Artėjant Krymo autonominės sovietinės respublikos V. Lenino Rusijos sudėtyje paskelbimo 88-osioms metinėms (bolševikai apie jos įkūrimą paskelbė 1921 m. spalio 18 d.) ir ruošiantis Ukrainos prezidento rinkimams kitų metų sausį, padidėjo Maskvos aktyvumas siekiant destabilizuoti padėtį regione. Laikraštis „The Washington Post“ netgi rašo, kad per rinkimus Kryme gali kilti rimtų neramumų.
Priminsime, kad Krymo autonominė respublika V. Lenino pasirašytu dekretu buvo įtraukta į bolševikinės Rusijos sudėtį 1921 m. spalio 18 dieną, tačiau po karo, 1945 m. birželio 30-ąją, autonomija buvo panaikinta, pusiasalis tapo SSRS sritimi, įeinančią į Rusijos Sovietinės Federacinės Socialistinės Respublikos (RSFSR) sudėtį. Praėjus beveik metams po J. Stalino mirties, 1954 m. vasario 19-ąją RSFSR Aukščiausioji Taryba Krymą, kuris neturėjo tiesioginės sienos su Rusija, perdavė Ukrainai. Tai buvo Nikitos Chruščiovo dovanėlė broliškai ukrainiečių liaudžiai Perejaslavlio sutarties tarp Ukrainos kazokų ir Rusijos 300 metų sukakties proga. Ši sutartis sovietų istorikų iki šiol laikoma dviejų broliškų tautų susivienijimu. Kazokų etmonas Bogdanas Chmelnickis 1648 m. pasiprašė Rusijos caro Aleksejaus Michailovičiaus globos ir kartu su kitais kazokų atamanais 1654 m. jam prisiekė. Sudaryta Perejaslavlio Rada prijungė Ukrainą prie Rusijos. Per 1654–1667 m. Abiejų Tautų Respublikos (Žečpospolitos) ir Rusijos karą B. Chmelnickis rėmė Rusiją, o į didžiules LDK teritorijas nuolat siuntė kazokų pulkus. Beje, į Krymo pusiasalį Lietuvos kunigaikščiai niekada nebuvo įžengę, nes atsimušdavo į galingas Aukso Ordos ir Osmanų imperijos sienas.
Ukrainai geranoriškai padovanotas Krymas buvo „amžinos draugystės“ aktas. 1991 m. suirus SSRS, ta draugystė pradėta matuoti revoliuciniu ukrainiečių pakilimu, Maidano demonstrantų skaičiumi, kubiniais metrais dujų ir naftos bareliais. Tačiau Krymo autonominė respublika (Ukrainos sudėtyje įkurta 1995 m.) – ypatingas atvejis. Tai sena rakštis tiek Maskvai, tiek Kijevui. Šioje 26 tūkst. kvadratinių kilometrų teritorijoje, kurioje gyvena apie du milijonai gyventojų, labai silpnai ruseno „oranžinės“ revoliucijos laužas. Nuo pat pusiasalio grąžinimo Ukrainai 1954 metais čia vis garsiau girdėti reikalavimai vėl atsiduoti Rusijos globon. 2004 m. prezidentu tapus Viktorui Juščenkai, provokaciniai balsai tik sustiprėjo.
Nenutyla ginčai ir dėl Rusijos karinių jūrų pajėgų Juodosios jūros laivyno bazavimosi Sevastopolop uoste, kurio didesnę dalį Maskva iki 2017 m. nuomojasi iš Kijevo, bei dėl nedidelio jūros šelfo ruožo. Jie nuolat perauga į reikalavimus grąžinti Krymą Rusijai. Pernai Rusijos Dūma nusiuntė paklausimą savo Vyriausybei dėl galimų priemonių siekiant Ukrainai priklausantį pusiasalį susigrąžinti 1774 metų Rusijos sutarties su Osmanų imperija pagrindu, nes šiemet nustojo galioti dvišalis Rusijos ir Ukrainos susitarimas dėl sienų pripažinimo. 1991 m. Krymas, kaip ir kitos Ukrainos sritys, referendume balsavo už atsiskyrimą nuo Sovietų Sąjungos, bet dabar savo prezidentavimo kadenciją bebaigiančio V. Juščenkos politiniai oponentai inspiruoja naują referendumą dėl autonomijos atsiskyrimo nuo Ukrainos.
1997 m. Rusija ir Ukraina pasirašė Draugystės, bendradarbiavimo ir partnerystės sutartį (vadinamąją Didžiąją sutartį), numatančią, kad Rusija pripažįsta 1991 m. Ukrainos sienas (t. y. tokias, kokios buvo nustatytos 1954 m.) mainais į Ukrainos garantijas, kad bus plėtojami draugiški santykiai su Rusija ir gerbiami Rusijos saugumo interesai Kryme. Ši sutartis svarbi dėl to, kad ji yra susijusi su Juodosios jūros laivyno pasidalijimu tarp Ukrainos ir Rusijos. Rusijai pripažinus Ukrainos teritorinį vientisumą (įskaitant Krymą ir Sevastopolį), jai atiteko ne tik 80 proc. viso karinio SSSR Juodosios jūros laivyno, bet ir teisė iš Ukrainos 20 metų (iki 2017 m. gegužės 28 d.) nuomotis Sevastopolio uostą, kur šis laivynas dislokuotas, bei jo apylinkes.
Sevastopolio uosto ir jo apylinkių nuoma Rusijai kasmet kainuoja 100 mln. JAV dolerių, kuriuos Rusija nurašo nuo nemažėjančių Ukrainos įsiskolinimų jai už naftą ir dujas. Kita vertus, kai tik Ukrainos ir Rusijos dvišaliai santykiai ima blogėti, Kijevas nuolat primena, kad nuomos mokestis gali būti padidintas kelis kartus (nuo 210 mln. iki beveik 2 mlrd. JAV dolerių per metus). Rusija labai jautriai reaguoja į bet kokias diskusijas, susijusias su kariniu Juodosios jūros laivynu, tačiau bene svariausias Rusijos argumentas, kuriuo nuolat gąsdinama Ukraina – sienų peržiūrėjimas. Kitaip tariant, jei Ukraina po 2017 m. nepratęs Sevastopolio uosto nuomos Rusijai sutarties, ši gali peržiūrėti 1997 m. Didžiąją sutartį dėl Ukrainos sienų pripažinimo.
Klausimas gali atrodyti naivus: kodėl Rusija nori likti Sevastopolyje?
Nuo Sevastopolio likimo priklausys ne tik Juodosios jūros laivyno ateitis, bet ir kitų Rusijos uostų Juodojoje jūroje plėtros galimybės. Šie Rusijos uostai perkrauna apie 30 proc. visų jūrų keliais jos eksportuojamų prekių. Prognozuojama, kad kitąmet Rusijai priklausančių Juodosios jūros uostų krova išaugs iki 250 mln. tonų per metus (užpernai Rusija vien naftos produktų per Juodosios jūros uostus eksportavo 113 mln. tonų).
Prieš porą metų, rugpjūtį, tarp Rusijos ir Ukrainos vėl plykstelėjo diplomatinis skandalas, kurio šleifas tebesitęsia iki šiol. Rusijos ambasados patarėjas Kijeve Vladimiras Lysenka tuomet pareiškė, kad Rusija gali peržiūrėti vadinamąją 1997 m. Didžiąją sutartį, nustatančią Krymo statusą bei Juodosios jūros karinio laivyno priklausomybę. Pasak diplomato, peržiūra gali prasidėti, jei Kijevas sieks „inventorizuoti“ kelis hidrografinius laivyno objektus, esančius už Sevastopolio uosto ribų, ir kels nuomos kainas. Šie nedraugiški Rusijos diplomato žodžiai nuskambėjo 16-ųjų Ukrainos nepriklausomybės metinių išvakarėse. Betgi toną šiam ginčui davė ne kas kitas, o pats tuometinis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas. Dar pernai spalį jis puolė įkalbinėti „oranžinę“ Ukrainos valdžią nutraukti diskusiją dėl Juodosios jūros laivyno perdavimo Ukrainai ir jau dabar pratęsti iki 2017 metų galiojančią Didžiąją sutartį. Rusijos vadovas gąsdino Kijevą galima grėsme iš išorės, o štai Rusijai priklausantis laivynas, sakė jis, šį pavojų galįs įveikti. „Jeigu Krymą laivynas paliks, į jo vietą atplauks Amerikos laivai, kurie Ukrainai tikrai nieko nemokės“, – gudravo tuometinis Rusijos prezidentas ir dabartinis premjeras. O Rusija, sakė V. Putinas, Ukrainai už nuomą moka nemažus pinigus, sukuriama daug darbo vietų, palaikoma laivų techninė būklė.
Bet jeigu jau taip atsitiktų, kad Kijevas spyriotųsi, Rusija gali laivyną perdislokuoti į šiuo metu statomą Novorosijsko uostą. Dar prieš ekonomikos krizę Rusijos vyriausybė jo statybai skyrė 40 milijardų rublių. Tačiau Sevastopolio jis neatstos nei karine, nei geopolitine, nei ekonomine prasme. Pasitraukęs iš Krymo Rusijos laivynas prarastų strategines pozicijas Juodosios jūros regione ir virstų tik pakrantės apsauga. Maskva dabar, artėjant Ukrainos prezidento rinkimams, tikisi, kad geriausia išeitis Rusijai – Viktoro Janukovyčiaus pozicija. Jis visai neseniai sutiko net su tuo, kad Rusijos laivynas Kryme liktų ir po 2017 metų. Tik svarbu, kad šis V. Juščenkos oponentas iki to laiko išliktų vadovaujančiame Ukrainos poste...
Tiesa, kada nors reikės spręsti kitą ypač keblią problemą: kokį statusą galėtų įgyti Rusijos Juodosios jūros laivynas, kai Ukraina įstos į NATO (o kad taip atsitiks – tik laiko klausimas)? Vargu ar ją galėtų išspręsti D. Medvedevas, V. Putinas ir V. Juščenka net ir kartu susėdę, nors tai mažai tikėtina.
Rusijos generolams jau labiau tinka įprastas „geležinio kumščio“ metodas. Juk Juodojoje jūroje bazuojasi 30-oji Rusijos laivų divizija, 197-oji desantinių laivų brigada, 247-asis povandeninių laivų divizionas, 68-oji ir 184-oji apsaugos laivų brigados, 418-asis traluotojų divizionas, 41-oji brigada ir 295-asis Sulino raketinių katerių divizionas, 112-oji žvalgybos laivų brigada, taip pat įvairūs tiekimo ir aprūpinimo, hidrografiniai, gaisrininkų ir gelbėjimo laivai. NATO rengiamoms partnerystės pratyboms tai gera atsvara. Ji, žinoma, veikia ir būsimųjų rinkėjų Kryme emocijas.
Iš tiesų daug kas Maskvai palankiai galėtų išsispręsti per sausio rinkimus. Štai ir dirba jos agentai Kryme įprastą darbą tarp 58 proc. čia gyvenančių rusų, net tarp 10 proc. Krymo totorių, kurių lyderis Refatas Čiubarovas taip pat nepatenkintas Kijevu, neskiriančiu grįžtantiems į tėvynę totoriams žemės ir kompensacijų. Kaip laikraščio „The Washington Post“ žurnalistui Philipui P. Panui, birželį apsilankiusiam pusiasalyje, pasakojo vietos žurnalistas Vladimiras Pritula, Ukrainos pasieniečiai tris kartus sulaikė rusų sunkvežimius, be išankstinio pranešimo gabenančius raketas. „Kas tai – pasiruošimas intervencijai į Krymą iškart po rinkimų?“ – susirūpinęs klausia Krymo žurnalistas.
Česlovas Iškauskas
