Artėjant Lietuvos įstojimo į NATO penkmečiui ir Aljanso įkūrimo 60-mečiui pravartu aptarti šios gynybinės organizacijos plėtros ir reformų problemas. Šįkart – keletas pastabų NATO „globalizacijos“ tema.
2004 m. kovo 29 d. Lietuva kartu su kitomis šešiomis Europos valstybėmis – Bulgarija, Estija, Latvija, Rumunija, Slovakija ir Slovėnija – buvo priimta visateise NATO nare. Kartu su Aljanso Europos šalimis, galingomis JAV ir Kanada Lietuva tapo nedidele, bet reikšminga gynybine atsvara prie rytinių jo sienų. Simboliška, kad po keleto dienų, balandžio 4-ąją, NATO pažymėjo 55-asias įkūrimo metines. Šiemet artėja Aljanso 60-metis. Prancūzijoje ir Vokietijoje (Strasbūre ir Kėlyje) balandžio 3–4 d. vyks NATO viršūnių susitikimas ir šventinė jubiliejinė ceremonija.
Tiesa, kalbama, kad šis susitikimas bus užgožtas kito svarbaus įvykio: prieš tai Londone derybas nusiginklavimo klausimais ves Amerikos ir Rusijos prezidentai. Ir apskritai, kaip teigia kai kurie analitikai, susitikimas nebūsiąs itin šventiškas, nes jau beveik du dešimtmečius Aljansui nesiseka reformos, o pagrindiniai jo nariai neva vis labiau tolsta nuo kitų, nesutaria, kokios NATO reikia JAV ir kokios Europai.
Nesiveldamas į plačias diskusijas, čia noriu pateikti Lietuvos Rytų geopolitikos studijų centro (RGSC) autorių poziciją, kuri ginčija šalies dalyvavimą NATO globalizavimo procese, tai yra Aljanso plėtrą į kitus žemynus, taip kaip nori JAV (http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/article.php?id=21116689). Autoriai teigia, kad „globali NATO vizija neatitinka Lietuvos interesų, nes tuomet nukenčia kolektyvinio saugumo principas“. Po Rusijos ir Gruzijos konflikto Kaukaze šis principas Rytų Europos regionui ypač svarbus, tvirtinama analizėje.
Požiūris į NATO iš Vilniaus dažnai supaprastinamas iki primityvumo. Štai netikėtai radau vieną interneto svetainę, kurioje be užuolankų rašoma, kad „Lietuva NATO nare tapo visai neseniai, tačiau NATO pajėgų kareiviai čia jau tvirtai užsirekomendavo kaip bailiai ir nevykėliai“ (http://counter-propaganda.w3.lt/n_nato/ltn_nato.php). Nevengiu pateikti šios svetainės adreso, nes bet kuris sveikai mąstantis žmogus nedarys tokių išvadų vien tik iš Aljanso lakūnų nuotykių Šiauliuose ir keleto incidentų. Bet akivaizdu, kad toks „studentiškas“ skeptiškas mąstymas egzistuoja, ir jis palankus eurointegracijos priešininkams, jų gvardiją gal išplečiant net į Rytus. Tokie tekstai daugiausia skirti jaunimui, kuris nuolat viliojamas tapti agnostikais visur ir visada, kai kalba pasisuka apie Lietuvos santykius su Vakarais. Kaip čia neįtarsi, kad ši „propaganda“ palanki Rusijai...
RGSC analitikų tokia primityvia traktuote neapkaltinsi. Bet yra kitas pavojus: 5-ojo Šiaurės Atlanto sutarties straipsnio, užtikrinančio kolektyvinio saugumo garantijas iškilus grėsmei vienai iš NATO narių, akcentavimas kaip svarbiausio verčia susiaurinti Aljanso reikšmę šių dienų pasaulyje. Sąvokos „globalus“, „globalizacija“ šiandien daug kam kelia alergiją, todėl jų vartojimas kalbant apie „globalios NATO“ arba „globalesnės NATO“ viziją yra iš tų pačių „ligų“ sąrašo. Dar daugiau: vėl mėginama problemą pateikti kaip JAV ir NATO šalių Europoje konfliktą. Atseit Vašingtono interesai yra globalūs, todėl jis ir siekia Aljanso įtaką plėsti visame pasaulyje. Šis dirbtinio supriešinimo motyvas ypač dažnai skamba po Rugsėjo 11-osios teroro aktų JAV. Po jų Amerika svarbiausiomis grėsmėmis nurodė tarptautinį terorizmą ir masinio naikinimo ginklus gaminančias diktatūras, o neseniai – ir piratavimą. Kitaip sakant, JAV sąjungininkai (ir ne tik jie, bet ir, pavyzdžiui, Rusija) buvo kviečiami sudaryti plačią antiteroristinę koaliciją, kuri O. bin Ladeno smogikus persekiotų toli už Aljanso ribų – Afganistane, Pakistane, Sudane ir t. t.
Koalicija dar labiau išplėsta užkertant kelią branduolinių technologijų naudojimui kariniams tikslams. NATO smaigalį buvo siūlyta nukreipti į Iraką, Iraną, net Šiaurės Korėją ir Somalį. Tiesa, Briuselis apsiribojo tik talibų persekiojimu Afganistane ir antiteroristiniu aktyvumu Viduržemio jūros regione, nes tolimesnėms operacijos jis neturėjo nei pajėgų, nei Jungtinių Tautų mandato. Bet tai, kad šių ekspedicijų reikia vis daugiau, negali nepastebėti net amžina NATO oponentė Rusija.
Vadinasi, vienai aktyviausių Aljanso narių Lietuvai grėsmių zona taip pat išsiplečia. 5-jame straipsnyje užfiksuota NATO atgrasymo funkcija jau paseno, ji neatitinka ne tik Lietuvos, bet ir Aljanso senbuvių interesų. Atsverti potencialią grėsmę iš Rytų, ypač po konflikto Kaukaze, ypač svarbu, tačiau pasaulinė terorizmo grėsmė ir branduolinis įvairių režimų šantažas mus verčia į kolektyvinį saugumą pažvelgti plačiau. Esu įsitikinęs, kad per kitą dešimtmetį į Aljanso veiklą bus įtrauktos ne tik Lietuvai geografiškai artimos posovietinio bloko šalys, bet ir Australija, Japonija, Pietų Korėja, kai kurios Lotynų Amerikos valstybės, ką jau kalbėti apie per du žemynus išsiplėtusią Rusiją. O ir Baltijos šalims 602 karių kontingento NATO misijose jau nepakaks.
Taigi, regioninis saugumas tampa globalinio saugumo dalimi. Šią šiuolaikinio pasaulio realybę neseniai patvirtino Prancūzija, sugrįžusi į visas NATO karines ir valdymo struktūras. Todėl visai suprantamas Lietuvos užsienio reikalų ministro V. Ušacko Rygoje išsakytas raginimas naujomis narėmis – Ukraina ir Gruzija – sustiprinti vadinamąją Baltijos, Adrijos ir JAV transatlantinę sąjungą, kuri pagyvintų tikrai egzistuojančias Aljanso gynybos, karines ir politines reformas ir padėtų efektyviau šalinti globalines grėsmes.
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
