Moldovą, rugpjūčio 27-ąją atšventusią 18-ąsias nepriklausomybės paskelbimo metines, krečia politinės krizės drugys. Keista ta šventė: po balandžio 5 d. įvykusių parlamento rinkimų, kuriuos laimėjo Komunistų partija, įsiliepsnojo opozicijos įžiebtos masinės riaušės, ir iki šiol 101 deputatas niekaip neišrinko šalies prezidento.
Gegužės 12 d. naujasis parlamentas (Aukščiausioji Taryba) savo pirmininku patvirtino „amžinąjį“ prezidentą Vladimirą Voroniną, kuris šaliai vadovauja dar nuo 2001 metų. Tačiau per du balsavimus ir jis neįstengė suvaldyti protestuojančios opozicijos ir po mėnesio, kaip reikalauja Konstitucija, paleido parlamentą.
Liepos 29-ąją vėl įvyko rinkimai ir vėl komunistai iškovojo pergalę, bet nepakankamą (pritrūko vieno mandato), kad komunistų deputatai vieni išrinktų prezidentą. Keturios į parlamentą patekusios partijos susivienijo, bet ir koalicijai nepakanka balsų išrinkti prezidentą (reikia mažiausiai 61 mandato, o koalicija teturi 53 vietas).
Užburtas krizės ratas gali pasikartoti: jei prezidento nepavyks išrinkti per du balsavimus, parlamentas vėl bus paleistas ir bus paskirta jau trečių šiemet rinkimų data. Koalicijos lyderiai paragino komunistus neprovokuoti krizės ir užtikrinti trūkstamus 8 mandatus, tačiau komunistams suteikti pagrindinius valstybinius postus atsisakė. Pastarieji jokių derybų su aljansu neves. Dialogo tarp kompartijos ir opozicijos aljanso nebuvimas stumia šalį seniai pramintu politinės suirutės keliu.
Beje, šiokia tokia prošvaistė yra: rugpjūčio 28-ąją įvyko pirmas naujojo parlamento posėdis (neva dėl atostogų daugiau kaip mėnesį Aukščiausioji Taryba buvo išsiskirsčiusi) ir jame naujuoju pirmininku išrinktas Liberalų partijos lyderis Michajus Gimpu. Be skandalo neapsieita ir šį kartą. Komunistai nedalyvavo balsavime, jie paliko salę po to, kai buvo susitarta posėdį pratęsti rugsėjo 4-ąją (jiems teisėtai priklauso 10 dienų frakcijai suformuoti). Sužinoję, kad parlamento pirmininkas išrinktas už jų nugaros, jo išrinkimą komunistai laiko neteisėtu ir ketina kreiptis į Konstitucinį teismą.
O numatomi prezidento ir premjero postai jau paskirstyti. Kaip penktadienį žurnalistams pareiškė naujasis parlamento pirmininkas M. Gimpu, prezidentu bus išrinktas Demokratų partijos, kuriai vadovauja Marianas Lupu, atstovas, o premjeru taps Liberalų demokratų partijos, kurios pirmininkas yra Vladas Filatas, narys. Kitaip sakant, dukart nuo 2001 m. prezidentu buvusio užkietėjusio komunisto ir Rusijos globojamo V. Voronino dienos suskaičiuotos.
Bet ir M. Lupu – „juodas arkliukas“. Opozicija įtaria, kad buvęs parlamento pirmininkas, po balandžio rinkimų palikęs komunistų gretas ir perbėgęs į Demokratų partiją bei tapęs jos lyderiu, sukuria nemažą intrigą. Jis moka kelias Europos šalių kalbas, prisistato kaip provakarietiškas politikas. Jis žada padaryti galą komunistų ir opozicijos susipriešinimui, bet save vadina centristu. O opozicija jį vadina „komunistų projektu“, pagal kurį iš dešiniųjų svarbiausiais klausimais bus atimami balsai ir komunistams padedama išrinkti prezidentą. Jis pats neva tikisi tapti šalies vadovu.
Iš tiesų šioje bene vargingiausioje Europos šalyje, kuri, beje, viena pirmųjų pripažino nepriklausomą Lietuvą, intrigų yra ir daugiau. Viena iš jų – kone amžinas komunistų populiarumas, ypač tarp vargingų rinkėjų. Vakarų spauda iškart po balandį vykusių rinkimų rašė, kad, ko gero, vienintelė Moldovos komunistų partija išlaikė ne tik tokį pat pavadinimą, bet ir simbolių patrauklumą. „Kūjis ir pjautuvas jos vėliavoje, – rašė tuomet prancūzų „Liberation“, – aptaškyti moldavišku padažu, o tai moldavams labai patinka.“ Jie nekreipia dėmesio į tai, kad kompartijos lyderis supirkinėjo šalies įmones ir kaupia turtus savo sūnui, nes galingas vadovas ir turi būti pasiturintis, mano moldavai.
V. Voroninas iš tikrųjų atstovauja jų vidurio keliui. Moldovos teritorija buvo ir rumunų, ir carinės Rusijos, ir Sovietų Sąjungos rankose. Pats komunistų lyderis nuo 2001 m. buvo ištikimas Maskvai, 2005 m. tapo europietiškos Moldovos šalininku ir JAV sąjungininku, bet po 2008 m. rugpjūčio karo Kaukaze vėl atsigręžė į Kremlių, nes esą Vakarai išdavė Gruziją. Laviruodamas tarp tokių buvusių sovietinių šalių lyderių kaip Aleksandras Lukašenka, Viktoras Juščenka ir Michailas Saakašvilis, šis politikas sumaniai supina rinkos ekonomiką su socialiniu populizmu, ištikimybę Rusijai su broliškais santykiais su Rumunija, priklausomybę nuo rusiškų dujų – su viltimis įstoti į Europos Sąjunga.
V. Voroninas mėgsta ir drįsta šokiruoti Maskvą. 2007 m. Nepriklausomų Valstybių Sandraugos vadovų susitikime Dušanbėje jis perspėjo, kad Sandrauga netrukus numirs sava mirtimi, nors pati Moldova, praėjus vos trims mėnesiams nuo nepriklausomybės paskelbimo 1991 m., paskubėjo įstoti į NVS. Kai kiti Vidurio Azijos valstybių - buvusių SSSR respublikų - prezidentai liaupsino Vladimirą Putiną jo 55-mečio proga ir nešė jam įvairiausias dovanas, Moldovos lyderis ir čia išsiskyrė originalumu. Jis padovanojo V. Putinui gyvą krokodilą... Pasak V. Voronino, tai vienintelis gyvūnas, kuris niekada nesitraukia. Liudytojai pasakojo, kad tuometinio Rusijos vadovo veidą nuplieskė raudonis. Mat dovana kaip pirštu į akį jam parodė plėšrūnišką Kremliaus politiką buvusių sovietinių pakraščių atžvilgiu.
Komunistų pergalę balandį lėmė tai, kad opozicija Moldovoje buvo labai susiskaldžiusi (į koaliciją ji susivienijo tik pastaruoju metu). Paryžiaus laikraštis „Liberation“ rašo, kad daugelis rinkėjų yra patenkinti tuo, ką turi, ir jokių reformų nenori. Nors Moldova yra viena skurdžiausių šalių Europoje, o gal ir pasaulyje (BVP tėra 9 mlrd. dolerių – 141 vieta, BVP 1 gyventojui siekia tik 2000 dolerių – 146 vieta), o pensija sudaro vos 54 eurus, moldavai ją gauna laiku ir pamažu didėjančią. Jos beveik nepalietė pasaulinė krizė. Laikraščio korespondentas kaimiečių sodyboje įsitikino, kad šie gyvena skurdžiai, tačiau konservuotų pomidorų ir raugintų kopūstų iš savo daržo jiems pakanka, kad iškęstų nepriteklių. Kitkas jų nedomina.
Bet šalis pretenduoja kada nors atsidurti Europos Sąjungoje. Vadinasi, joje turi vykti akivaizdūs pokyčiai. Tačiau reformas stabdo erzelynė aukščiausiame valdžios ešelone, atviras valdančiųjų ir opozicijos susipriešinimas. Nėra abejonių, kad padėtį komplikuoja ir žaižaruojantis Padnestrės konfliktas, įtempti santykiai su Ukraina, istorinės Rumunijos kunigaikštystės ilgesys ir nesugebėjimas ištrūkti iš Rusijos orbitos. Kišiniove kartais karčiai juokaujama, kad vien tik su moldavišku vynu ir tabaku, kurie ir sudaro didžiumą eksporto ir beveik 40 proc. BVP, toli nenuvažiuosi, juo labiau – iki Briuselio...
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
