ir Baltarusija – narystės PPO viltis iš esmės palaidojo.

Niujorke prasidėjusi Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos sesija tampa ne tik ugningų kalbų tribūna, bet ir svarbių susitikimų arena. Nors dvišalės derybos sesijos metu nerekomenduojamos, pasaulio šalių vadovų kontaktai neišvengiami ir dažnai būna net svarbesni negu oficialūs vizitai. Su nepaprastu susidomėjimu laukiamas Irano prezidento Mahmoudo Ahmadinejado ir JAV vadovo Baracko Obamos susitikimas Niujorke.

Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos darbo vizitui į Lietuvą mūsų šalies žiniasklaida skyrė ypatingą dėmesį. Atrodytų, į Lietuvą atvyksta pats Popiežius. Suprantama, asmenybė marginalinė, tačiau neeilinė, viešnagė istorinė, o kaimyninių valstybių santykiai, švelniai tariant, politine prasme nėra kaimyniški. Tačiau šis vizitas, ko gero, reiškia pasikeitusį Vakarų ir pirmiausia Europos Sąjungos požiūrį į „paskutinį diktatorių Europoje“ ir jau 15 metų trunkantį A. Lukašenkos režimą.

Liepos 28-ąją iš Lamanšo sąsiaurio dingusio medieną gabenusio, Suomijos kompanijai priklausančio, Maltoje registruoto ir rusų įgulos valdomo sausakrūvio laivo „Arctic Sea“ epopėja,prasidėjusi laivo užgrobimu Baltijos jūroje liepos 24 d., kaip ir spėjo Vakarų spauda, apaugo pačiais nemaloniausiais Maskvai įtarimais.

Moldovą, rugpjūčio 27-ąją atšventusią 18-ąsias nepriklausomybės paskelbimo metines, krečia politinės krizės drugys. Keista ta šventė: po balandžio 5 d. įvykusių parlamento rinkimų, kuriuos laimėjo Komunistų partija, įsiliepsnojo opozicijos įžiebtos masinės riaušės, ir iki šiol 101 deputatas niekaip neišrinko šalies prezidento. Gegužės 12 d. naujasis parlamentas (Aukščiausioji Taryba) savo pirmininku patvirtino „amžinąjį“ prezidentą Vladimirą Voroniną, kuris šaliai vadovauja dar nuo 2001 metų.

Rugpjūčio ir rugsėjo sandūroje Čečėnijos Respublikai Ičkerijai sukanka kelios labai reikšmingos datos. Prieš 18 metų, 1991-ųjų rugsėjo 6 dieną, Grozne minios čečėnų išvaikė Čečėnijos–Ingušijos Aukščiausiąją tarybą, o jos pirmininkas Doku Zavgajevas paspruko į Rusiją. Kita sukaktis – ne mažiau svarbi: 1996 m. rugpjūčio 30 d. buvo pasirašyti vadinamieji Chasavjurto susitarimai, kurie bent trumpam sustabdė Rusijos karą Čečėnijoje.

Prieš beveik 70 metų, 1939 m. rugpjūčio 23 d., Vokietijos užsienio reikalų ministro Joachimo von Ribbentropo ir SSRS užsienio reikalų komisaro Viačeslavo Molotovo pasirašyta nepuolimo sutartis bei slapti Vidurio Europos padalijimo protokolai reiškė dviejų agresorių sandėrį, lėmusį Antrąjį pasaulinį karą, neutralių Baltijos valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nepriklausomybės praradimą penkiasdešimčiai metų.

Per keletą JAV prezidento Baracko Obamos vizito į Rusiją dienų nieko ypatingo neįvyko. Kaip ir prognozuota, šalys pasirašė principinį susitarimą dėl Strateginės puolamosios ginkluotės mažinimo, karinių kontaktų pratęsimo, susitarė dėl karinių krovinių tranzito į Afganistaną. Ir tai beveik viskas. Todėl apžvalgininkai daugiau dėmesio skyrė pirmojo vizito detalėms.

Naujienų agentūros pranešė, kad Rusijos Šiaurės Kaukazo apygardos Ingušijos Respublikos prezidentas Junusas Bekas Jevkurovas pirmadienį per pasikėsinimą buvo sunkiai sužeistas. Apžvalgininkai daro išvadą, kad šis pasikėsinimas yra dar vienas smūgis Kremliaus viltims atkurti stabilumą Kaukaze. Tai jau trečias Ingušijoje per paskutiniąsias tris savaites nužudytas ar sužeistas aukščiausiojo rango pareigūnas ir ketvirtas šį mėnesį Šiaurės Kaukazo regione.

Atrodytų, per pusšimtį su viršum pokario metų susidėstė neginčijamos išvados, kad, susiklosčius palankioms aplinkybėms, Antrąjį pasaulinį karą pradėjo nacistinė Vokietija. Tačiau dabar, artėjant Didžiojo Tėvynės karo pradžios 68-osioms metinėms ir įvairių nusikalstamų sandėrių 70-mečiui, pasirodė samprotavimų, kad jį išprovokavo arba pagreitino ir Lenkijos užsispyrimas netenkinti kai kurių Trečiojo Reicho reikalavimų. Pasvarstykime, ar tokia teorija logiška ir adekvati to meto padėčiai.

Ieškodamas analizės apie Rytų Europos šalių galimybes išbristi iš pasaulį apėmusios ekonominės krizės, netikėtai susidūriau su įdomiu vertinimu. Vokiečių „Die Zeit“ rašo: „Prieš 20 metų, iširus sovietinei imperijai, ta pati Europa Lenkijai ir Vengrijai, Baltijos šalims ar Bulgarijai buvo laisvės, atvirumo ir šviesios ateities įsikūnijimas, o dabar ji į šias pokomunistines valstybes žvelgia suraukusi antakius“ (http://www.zeit.

Viena svarbi knygelė, apie kurią pasakysiu vėliau, man priminė seną pasaką apie laimės ieškojusį Hansą. Jis nešė sunkų aukso luitą, kurį, norėdamas palengvinti naštą, vis keitė iš pradžių į arklį, paskui į karvę, į žąsį, tuomet į galąstuvą, o šį galų gale išmetė kaip nereikalingą ir – ne ką prarado. Hansas nesikrimto. Atvirkščiai, gal ne pilno proto berniokas manė, kad jo mainai – brangi visiškos laisvės dovana.

Rusenantį žaizdrą nesunku pakurstyti mažiausiu šapeliu. Šis palyginimas tinka ir padėčiai Gruzijoje apibūdinti. Tarsi būtų negana pernai rugpjūtį kilusio Rusijos ir Gruzijos konflikto, gegužės 6 d. NATO pradėjo karines pratybas, kuriose dalyvauja apie 500 karių. Tai sukėlė ne tik Rusijos pasipriešinimą, bet ir kai kurių Aljanso šalių politikų kritiką Briuselio adresu.

Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka po 14 metų pertraukos pagaliau prasiveržė iš izoliacijos į Vakarus. Kad ir kaip būtų keista, stačiatikių ateistu save laikantis Baltarusijos lyderis pirmąja nuo 1995 m. kelione pasirinko Vatikaną ir Italiją.

Balandžio 21 d. paminėtos 13-osios pirmojo Ičkerijos (Čečėnijos) Respublikos prezidento Džocharo Dudajevo žūties metinės. Paskui buvo nužudyti dar trys Ičkerijos prezidentai – Zelimchanas Jandarbijevas, Aslanas Maschadovas ir Abdula Sadulajevas. Rusija keletą kartų skelbė, kad sukilėliai ir jų vadai sunaikinti ir antiteroristinė operacija Čečėnijoje baigta.

Piratavimas – senas viso pasaulio galvos skausmas. Paskutiniaisiais metais jis ypač išplito prie Afrikos krantų – Somalio ir Afrikos kyšulio rajone. Čia driekiasi svarbūs jūrų prekybos keliai, Sueco kanalu jungiantys Viduržemio jūrą ir Indijos vandenyną. Norėdami išvengti piratų antpuolių, laivai turėtų rinktis ilgą ir brangų kelią, aplenkiantį visą Afrikos žemyną. Todėl jie dažniausiai rizikuoja ir bando prasmukti pro vis įžūlesnių Somalio piratų užkardas. Pavyksta toli gražu ne visiems.

Paskutinė JAV prezidento Baracko Obamos kelionės po Europą stotelė – Turkija. Apžvalgininkai tvirtina, kad iš pradžių Amerikos vadovo turnė maršrute jos nebuvo. Pagal protokolą jis turėjo apsilankyti Londone G20 šalių susitikime, čia susitikti su Rusijos kolega Dmitrijumi Medvedevu, dalyvauti NATO įkūrimo 60-mečio iškilmėse Prancūzijoje ir Vokietijoje, paskui vykti į ES ir JAV vadovų susitikimą Prahoje. Dar sausį JAV valstybės departamente kalbėjo, kad paskui B. Obama pasuks į Maskvą.

Rusijos regionai pradeda bruzdėti. Jie nepatenkinti federaline valdžia, kuri vos ne visą krizės naštą perkelia ant jų pečių. Nors didelę dalį regionų gaunamų pajamų tenka atiduoti federacijos vyriausybės žinion, o rinkimų sistema taip sutvarkyta, kad svarbiausi regionų asmenys yra skiriami iš „stipraus centro“. Baškirijos Respublika – akivaizdus naujas separatizmo pavyzdys. Baškirijos Respublika, kaip rašo Wikipedia, yra viena turtingiausių naudingųjų iškasenų visoje Rusijos Federacijoje.

Artėjant Lietuvos įstojimo į NATO penkmečiui ir Aljanso įkūrimo 60-mečiui pravartu aptarti šios gynybinės organizacijos plėtros ir reformų problemas. Šįkart – keletas pastabų NATO „globalizacijos“ tema. 2004 m. kovo 29 d. Lietuva kartu su kitomis šešiomis Europos valstybėmis – Bulgarija, Estija, Latvija, Rumunija, Slovakija ir Slovėnija – buvo priimta visateise NATO nare.

Praėjusį savaitgalį dėmesį atkreipė du svarbūs ekonomikos įvykiai: Didžiojo dvidešimtuko (G-20) šalių finansų ministrų ir centrinių bankų vadovų susitikimas netoli Londono ir Naftą eksportuojančių šalių organizacijos (OPEC) konferencija Vienoje. Nei vienas, nei kitas susitikimas netapo ženkliu postūmiu lipant iš pasaulinės krizės duobės. Analitikus ypač nuvylė deklaratyvūs G-20 ministrų priimti sprendimai ir vos dviejų puslapių komunikatas.

Indijai – po Kinijos didžiausiai pagal gyventojų skaičių pasaulio valstybei – šiuo metu skiriamas ypatingas dėmesys. Nesunku suprasti, kodėl JAV ir Rusija savo geopolitinių interesų smaigalį sutelkė į Indokiniją. Amerikos analitikai naująją administraciją ragina pasirinkti Indiją prioritetine užsienio politikos kryptimi.

Josifas Visarionovičius Stalinas (tikr. Džiugašvilis), kurio 56-osios mirties metinės minimos kovo 5 dieną, gyveno šiek tiek ilgiau kaip 73 metus. Iš tiesų tai buvo audringas gyvenimas, kupinas išmėginimų ginklu ir valdžia, sąmokslais ir nekaltų žmonių krauju. Iš šių dienų žvelgiant, paradoksalu, kad jis buvo gruzinas – laisvę mylinčios tautos atstovas, tačiau toks negailestingas kitoms tautoms, menamiems ir tikriems savo priešams bei oponentams.

Iš trijų Baltijos valstybių Latvija pirmoji neatlaikė pasaulinės ekonomikos krizės. Praėjusį penktadienį prezidentas Valdis Zatleras priėmė ministrų kabineto vadovo Ivaro Guodmanio atsistatydinimo prašymą. Kartu pasitraukė ir visa Vyriausybė. Jau pirmadienį šalies vadovas pradėjo formuoti naują kabinetą, tačiau tai nėra toks paprastas užsiėmimas. Agentūrai AP jis užsiminė, kad, siekiant atkurti politinę tvarką, gali prireikti pirmalaikių Saemos (parlamento) rinkimų.

Tą vasario 17-ąją, kai parlamentui paskelbus nepriklausomybę Kosovas tapo septintąja valstybe, atsiradusia subyrėjus buvusiai Jugoslavijai, buvo sekmadienis. Kosovas skelbė nepriklausomybę jau antrąjį kartą. 1991 m. Kosovo vienašališką aktą pripažino tik Albanija. Ne trečias, o antras kartas, kaip sakoma, nemelavo: buvusios Serbijos provincijos nepriklausomybę pripažino apie penkias dešimtis pasaulio valstybių, iš jų 22 (iš 27) yra Europos Sąjungos narės.

Apžvalgininkai įvairiai vertina praėjusį savaitgalį Miunchene vykusią saugumo konferenciją ir joje pareikštas idėjas. Joje tvyrojusi optimistinė dvasia, pasklidusi iš JAV ir Rusijos pareigūnų lūpų, netelpa nei į dar vieno Miuncheno sandėrio (ar sąmokslo – pagal 1938 m. rugsėjo 28 d. Miuncheno susitarimą, kai hitlerinei Vokietijai buvo atiduotas Sudetų kraštas), nei į politinio (ar geopolitinio) sandorio rėmus.

Rusija ir Baltarusija pasirašė susitarimą dėl bendros sąjunginės valstybės išorinės sienos apsaugos, kuriuo vadovaujantis bus kuriama integruota regioninė oro gynybos sistemos, tai yra vieninga priešlėktuvinės gynybos sistemos (PLGS). Dokumentai pasirašyti antradienį per sąjunginės valstybės Aukščiausiosios tarybos posėdį, kuris buvo atidėliojamas nuo lapkričio ir kuriam dabar kartu pirmininkavo Rusijos ir Baltarusijos prezidentai – Dmitrijus Medvedevas ir Aleksandras Lukašenka.

Rusijos interneto svetainės „Grani.ru“ apžvalgininkas Vadimas Dubnovas po riaušių Rygoje ir Vilniuje straipsnyje „Kaprizas kaip demokratijos forma“ (http://www.grani.ru/opinion/p.146653.html) nagrinėja šių įvykių bendrus bruožus ir su ironija tarsi svarsto, ko iš baltijiečių gali pasimokyti Rusijoje.

Talinas, Ryga, Vilnius... O ne, tai ne Baltijos kelias, beveik prieš 20 metų gyvąja grandine sujungęs tris į nepriklausomybę žengusias valstybes. Tuomet tai buvo galingas jų vienybės ir laisvės siekių simbolis. Dabar, ko gero, ta vienybė pasireiškia tik smurto veiksmais, kurie nuošė per tris regiono šalis ir turi bendrų bruožų. 2007-ųjų pavasarį Estijos valdžia iš Talino centro pašalino paminklą Antrajame pasauliniame kare žuvusiems raudonarmiečiams – Bronzinį karį.

Beveik savaitę rusiškų dujų negavę Rytų ir Vidurio Europos gyventojai antradienį pagaliau atgaivino viltį vėl įsižiebti žydrąsias liepsneles. Europoje tarsi atšilo. Tokį atšilimą lėmė ne staiga pagerėję Rusijos ir Ukrainos santykiai, o Europos Sąjungos įsikišimas sprendžiant vos ne kasmet pasikartojančią ir Vakarams ypač skaudžią problemą.

Tai, kad Baltarusijos centrinis bankas nuo sausio 1 d. devalvavo šalies nacionalinę valiutą baltarusišką rublį („zuikutį“), nebuvo naujiena nebent finansų ir ekonomikos ekspertams, kurie atidžiai seka pasaulio rinkų pokyčius. Tačiau eilinius Baltarusijos ir Europos šalių žmones ji nustebino. Ypač kai ilgus metus šalies lyderis A. Lukašenka su jam būdingu patosu tvirtino, kad Baltarusijos ekonomika lieka viena stabiliausių krizės apimtame pasaulyje.

Kas nežino Belovežo (Baltvydžio) girios, besitęsiančios Baltarusijos ir Lenkijos pasienyje? Tai ne tik unikali Europoje sengirė, garsi savo pirmykšte augmenija, gausiausia stumbrų populiacija. Dabar ji įeina į Belovežo nacionalinį parką, kuris 1992 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Jos vardas ypač išgarsėjo 1991-ųjų pabaigoje ir net įgavo politinį atspalvį.

Naftos kartelis OPEC per aukščiausio lygio susitikimą Orane (Alžyras) naftos gavybą nuo sausio 1 dienos nutarė sumažinti maždaug 2 mln. barelių per dieną. Bendras gavybos sumažinimas bus 2,2 mln. barelių, o tai sudaro 2,5–3 proc. visos pasaulio naftos gavybos. Taip tikimasi pažaboti naftos kainų nuosmukį – nuo 147 JAV dolerių už barelį liepą iki 44 dolerių dabar. Laikraštis „The Financial Times“ rašo, kad, rugsėjį ją sumažinus 2 mln. barelių, nuo Naujųjų metų jos gavyba iš viso kris 4,2 mln.

Klausimas, ar Turkmėnistanas – ši „dujinė“ Vidurio Azijos šalis – pajudėjo link demokratijos, ar taip ir stovi vietoje kaip Saparmurato Nijazovo laikais, atrodo šiek tiek pritemptas. Tačiau jis vėl keliamas, sekmadienį čia įvykus 4-ojo šaukimo parlamento rinkimams. Kas juos laimėjo? Nors oficialūs rezultatai bus paskelbti po 10 dienų, šis klausimas taip pat beprasmis. Kaip nekelia nusistebėjimo tradiciškai didelis šiuose kraštuose rinkėjų aktyvumas (94 proc.

Rusija neteko vieno ryškiausių pastarojo meto religijos, politikos ir visuomenės veikėjo, Maskvos ir visos Rusijos metropolito Aleksijaus II. 79 metų patriarchas nuėjo ilgą ir sudėtingą gyvenimo kelią, kurį temdė KGB šešėlis ir rietenos su kitomis krikščioniškomis konfesijomis, tačiau neabejotina, kad Aleksijus II iš esmės sukūrė tai, kas šiandien yra Rusijos stačiatikių bažnyčia.

Naujajame tūkstantmetyje terorizmas „sušvito“ naujomis spalvomis ir pasirodė naujais veidais. Enciklopedinė svetainė „Wikipedia“ terorizmu (teroru, smurtu, prievarta) vadina organizuotų grupuočių sistemingą grasinimą ar nenuspėjamo smurto naudojimą siekiant ideologinių tikslų. Pagrindinis terorizmo taikinys – civiliai gyventojai, o dažniausiai naudojamas ginklas – baimė.

Galų gale paklauskime savęs: Baltarusija – mūsų draugė, priešė ar šiaip kaimynė? Klausimas, viena vertus, politiškai sudėtingas, nors eiliniam žmogui – paprastas. Jau beveik 17 metų po SSRS žlugimo mes negalime į jį vienareikšmiškai atsakyti, ir problema ne tik A. Lukašenkos režimas, kuris tvyro lyg tamsus debesis 14 metų ir visus baugins dar mažiausiai trejus.