Galų gale paklauskime savęs: Baltarusija – mūsų draugė, priešė ar šiaip kaimynė? Klausimas, viena vertus, politiškai sudėtingas, nors eiliniam žmogui – paprastas. Jau beveik 17 metų po SSRS žlugimo mes negalime į jį vienareikšmiškai atsakyti, ir problema ne tik A. Lukašenkos režimas, kuris tvyro lyg tamsus debesis 14 metų ir visus baugins dar mažiausiai trejus.
Paskutiniu metu oficialusis Minskas (kalbėdami apie jį mes turime galvoje 54-erių metų buvusį sovchozo vadovą, o nuo 1994 m. šalies prezidentą Aleksandrą Lukašenką) pakeitė savo propagandinę retoriką. Teisingiau, ji tapo ne tokia vienoda ir pikta, o su diplomatijos, reveransų Rytams ir Vakarams, tam tikros distancijos nuo Maskvos požymiais. A. Lukašenkos pasisakymai ėmė balansuoti ties pikto tono ir įsiteikimo, gražbyliavimo ir kandumo riba. Jis neatsisako ryšių su Rusija, vieningos sąjunginės valstybės atributų, tačiau kartu drąsiau kritikuoja Maskvą dėl keliamų kainų už tiekiamus energijos resursus, dėl Rusijos politikų pasisakymų Minsko atžvilgiu, dėl iš kaimynų sklindančių įsakmių pamokymų, dėl priekaištų, kad neremia Kremliaus politikos…
JAV ir Vakarų Europai, ES, NATO ir, žinoma, Baltijos šalims A. Lukašenka taip pat kartkartėmis atseikėja pylos, tačiau jo žodynas paskutiniu metu ne toks kandus, ne toks ugningas ir bolševikinis. Kai kuriais atvejais jo išsakoma Vakarų kritika nepalyginti švelnesnė, negu buvo anksčiau. Dažnai ji papildoma sąlygomis, išlygomis ir piktą toną atsveriančia leksika.
Dar daugiau pokyčių galima įžvelgti Baltarusijos vidaus politikoje. Atrodo, dar visai neseniai A. Lukašenka opozicijos veikėjus grūdo į kalėjimus, suimdavo tiesiog namuose naktį, kaip gūdžiais stalininiais laikais, o demonstracijas negailestingai išvaikydavo. Dabar gi jis paleidžia iš kalėjimų politinius kalinius (šio termino A. Lukašenka iki šiol nemėgsta), atšaukia žodžio ir spaudos laisvės suvaržymus. Štai A. Lukašenka leido šalies kioskuose pardavinėti didžiausius opozicijos laikraščius „Narodnaja volia“ ir „Belorusskaja niva“, spausdinti juos Baltarusijoje, o ne Lenkijoje ar Lietuvoje, rugpjūtį į laisvę išėjo keli suimti opozicijos lyderiai. Rugsėjo pabaigoje vykusiuose parlamento rinkimuose jau galėjo dalyvauti nekontroliuojamas opozicijos atstovų skaičius, jiems net leista surengti taikią protesto prieš neva suklastotus rinkimų rezultatus akciją. A. Lukašenkos apskaičiavimas buvo tikslus: opozicijos politikai į parlamentą vis tiek nepateko...
Žinoma, visus šiuos atšilimo protrūkius Baltarusijos lyderis „motyvuoja“ pagal savo manierą. Prancūzų agentūros AFP korespondento paklaustas apie politinius kalinius šalyje, A. Lukašenka pratrūko: „Man jau įgriso klausimas apie politinius kalinius. Nėra politinių nusikaltimų, vadinasi, negali būti ir jokių politinių kalinių. Tai paprasti nusikaltėliai. Norėjote, kad juos paleistume... Mes juos paleidome. Bet jeigu manote, kad tie paleisti politiniai kaliniai ruošia revoliuciją, jūs klystate. Jie jau nebepopuliarūs.“
Tiesą sakant, opozicija neturėjo ir neturi baltarusių paramos. Tai lemia daug priežasčių. Bet akivaizdu, kad apie opoziciją A. Lukašenka ėmė kalbėti pagarbiau, neneigdamas egzistavimo tos jėgos, kuri galbūt kada nors taps jo režimo duobkasiu.
Sakykime, kad tai tam tikri ženklai Vakarams, kurie į Minską turėtų žvelgti atlaidžiau. Ir iš tiesų, kai A. Lukašenka paskelbė paleidžiąs opozicijos lyderius, ES taip pat pasiuntė ženklą Minskui – panaikino kai kurias sankcijas, pavyzdžiui, draudimą vykti į Bendrijos šalis A. Lukašenkai ir dar apie 30 pareigūnų, kuris buvo įvestas po 2006 m. prezidento rinkimų rezultatų nepripažinimo.
Sunku pasakyti, ar tie ženklai pasipils kaip iš gausybės rago, ar Minskas ir Briuselis ir toliau keisis „geros valios notomis“. A. Lukašenka jokių garantijų neteikia: štai paleidęs iš kalėjimo opozicijos lyderius, po kiek laiko pasienyje jis suima A. Kozuliną. Jo namuose tebevyksta kratos. Tereikia nors mažiausio formalaus nusižengimo, ir A. Lukašenkos oponentams vėl bus uždėti antrankiai. Dar neaišku, kaip opozicijos leidiniai nuo gruodžio 1 d. bus spausdinami Baltarusijoje, kaip noriai jie bus platinami, ar perkančiųjų juos nepersekios saugumo agentai…
Senojo tono rudimentų netrūksta ir A. Lukašenkos užsienio politikos retorikoje. Interviu AFP jis piktinosi, kodėl NATO lėktuvai skraido palei šalies sienas. „Štai kodėl mes pradedame stiprinti savo priešlėktuvinę gynybą. Visa tai veda prie mini ginklavimosi varžybų, – kalbėjo A. Lukašenka. – Mums labai didelį nerimą kelia tai, kas vyksta prie mūsų sienų...“
A. Lukašenka pripažino, kad Baltarusija planuoja iš Rusijos įsigyti artimojo nuotolio raketų „Iskander“ savo oro erdvės apsaugai užtikrinti. Tačiau tai nėra atsakas į ketinimą dislokuoti JAV raketinės gynybos skydą ir neturi kelti nerimo Europai. Anksčiau interviu laikraščiui „The Wall Street Journal“ jis teigė, kad, jei Rusija neduos šių raketų, Baltarusija jų įsigys savarankiškai.
Vėliau ši jau nesyk girdėta puolamoji laikysena virto raminamąja. A. Lukašenka patikino, kad laiko duris atviras geresniems ryšiams su Vakarais, kad geresni santykiai su Europa „leidžia šaknis“ ir kad naujoji JAV, kurios visai neseniai Baltarusiją vadino „paskutine diktatūra Europoje“, administracija gali pagerinti santykius su Minsku. A. Lukašenka taip pat sakė Baltarusiją matantis kaip „tiltą“ tarp Rusijos ir Europos, galintį užtikrinti stabilų energijos tiekimą.
Sunku pasakyti, kodėl tarp Europos ir Baltarusijos nedrąsiai ėmė skraidyti balti balandžiai. 10 mln. gyventojų turinti šalis yra tarsi tiltas (A. Lukašenkos posakis) strateginiame maršrute tarp Vakarų ir Rusijos. Minskas iš tiesų nemažai reiškia Europai kaip tranzitinis energijos išteklių punktas. Vakarams baisiai skamba galimi Minsko grasinimai užsukti rusiško kuro „kranelius“ į Europą. Be to, Briuselis nenori rizikuoti, kad Rusija perginkluotų Baltarusiją naujausiais ginklais, kuriuos ji ketina dislokuoti ir Kaliningrado srityje.
Lietuva suinteresuota tokiais santykiais ne mažiau negu visa Europa. Energetinis disbalansas regione, ypač kilus pasaulinei finansų krizei ir smunkant ekonomikai, nenaudingas nė vienai valstybei. Dalykinis bendravimas Lietuvai ypač reikalingas, kai Briuselis nesileidžia įkalbamas dėl senos atominės jėgainės darbo pratęsimo. Kol bus pastatyta nauja IAE-2, dėl elektros energijos tiekimo savo veiksmus bus būtina koordinuoti su visais kaimynais ir ne kaimynais. Juolab kad tiek Rusija, tiek Baltarusija ketina statyti savo AE: pirmoji – iki 2014 m., antroji – iki 2018 metų. 2015 m. planuojama paleisti naujus Leningrado AE pajėgumus, 2018–2019 m. įvesti naujus elektros energijos gamybos pajėgumus ketina Estija bei Lenkija.
Apie šią energetinę infrastruktūrą buvo diskutuota šią savaitę Sankt Peterburge vykusioje konferencijoje „Energetinio dialogo ir bendradarbiavimo perspektyvos Baltijos jūros regione“. Toks ekonominis ir politinis dialogas būtinas ne tik tarp kaimynų, bet ir apskritai rengiantis šių dienų globaliniams iššūkiams. Atrodo, tai pradeda suprasti ir Minskas.
Česlovas Iškauskas
