Kinijos ekonominis fenomenas pasaulį ne tik žavi, bet ir kelia daug mįslių. 1978 m. pabaigoje Deng Xiaopingo pradėtos reformos sėkmingai vykdomos daugiau kaip 30 metų, o jau beveik dvejus metus siaučianti krizė tik išryškino Azijos „tigro“ stiprybę. Žymiausi pasaulio ekonomistai ginčijasi, kur slypi komunistinio-kapitalistinio ūkio sėkmės paslaptys.
Kaip pernai lapkritį skelbė „Reuters“, remdamasi Kinijos konsultacijų agentūra „Hurun Report“ ir žurnalu „Forbes“, per krizės metus šalyje milijardierių pagausėjo nuo 101 iki 130. Kol kas Kiniją lenkia tik JAV, kuriose buvo 359 tokie turtuoliai. Rusijoje jų buvo vos 32, o milijardierių britų sumažėjo perpus. Apskritai 2009 m. pasaulyje tokių žmonių sumažėjo 23 proc. ir jų buvo 793. Tai mažiausias milijardierių skaičius nuo 2003 metų.
Ši tendencija nepalietė Kinijos, kur, beje, kas trečias kinų milijardierius yra Komunistų partijos narys. Tai neturėtų stebinti: jau gerą pusamžį valdanti KKP apėmusi visas gyvenimo sritis, taip pat ir ekonomiką bei verslą. Stebuklingais būdais ji ir šiais laikais išvengė sunkmečio. Pasaulio bankas birželį skelbė prognozes, kad Kinijos ekonomika 2009 m. išaugs 7,2 proc., o tuo pat metu – palyginimui – Rusijos ūkis smuktels 7,9 procento. Ir iš tiesų, šių metų pradžioje laikraštis „Renmin Ribao“ pranešė, kad pernai Kinijos bendrasis vidaus produktas (BVP) padidėjo 8,7 procento.
Vis dėlto, kaip šiomis dienomis rašo žurnalas „ABC“, Pekinas, nusprendęs per pastaruosius 30 metų Kiniją paversti antrąja ekonomiškai stipriausia pasaulio valstybe po JAV, vis dar tebėra 100-ojoje vietoje pagal BVP dydį vienam gyventojui ir rikiuojasi šalia Albanijos bei Jordanijos. Priežastis ne tik milijardinis Kinijos gyventojų skaičius. Prinstono universiteto profesorius ir 2008 m. Nobelio ekonomikos premijos laureatas Paulas Krugmanas savo skiltyje laikraštyje „The New York Times“ rašo, kad Kinija manipuliuoja savo valiutos rezervais, kurie didžiuliais tempais didėja. 2003 m. jie didėdavo po 10 mlrd. dolerių per mėnesį, o dabar – po 30 mlrd. dolerių ir sudaro 2,3 trilijono dolerių. Tarptautinis valiutos fondas (TVF) prognozuoja, kad 2010 m. Kinijos aktyvusis saldo viršys 450 mlrd. dolerių ir bus 10 kartų didesnis negu 2003-iaisiais. Pekinas parduoda juanius ir supirkinėja užsienio valiutą, daugiausia dolerius, taip skatindamas savo eksportą, bet tokius veiksmus P. Krugmanas vadina pinigų politikos iškraipymais, kenkiančiais ne tik juanio kursui, bet ir Amerikos ir viso pasaulio valiutų sistemai. Garsus ekonomistas tikina, kad dirbtinai palaikomas pigus juanis verčia Kiniją paklusti JAV finansų politikai.
Vašingtonas dar pernai pradėjo įtikinėti Pekiną keisti juanio taktiką. Barackas Obama praėjusią savaitę pareiškė, kad Kinija turi laikytis lankstesnės finansinės politikos, kuri padėtų „iš naujo subalansuoti“ pasaulio ekonomiką. Kviesdamas nutraukti valiutines manipuliacijas, JAV prezidentas patarė stiprinti Kinijos nacionalinį pinigą ekonominiais svertais. Dar vasario pradžioje patys kinų specialistai tvirtino, kad jau antrąjį šių metų ketvirtį juanis gali būti revalvuotas (sustiprintas) 5 procentais. Tačiau neseniai vykusioje Visos Kinijos liaudies atstovų susirinkimo (VKLAS) sesijoje premjeras Wen Jiabao atmetė raginimus peržiūrėti juanio kursą ir patarė „nepolitizuoti šio klausimo“ perkeliant vienų šalių problemas kitoms.
Dar pernai lapkritį interviu agentūrai „Bloomberg“ du autoritetingi TVF ekonomistai Kennethas Rogoffas ir Raghuranas Rajanas patarė, kad JAV finansines atsargas reikia didinti, o Kinijai daugiau leisti. Antai iki rugpjūčio mėnesio Kinijos iždas sukaupė 797 mlrd. dolerių, tai yra keturiskart daugiau, negu turėjo 2004 metais. Ekonomistai tvirtina, kad Pekinas pasirengęs skirti didžiulius kreditus už mažas palūkanas. Kinija atsisako stiprinti juanį dolerio atžvilgiu, taip remdama savo eksportuotojus ir kaupdama valiutos rezervus. TVF vadovas Dominique‘as Straussas-Kahnas optimistas: JAV biudžeto deficitas antrąjį šių metų ketvirtį sumažėjo iki 2001 m. lygio, o Kinijos biudžeto pajamos nuo metų pradžios sumažėjo beveik dukart – iki 251 mlrd. dolerių. Kaip sumažinti didžiausių pasaulio valstybių ir organizacijų disbalansą, pernai svarstė ir G20 šalių vadovai Pitsburge, tačiau per keletą mėnesių reikalai nepajudėjo iš vietos, ir Pekinas eina savo keliu.
Akivaizdu, kad dolerio vertė smunka. Tai nuoseklus pasaulinis reiškinys. Todėl Kinija, Indija ir Rusija tariasi, kuo jį pakeisti. „Reuters“ pranešimu, tokiu pakaitalu galėtų tapti juanis. Žurnalo „China Economic Quarterly“ redaktorius Arturas Crabberis mano, kad tai bus negreitai. „Niekas neabejoja, kad po 5–10 metų juanis vaidins svarbų vaidmenį pasaulyje, o po 10–20 metų jis gali tapti rezervine valiuta, bet doleris bus išstumtas dar negreitai...“, – rašė jis žurnale liepos mėnesį prieš G20 susitikimą.
Klausimas tik toks: ar komunistinei Kinijos valdžiai to reikia? Juk tuomet tektų keisti Kinijos finansų rinkų struktūrą, teisinę sistemą, paisyti investuotojų interesų, todėl KKP bijo paleisti vadžias iš savo rankų. Kinijos liaudies banko vadovas pareiškė, kad, stabilizuojant finansų sistemą pasaulyje, būtina sukurti naują kombinuotą rezervinę valiutą TVF ribose, vadinamąjį piniginį atsiskaitymo vienetą SDR (special drawing rights).
Žinomas buvęs JAV valstybės sekretorius Henry Kissingeris Paryžiaus „Le Figaro“ puslapiuose kandžiai kritikavo Amerikos „imperinę ideologiją“ Kinijos atžvilgiu ir tvirtino, kad „kinai nepasitiki Amerika sureguliuojant svarbiausias politines problemas“. Galima prisiminti garsiąją diplomato frazę: „Didžiausios istorijos tragedijos atsitinka ne tada, kai geras susiduria su blogu, o tada, kai du geri susipeša tarpusavyje.“ Kinija ir JAV – galingiausios pasaulyje ekonomikos. Iki krizės Volstrite kinai tikėjo amerikietišku modeliu ir net norėjo jį nukopijuoti, tačiau stambių finansų institutų neatsakingumas Pekiną šokiravo, ir jis nusivylė „tobuliausios demokratijos“ sistema. Dabar kinai nebenori, kad doleris dominuotų pasaulio rinkose, sako H. Kissingeris. Bet kinai neskuba, jie kantrūs, viską pasveria ir pradės veikti, kai tam ateis metas. Ne be reikalo minėtoje VKLAS sesijoje Kinijos ministras pirmininkas Wen Jiabao visus nuramino, kad „Kinijos modernizavimui prireiks viso šimtmečio ar dar daugiau“.
Bet kol pasaulis skęsta sunkmečio akivare, Kinija, šlamindama savo nors ir silpną, bet perspektyvų juanį, žvalgosi po pasaulį, kur jį investuoti. Jau šeštą dešimtmetį Kinijos dėmesį patraukė Afrika. Pekinas pasiūlė juodojo žemyno šalims 10 mlrd. dolerių lengvatinių paskolų trejiems metams. Tai dukart daugiau, negu Pekinas siūlė 2006-aisiais. Kreditai bus skiriami Afrikos šalims švariai energijai gaminti, kovai su klimato kaita, skatins Afrikos produktų platinimą pasaulio rinkose. Tai duos naują impulsą Kinijos įsitvirtinimui juodajame žemyne, jo per šį dešimtmetį gali pavydėti tiek JAV, tiek ES. Į Afrikos šalis plūsta kiniškos prekės, maisto produktai, taip pat ginklai, o augančiai Kinijos ekonomikai reikalingi gausūs ir pigūs Afrikos gamtos ištekliai.
Nereikia manyti, kad Kinijos ekonominės pastangos nukreiptos vien tik į pasaulio rinkas. Minėtoje VKLAS sesijoje pritarta skirti didžiules lėšas socialiniams reikalams. Kinijos problema – grėsmingas skirtumas tarp miesto ir kaimo, tarp agrarinių ir pramoninių regionų, tarp industrinių šalies pakraščių ir atsilikusios gilumos. Štai kodėl Pekinas, sukaupęs didžiulius valiutos rezervus, dabar didžiausią dėmesį skirs sveikatos apsaugai, švietimui, gyvenamojo būsto statybai, žemės ūkiui, naujų darbo vietų kūrimui.
Nereikia manyti, rašo žurnalas „ABC“, kad komunistiniai Kinijos vadovai nežino, ką daro: jie gerai pasimokė iš pasaulinę krizę sukėlusių pamokų, gelbsti savo imperiją ir savo įvaizdį, atsigręždami į milijardinę minią. Kad ir kaip tai nepatiktų tolimesniems ar artimesniems kaimynams – Vašingtonui, Deliui ar Maskvai, Azijos „tigras“ vis dar šiepia nasrus.
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
