Balandžio 21 d. paminėtos 13-osios pirmojo Ičkerijos (Čečėnijos) Respublikos prezidento Džocharo Dudajevo žūties metinės. Paskui buvo nužudyti dar trys Ičkerijos prezidentai – Zelimchanas Jandarbijevas, Aslanas Maschadovas ir Abdula Sadulajevas. Rusija keletą kartų skelbė, kad sukilėliai ir jų vadai sunaikinti ir antiteroristinė operacija Čečėnijoje baigta. Šiemet balandžio 16 d. dabartinis Čečėnijos lyderis Ramzanas Kadyrovas vėl pareiškė, kad separatistai maištininkai galutinai pralaimėjo ir antiteroristinė operacija baigta (Rusijos prezidento pavedimu Nacionalinis antiteroristinis komitetas paskelbė, kad nuo balandžio 16 d. nustoja galioti įsakymas, Čečėnijos teritoriją skelbiantis antiteroristinės operacijos vykdymo zona). Ar tikrai karas pasibaigė? Ar 1991 m. nepriklausoma pasiskelbusios Čečėnijos vadovų ir karo vadų sunaikinimas reiškia ir išsivaduojamojo judėjimo pabaigą?
Ičkerijos prezidentų gyvybės kaina
Savaitraštyje „Veidas“ 2005-ųjų kovą, praėjus savaitei po A. Maschadovo nužudymo, apžvalgininkas A. Bačiulis rašė, kad vargu ar kada nors paaiškės visos trečiojo Čečėnijos prezidento žūties aplinkybės, lygiai kaip ligi šiol iki galo neaišku, kaip žuvo pirmasis prezidentas – D. Dudajevas. Oficialusis Kremlius apie tai nieko nesako, pusiau oficialiai Rusijos kariškiai skleidė gandą, esą jis buvo nužudytas iš lėktuvo paleista raketa, nusitaikiusia pagal jo palydovinio ryšio telefono signalą. Buvę Rusijos specialiųjų pajėgų kariai siūlė daug labiau į tikrovę panašią versiją – esą D. Dudajevas žuvo nuo jo automobilyje padėtos bombos. Anot apžvalgininko, yra ir trečioji versija – D. Dudajevas sąmoningai leidęs Rusijos specialiosioms tarnyboms jį sunaikinti, nes tokia buvusi Kremliaus iškelta sąlyga deryboms dėl taikos Čečėnijoje pradėti. Skamba gal šiek tiek patetiškai, tačiau akivaizdu, kad ir D. Dudajevas, ir užsienyje susprogdintas Z. Jandarbijevas, ir A. Maschadovas buvo garbingi žmonės ir garbingi kariai, pasirengę dėl savo tautos gerovės nedvejodami paaukoti gyvybę.
A. Maschadovo, iš pradžių karo vado, o vėliau – Ičkerijos prezidento, veikla neatsiejama nuo D. Dudajevo veiklos, pažymėjo „Veidas“. Į politiką juodu pasuko kone vienu metu ir, regis, abu tą padaryti paskatino Baltijos šalių kova dėl nepriklausomybės. Devintame dešimtmetyje generolas D. Dudajevas vadovavo Estijoje dislokuotam sovietinės strateginės aviacijos bombonešių daliniui ir negalėjo likti nepaveiktas 1988-aisiais užgimusio Estijos liaudies fronto idėjų. A. Maschadovas tuo pat metu buvo Vilniuje dislokuotos 7-osios sovietinės motorizuotos šaulių divizijos štabo viršininkas. Abu jie buvo puikūs sovietinės armijos karininkai. Vien tai, kad D. Dudajevas, būdamas čečėnas, sugebėjo užsitarnauti generolo laipsnį, rodo, kad jis buvo ne šiaip geras karininkas. Jis neabejotinai buvo lyderis, tai vėliau, tapęs Čečėnijos prezidentu, įrodė savo veikla. Tvirtinama, kad artėjant Sausio 13-osios įvykiams Vilniuje jam buvo duota komanda sovietinę naikintuvų eskadrilę pasukti į Lietuvą, tačiau D. Dudajevas tai daryti griežtai atsisakęs…
Žudynių maratonas
Kaip Geopolitika rašė 2007 m. pabaigoje, čečėnai nuo 1994 metų su Rusija kariavo du karus. 1996 m. buvo pasirašyti Chasavjurto susitarimai, kuriais buvo pabaigtas pirmasis karas. Dar po metų pasirašyta Maskvos sutartis „dėl tarpusavio santykių pagrindų“, kuri įtvirtino Ičkerijos Čečėnų Respublikos nepriklausomybę de facto. Nepatyrę Ičkerijos vadovai neįregistravo šių sutarčių Jungtinėse Tautose. Vėliau Rusija sutartis sulaužė, kaip ji teigė, dėl to, kad čečėnai neva susprogdino Rusijoje kelis gyvenamuosius namus, o Šamilio Basajevo vadovaujami kovotojai įsiveržė į Dagestaną. Numatytas referendumas dėl Ičkerijos nepriklausomybės buvo sužlugdytas.
Tai lėmė naujo karo Kaukaze pradžią ir baisius nuostolius abiejose stovyklose. Per abu Rusijos pradėtus karus, kaip teigė Geopolitika, buvo visiškai sugriauta daugybė miestų ir kaimų, nužudyta šimtai tūkstančių civilių. Minimaliais skaičiavimais, vien pirmajame Čečėnijos kare žuvo 46,5 tūkstančio žmonių. Kitais skaičiavimais, aukų skaičius gali siekti 80–100 tūkstančių. Antrojo karo aukų buvo dar daugiau.
Rusijos kareivių motinų sąjungos duomenimis, vien nuo 1999 metų iki 2002-ųjų Čečėnijoje žuvo 6500 rusų kareivių. Gynybos ministerija šiuos skaičius sumažino iki 2700 žuvusiųjų. Skirtumas atsiranda dėl to, kad Kareivių motinų sąjunga skaičiuoja ne tik tuos kareivius, kurie žuvo kovos lauke, bet ir tuos, kurie sužeisti mirė vežami į ligoninę ar nuo žaizdų ligoninėje ir tuoj po tarnybos. Tikslių duomenų, kuriuos patvirtintų nepriklausomi šaltiniai, nėra.
Taika karo sąlygomis
Apžvalgininkas Tomas Čyvas pernai sausį savo interneto svetainėje rašė: žmogaus teisių organizacijos Rusijos mėginimus įteisinti Čečėnijos statusą ir santvarką laiko nevykusiais. Joje nuo 2003 m. balandžio 2 d. veikia regioninė konstitucija, priimta 2003 m. kovo 23 d. referendumu. Manoma, kad iš tikrųjų referendume dalyvavo kur kas mažiau žmonių, nei skelbia oficialiosios rinkimų komisijos ir Rusijos valdžios atstovai, be to, balsavo tūkstančiai Rusijos kariškių.
2008 m. sausio pradžioje oficialusis Groznas tvirtino, kad 99 proc. nepriklausomybės nuo Rusijos siekiančių kovotojų esą sunaikinti, likusios tik smulkios „banditų grupelės“, kurios būsiančios likviduotos iki žiemos pabaigos. Tuo pat metu įvairūs šaltiniai pranešė apie beveik kasdien vykstančius tiek Rusijos federalinių pajėgų, tiek Maskvai ir R. Kadyrovui lojalių čečėnų pajėgų užpuolimus ir aukas („Chechnya Weekly“). Kaip tuomet rašė šis čečėnų oficiozas, pastarąjį pusmetį išpuolių daugėjo ne tik Čečėnijoje. Smurtas ir kovos išplito Ingušijoje ir Dagestane, o net rusiškoje internetinėje žiniasklaidoje nuolat platinami pranešimai yra labai panašūs į intensyvaus partizaninio karo kroniką. Tuo metu Rusijos palaikomas ir Čečėnijos prezidentu tituluojamas R. Kadyrovas dar kartą pareiškė netrukus likviduosiąs „paskutinius banditus“ ir įtvirtinsiąs galutinę taiką Čečėnijoje.
Dar vienas Stalinas
Daugiau kaip po metų tokie tvirtinimai pasikartojo. 32-ejų R. Kadyrovas, kaip rašo Londono „The Times“, prisiekęs pačiam Vladimirui Putinui ir pats dalyvavęs kankinimuose bei žudynėse, praėjusį ketvirtadienį pareiškė: „mes sutriuškinome banditus ir galime ramiai skelbti apie savo pergalę“. Britų dienraštis primena, kad pradėti „kontrrevoliucinę operaciją“ Čečėnijoje 1999-aisiais sutikęs tuomet jau ligotas Borisas Jelcinas.
Vos tik liepęs sulyginti su žeme separatistinį Grozną, jis perdavė prezidento įgaliojimus V. Putinui, kuris savo ruožtu Čečėnijos prezidentu paskyrė Kremliui ištikimą Achmatą Kadyrovą. Šio taktika į sukilėlių malšinimą įtraukti čečėnų aktyvistus iš dalies pasiteisino, bet ji prezidentui kainavo gyvybę: 2004 m. miesto stadione švenčiant gegužės 9-ąją A. Kadyrovas buvo nužudytas. 2007 m. V. Putinas prezidentu paskyrė jo sūnų Ramzaną, kuris dar prieš pirmąjį karą Čečėnijoje 1992–1993 m. kovojo prieš federalinę kariuomenę. Greitai persiorientavęs R. Kadyrovas surinko bičiulių būrį ir ėmė talkinti federalinėms pajėgoms. Ana Politkovskaja, kuri rašė apie šio Kremliaus statytinio žvėriškumus ir sąsajas su įvykiais Maskvos Dubrovkos teatre bei Beslane, R. Kadyrovą vadino „mūsų epochos Stalinu“. 2006 metais žurnalistė už tai taip pat sumokėjo savo gyvybe.
Pergalės kaina ir nepasiekti tikslai
Kitas britų laikraštis „The Guardian“ rašo, kad, paskelbus apie operacijos pabaigą Čečėnijoje ir išvedant iš ten 20 tūkstančių federalinės kariuomenės kontingentą, vis tiek kyla du klausimai: kokia kaina pasiekta ši tariama pergalė ir ar iš tikrųjų pasiekti norimi tikslai? Žurnalistas Jamesas Marsonas pažymi, kad R. Kadyrovui iš tiesų pavyko stabilizuoti padėtį respublikoje, tačiau – žudynių, pasikėsinimų, papirkinėjimų kaina. Jis pats sako per visus šiuos konfliktus praradęs 420 savo giminaičių. Žodžiais Groznas dabar lojalus Kremliui, tačiau ar padėtis nepasikeis, kai R. Kadyrovas Maskvai neįtiks? Jaunasis prezidentas mėgsta savivaliauti, o tai Rusijos prezidentui Dmitrijui Medvedevui ne visada patinka.
Praėjus vos kelioms valandoms po antiteroristinės operacijos pabaigos paskelbimo, gautas naujienų agentūros RIA „Novosti“ pranešimas: Šatojaus rajone įvyko ginkluotas sukilėlių ir vidaus kariuomenės būrio susirėmimas. Apie aukas nepranešta, bet netoli Dajos kaimo rasta sukilėlių įtvirtinimai, ginklų ir maisto produktų. Kiek tokių mobilių pasipriešinimo grupių dar liko kalnuose? Ką jos rengia federalinei kariuomenei ir Maskvos statytiniui R. Kadyrovui? Taigi, ar karas Kaukaze baigėsi?
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
