Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka po 14 metų pertraukos pagaliau prasiveržė iš izoliacijos į Vakarus. Kad ir kaip būtų keista, stačiatikių ateistu save laikantis Baltarusijos lyderis pirmąja nuo 1995 m. kelione pasirinko Vatikaną ir Italiją. Pirmadienį autoritarinių ambicijų turintis Baltarusijos lyderis, kadaise Jungtinių Valstijų pramintas „paskutiniu Europos diktatoriumi“, 25 minutėms susitiko su popiežiumi Benediktu XVI, taip pat kalbėjosi su Jo Aukščiausiąja Eminencija Maltos ordino didžiuoju magistru princu Fra Matthew Festingu.
Toks išvažiavimas tapo įmanomas, kai pernai spalio mėnesį ES atšaukė daugiau kaip trims dešimtims šios šalies pareigūnų įvestus kelionių į Vakarus suvaržymus.
Sankcijų buvo imtasi prieš trejus metus, kai, remdamasi pranešimais apie blogą žmogaus teisių padėtį Baltarusijoje, opozicijos lyderių įkalinimą, demonstracijų išvaikymą ir 2006 metų rinkimų rezultatų klastojimą, Europos Sąjunga A. Lukašenką ir kitus Baltarusijos valdžios pareigūnus įtraukė į juodąjį sąrašą asmenų, kuriems neleidžiama vykti į ES valstybes.
Per trumpą pokalbį Šventojo Tėvo bibliotekoje A. Lukašenka popiežių pakvietė atvykti į Baltarusiją apaštališkojo vizito ir padovanojo jam ikoną – baltarusių meistrų iš gamtinių medžiagų padarytą Kristaus atvaizdą, o pats gavo atminimo monetą. Be to, tarp 15 delegacijos narių buvo ir penkiametis diktatoriaus sūnus Nikolajus, kuris pontifikui padovanojo rusišką elementorių (informaciją ir nuotraukas žr. http://www.charter97.org/ru/news/2009/4/27/17693/).
Tačiau su Benediktu XVI buvo tariamasi svarbiausiu klausimu – dėl Katalikų ir Stačiatikių bažnyčių vadovų rengiamo susitikimo, kuris, A. Lukašenkos siūlymu, galėtų vykti Baltarusijos teritorijoje. Įtemptuose santykiuose tarp šių Bažnyčių Minskas ryžtasi tapti savotišku tarpininku. Baltarusijos vadovas pasigyrė, kad „neseniai ilgai kalbėjosi su Maskvos ir Visos Rusijos patriarchu Kirilu“.
Taip A. Lukašenka vienu šūviu nori nušauti du zuikius: pasitarnauti dviejų Bažnyčių dialogui ir pagerinti savo reputaciją Vakaruose bei pralaužti diktatoriško režimo izoliaciją. Laikraštis „Nezavisimaja gazeta“ cituoja baltarusių politologą Valerijų Karalevičių, tvirtinantį, kad Baltarusijoje yra nemažai katalikų, su kuriais santykiai dėl ryšių su Lenkija nėra paprasti. A. Lukašenką nuolat erzina, kad tiek Katalikų bažnyčia, tiek opozicija yra Varšuvos remiama. Dabar Baltarusijoje veikia dvi lenkų sąjungos, kurių viena yra nelegali. Jos lyderė, prieš ketverius metus išrinkta Baltarusijos lenkų sąjungos (Union of Belarusian Poles, UBP, http://www.charter97.org/) vadove Anželika Boris neseniai susitikime su Lenkijos užsienio reikalų ministru Radoslawu Sikorskiu išreiškė viltį, kad A. Lukašenkos vizitas į Vatikaną padės legalizuoti šią politinę organizaciją.
Kita vertus, Vatikanas suinteresuotas didinti savo įtaką Baltarusijoje, kuri taptų jungiamąja grandimi su Rusijos bažnyčia ir Ukrainos stačiatikiais. Kaip mano politologas, po šio susitikimo gali būti pasirašyta Romos katalikų bažnyčios ir Stačiatikių bažnyčios bendradarbiavimo sutartis, bet tam reikšmės daug teikti negalima. Svarbiausias A. Lukašenkos tikslas – „moralinė jo režimo legalizacija, gauta iš įtakingo dvasinio ir visuomenės veikėjo“. Italų laikraštis „Corriere della Sera“ pažymi, kad susitikimas su popiežiumi A. Lukašenkai reikalingas jo debiutui Vakaruose. Pasinaudodamas Benedikto XVI autoritetu, „paskutinis Europos diktatorius“ duoda ženklą ES ir JAV, kad jis pasirengęs užmegzti glaudesnius ryšius.
Pirmadienį vakare Baltarusijos lyderis vakarieniavo, o antradienį vedė derybas su Italijos ministru pirmininku Silvio Berlusconiu ir užsienio reikalų ministru Franco Frattiniu. Šie susitikimai Italijos žiniasklaidoje įplieskė diskusiją apie šalies prioritetus. Minėtas laikraštis redakcijos straipsnyje klausia: ar A. Lukašenkos žygis Romos gatvėmis yra svarbesnis už šalies Išvadavimo iš fašizmo dieną, kad vyriausybės vadovas turi spausti ranką diktatoriui, nuolat pažeidžiančiam žmogaus teises? Užsienio reikalų ministras puolė teisintis, kad A. Lukašenka kviečiamas ES vardu, stengiantis ištraukti Baltarusiją iš izoliacijos.
Ministro motyvus galima suprasti. Bet jis tvirtina, kad į Prahą, kur gegužės 7 d. turi vykti ES ir dar šešių šalių – Baltarusijos, Gruzijos, Ukrainos, Moldovos, Azerbaidžano ir Armėnijos – vadovų susitikimas pagal Rytų partnerystės programą, pakviestas ne A. Lukašenka, o Baltarusija. Suprasdamas delikačią situaciją, kaip praneša laikraštis „Frankfurter Rundschau“, A. Lukašenka į ES susitikimą greičiausiai nevyks. Diplomatų sluoksniuose egzistuoja vadinamasis džentelmenų susitarimas: kad derybininkai nepasijustų nepatogiai, į derybas siunčiamas kitas aukštas šalies asmuo. Baltarusijos vadovas puikiai supranta, kad daugelio Europos šalių vadovai vengtų paspausti jam ranką. Nyderlandų užsienio reikalų ministras Maxime’as Verhagenas penktadienį Čekijoje, Pietų Bohemijoje, susitikęs su Bendrijos šalių kolegomis atvirai pareiškė: „Paspausti ranką diktatoriui – blogas ženklas, todėl tikimės, kad Minskas tai supras ir į vadovų susitikimą atsiųs ministrą pirmininką ar diplomatinės tarnybos vadovą.“
Šiaip ar taip, ši A. Lukašenkos turnė yra sveikintinas ženklas tiek Minsko, tiek Briuselio diplomatijoje. Kas žino, gal po kelerių metų Bendrijoje kaip lygus su lygiu kaimyniškai bendrausime ir su Baltarusijos politikais, nusimetusiais diktatoriško nedemokratiško režimo išnarą.
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
