Apžvalgininkai įvairiai vertina praėjusį savaitgalį Miunchene vykusią saugumo konferenciją ir joje pareikštas idėjas. Joje tvyrojusi optimistinė dvasia, pasklidusi iš JAV ir Rusijos pareigūnų lūpų, netelpa nei į dar vieno Miuncheno sandėrio (ar sąmokslo – pagal 1938 m. rugsėjo 28 d. Miuncheno susitarimą, kai hitlerinei Vokietijai buvo atiduotas Sudetų kraštas), nei į politinio (ar geopolitinio) sandorio rėmus. Galbūt tai buvo tiesiog geranoriški diplomatiniai pareiškimai, kurie pasaulinės krizės aplinkybėmis ne vienam valstybės vadovui sužadino optimistinius lūkesčius.
Suartėjimo signalai
Taigi, tą šeštadienį sakydamas kalbą JAV viceprezidentas Joe Bidenas, regis, bandė ištiesti Maskvai ranką. Jis pareiškė, kad atėjo laikas nutraukti pavojingą Vašingtono ir Maskvos santykių „dreifavimą“. Iš karto po to sekmadienį Rusija sveikino Jungtinių Valstijų pasiūlymą Vašingtono ir Maskvos santykiuose, kompiuterininkų kalba sakant, „paspausti perkrovimo mygtuką“. Rusijos vicepremjeras Sergejus Ivanovas prieš sekmadienio susitikimą su J. Bidenu – aukščiausio lygio JAV ir Rusijos kontaktą nuo sausio 20 dienos, kai JAV prezidentu buvo prisaikdintas Barackas Obama, – sveikino tą pareiškimą. Jis tą kalbą pavadino „labai pozityvia“, o paklaustas, kas konkrečiai jam patiko J. Bideno kalboje, S. Ivanovas atsakė: „Perkrovimo mygtuko paspaudimas.“ Jis taip pat pridūrė, kad Rusija iš naujosios JAV administracijos girdi „labai stiprų signalą“ dėl šių šalių santykių gerinimo.
Pasaulio spauda paskubėjo apibendrinti, kad buvusios šaltojo karo priešininkės, Vašingtone valdant prezidentui B. Obamai, gali pagerinti savo santykius. Rusijos ir JAV santykiai pastaraisiais metais darėsi vis labiau įtempti. JAV griežtai smerkė rugpjūtį įvykusį trumpą Rusijos karą su Gruzija ir Maskvos sprendimą nepriklausomomis valstybėmis pripažinti nuo Gruzijos atsiskyrusias Abchaziją ir Pietų Osetiją. Savo ruožtu Maskva piktinosi buvusio JAV prezidento George‘o W. Busho planais Lenkijoje ir Čekijoje dislokuoti priešraketinės gynybos skydo elementus. Kremliui taip pat labai nepatiko JAV ir jų sąjungininkių sprendimas pripažinti Kosovo nepriklausomybę ir Vašingtono siekis integruoti į NATO Rusijos kaimynes Gruziją ir Ukrainą.
Daugiau „bet“ negu „taip“
Po Miuncheno Maskvą užplūdo dvejopi jausmai. Viena vertus, Vašingtonas davė aiškų signalą, kad B. Obama nusiteikęs gerinti santykius („pradėti nuo švaraus popieriaus lapo“) su Rusija keliomis kryptimis. Kita vertus, atrodo, nepasiteisino Maskvos lūkesčiai, kad naujoji JAV administracija sustabdys priešraketinio ginklo sistemos (PRGS) elementų dislokavimą Lenkijoje ir Čekijoje. Remdamasi B. Obamos rinkiminiais pažadais, ji taip pat rodė palankius ženklus Vašingtonui: pareiškė nedislokuosianti mažo nuotolio raketų „Iskander“ dislokavimą Kaliningrado srityje, jei Vašingtonas atsisakys priešraketinio skydo planų Rytų Europoje.
Laikraščio „The New York Times“ nuomone, daugelis laukė, kad J. Bidenas paskelbs PRGS planų reviziją, tačiau jo pareiškimas buvo toks miglotas, kad net nebuvo paminėtos dvi regiono šalys. „Nesuprantama, ar J. Bideno atsisakymas žengti atgal nuo šių planų buvo dalis sandėrio sudėtingoje šachmatų partijoje, ar toliau žaidžiama šaltojo karo maniera“, – rašo laikraštis. Apžvalgininkai mano, kad Vašingtonas sustojo viduryje kelio po to, kai prieš keletą dienų Kirgizija nutarė uždaryti JAV karinę bazę „Manas“. Viena aišku: J. Bidenas savo 25 minučių pranešimo akcentus suderino su JAV prezidentu.
Ar tai įrodo Amerikos silpnumą? Ko gero, ne. Tai liudija viceprezidento žodžiai, jog Vašingtonas nepritaria, kad Rusija plėstų savo įtakos zoną, aprėpiančią ir artimiausias jos kaimynes (pirmiausia turėta galvoje Ukraina, Gruzija, gal ir Baltijos šalys).
Branduolinio ginklo laidotuvės?
Kita vertus, B. Obama patvirtino, kad dvi branduolinės valstybės turi suartėti spręsdamos nusiginklavimo klausimus. Jau po Miuncheno konferencijos JAV vadovas pirmojoje savo spaudos konferencijoje patvirtino ryžtą kartu su Rusija mažinti branduolinio ginklo arsenalus 80 procentų.
1991 m., yrant sovietinei imperijai ir įsiplieskus karui Persijos įlankoje, buvo pasirašyta pirmoji ir kol kas pagrindinė Puolamosios strateginės ginkluotės apribojimo (PSGA-1) sutartis. Pagal ją branduolinių galvučių skaičius turėjo būti sumažintas nuo 10–11 tūkstančių ar neriboto kiekio iki maždaug 6 tūkstančių.
Tiesa, po poros metų, 1993-aisiais, Borisas Jelcinas ir George‘as Bushas vyresnysis pasirašė papildomą antrąją sutartį (PSGA-2), kurioje numatė uždrausti atsiskiriančias branduolines galvutes, o branduolinius arsenalus apriboti iki 3500 užtaisų. Bet 2002 m. JAV pasitraukė iš 1972 m. sudarytos Priešraketinės gynybos (PRG) sutarties, o Rusija atsisakė vykdyti antrąjį Puolamosios strateginės ginkluotės apribojimo susitarimą. Iš viso šio įdirbio beliko vėliau pasirašyta Puolamosios ginkluotės mažinimo (PGM) sutartis.
Pirmosios sutarties terminas sueina šių metų pabaigoje – gruodžio 5 dieną. Vos tik išrinkus JAV prezidentu veržlų ir ryžtingą politiką, Rusijos žiniasklaida pranešė, kad pradedamas rengti naujos sutarties projektas, pagal kurį branduolinių užtaisų skaičius kiekvienoje šalyje mažinamas iki tūkstančio. B. Obama pareiškė, kad sutarties atnaujinimas padės apriboti šio ginklo platinimą ir kitose pasaulio šalyse, pavyzdžiui, Artimuosiuose Rytuose (neoficialiais duomenimis, branduolinį ginklą turi Izraelis ir Iranas, pranešė agentūra AFP), taip pat Pakistane ir Indijoje.
Pirmieji didžiųjų valstybių aukščiausių pareigūnų kontaktai – jau ne už kalnų. Londono laikraštis „The Times“ sužinojo, kad jau balandį numatomas JAV ir Rusijos vadovų susitikimas, kuriame ir bus pasiūlyta abiejų šalių branduolinį arsenalą sumažinti 80 proc., o branduolinių galvučių skaičių – nuo 5000 iki 1000. Maskva dar tikisi, kad Vašingtonas kartu peržiūrės ankstesnės JAV administracijos planus dislokuoti Rytų Europoje PRGS dalis. Apie tai Maskvoje jau kovą kalbėsis abiejų šalių diplomatinių žinybų vadovai – Sergejus Lavrovas ir Hillary Clinton. Jie jau telefonu susitarė susitikti Rusijos sostinėje, kad paruoštų B. Obamos ir Dmitrijaus Medvedevo derybas balandžio 2 d. Londone, kur vyks Didžiojo dvidešimtuko (G20) vadovų pasitarimas, skirtas pasaulinei krizei įveikti. Be to, B. Obama po NATO 60-mečio iškilmių Prancūzijos ir Vokietijos pasienyje gali atvykti į Maskvą. Toks scenarijus visiškai įmanomas, prisimenant G. W. Busho viešnagę Sočyje pas D. Medvedevą po NATO vadovų susitikimo Bukarešte, pranešė „The Times“.
Reveransai su istoriniu tvaiku
Vis dėlto Maskva įtaria, kad visos kalbos Miunchene – tik reveransai. Jeigu J. Bidenas iš tikrųjų kalba apie JAV užsienio politikos koregavimą, rašo Londono „The Guardian“, tai jis galėjo Rusijai teikti konkrečius pasiūlymus, o ne tik siųsti silpną signalą galimoms deryboms. O ir tas signalas buvo užgožtas dar vieno patvirtinimo, kad amerikietiškoji PRGS Rytų Europoje tikriausiai bus dislokuota, nors strateginės puolamosios ginkluotės dviejose valstybėse bus kur kas mažiau.
Kita vertus, Miuncheno idėjų negalima vertinti kaip kažko užbaigto ar lemiamo, pastebi Rusijos „Gazeta“. Konferencijoje nuskambėję pareiškimai ir pasiūlymai nėra nei sandėris, nei sandoris, juolab kad tamsieji 1938-ieji seniai nugrimzdę į istoriją. Šis forumas dar kartą parodė, kad šalys viena kitą tyrinėja, darydamos išpuolius ir diplomatinius reveransus. Šiame žaidime kol kas pralošia mažos šalys, tokios kaip Čekija ir Lenkija. Bet tai suprantama: geopolitiniuose žaidimuose jų interesų niekas nepaiso, apibendrina „Gazeta“.
Čia ir norisi retoriškai paklausti, grįžtant į niūrią istorinę patirtį: ar tokia traktuotė neprimena Miuncheno, Sudetų, Molotovo–Ribbentropo?..
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
