Šis straipsnis – greičiau pažintinis negu politinis. Pasaulyje nemažai teritorijų, kurios pretenduoja būti oficialiai pripažintos arba bent išskirtos kaip savarankiški dariniai. Kitos gi – daugiausia tokių yra Okeanijoje, kuri pasaulio žemėlapyje išsiskiria tautų ir nykštukinių valstybių margumynu, – neturi net ambicijų tapti Jungtinių Tautų narėmis ir tvarkyti savo ekonomiką nepriklausomai nuo buvusių metropolijų. Trečia kategorija – marginalinės tarptautinės organizacijos ir struktūros, pretenduojančios į išskirtinumą, kaip, pavyzdžiui, prie Australijos krantų Koralų jūros salyne įkurta Gėjų ir lesbiečių karalystė (Gay and Lesbian Kingdom of Coral Sea Islands).
Jungtinių Tautų rūpestis
Mums arčiausias ir naujausias atvejis, kai pasiskelbusios nepriklausomos teritorijos nori būti visuotinai pripažintos – nuo Gruzijos atskilusios Abchazijos ir Pietų Osetijos respublikos. 2008 m. rugpjūtį naują karą Kaukaze išprovokavusi Rusija pati sugriovė jau mitu tapusią pasaulio struktūrą įteisinusią Jaltos sistemą. Ji buvo sukurta per trijų karą laimėjusių pasaulio valstybių vadovų konferenciją Livadijos rūmuose 1945 m. vasario 4–11 d. (dar kitaip vadinamą Argonautų susitikimu). Taigi šios sistemos jau atsisakė keturios iš penkių tikrųjų JT Saugumo Tarybos narių: JAV, Didžioji Britanija ir Prancūzija pripažino Kosovo nepriklausomybę, Rusija – Abchaziją ir Pietų Osetiją, ir tik Kinija liko nedalyvavusi šiame pokarinės pasaulio tvarkos griovime.
Visateise pripažinta valstybe gali tapti šalis, kuri tampa Jungtinių Tautų nare. Sprendimą dėl to priima JT Saugumo Taryba. Rusija ir Kinija tebeblokuoja Kosovo įstojimą į JT, o apie dvi separatistines Gruzijos respublikas nėra nė kalbos. Todėl iš esmės jokio skirtumo tarp Kosovo krašto, kurį jau pripažino 50 valstybių, ir Abchazijos bei Pietų Osetijos, pripažintų tik Rusijos, Nikaragvos, na dar nykštukinės Nauru Respublikos, nėra. Toje pačioje grupėje yra Taivanas (pripažino 22 valstybės), Palestina (96), Vakarų Sachara (49) ir Šiaurės Kipras (jį pripažino tik 1974 m. šiaurinę salos dalį okupavusi Turkija).
Jeigu šioms teritorijoms taikytume vienodus pripažinimo kriterijus, jas galima būtų vadinti „pusiau pripažintomis“. Kitos – Padnestrė, Kalnų Karabachas, galbūt dar Kašmyras ir Kurdistanas – patektų į „visai nepripažintų“ kraštų grupę.
Kaipgi išspręsti pripažinimo problemą? Interneto svetainė http://www.chaskor.ru/ siūlo du universalaus sprendimo variantus. Pirmas iš jų – atsiskyrusią ir pripažinimo siekiančią teritoriją pripažįsta ta valstybė, nuo kurios ji atsiskyrė. Pavyzdžiui, Kosovą pripažįsta Serbija, Eritrėją – Etiopija, o Rytų Timorą – Indonezija.
Kita vertus, Jungtinės Tautos turėtų parengti aiškius kriterijus, kokiu atveju teritorija yra pripažįstama de jure ir de facto. Svarbiausi galėtų būti tokie: kokiomis aplinkybėmis ji tapo nepriklausoa, kokios savarankiškos institucijos sukurtos, ar yra pagrindiniai valstybės struktūros pamatai, kokie santykiai su palikta valstybe arba ta, į kurios sudėtį teritorija įėjo... Žinoma, tai per daug schemiška, tačiau, neišsprendęs universalių kriterijų klausimo, pasaulis tik pasyviai stebės, kaip dauginasi ir nepatenkintas dūzgia nepripažintų valstybių avilys.
Jeigu subyrėtų Rusija...
Nepripažintų valstybių problema daug platesnė negu keleto valstybių noras tapti pasaulio bendrijos narėmis. Neatmestina, kad gali ateiti metas, kai pripažins kas nori ir ką nori. Simptomiškas atvejis yra Čečėnija. Kai Rusija pripažino dvi Gruzijos separatistines respublikas, kandidatas į JAV prezidentus Johnas McCainas pareiškė, kad Amerika gali pripažinti Čečėniją. Tiesa, Barackas Obama to nepakartojo, ir Vašingtono akibrokštas tarsi užsimiršo. Kitados – per abu Rusijos karus Čečėnijoje (1992–1994 m. ir 1996–1999 m.) – nepriklausomos Ičkerijos vadovai dėjo daug pastangų, kad gautų tarptautinį pripažinimą. Tačiau jos valdžios organai tarsi ištirpo erdvėje, lyderiai arba sunaikinti, arba pakriko po pasaulį, ir problema tarsi neegzistuoja. Bet Rusijoje – daugiau kaip 80 federacinių subjektų, tarp jų – 21 respublikos statusą turinti teritorija. Kas gali paneigti, kad kada nors JAV nepripažins Ramzano Kadyrovo valdomos Čečėnijos, jei šis politikas sugalvos pasekti Džocharo Dudajevo pėdomis?
Analitikai retoriškai klausia: kas sutrukdys didžiosioms valstybėms pripažinti atsiskyrusias ar kitaip savo nepriklausomybę paskelbusias teritorijas? Ar Suomija, Vengrija ir Estija negali pripažinti Komijos, Karelijos, Mordovijos, Marių El autonomijos, Čiuvašijos, o Mongolija – Buriatijos, Tuvos, Chakasijos, Jakutijos, Turkija – visų Šiaurės Kaukazo respublikų (galbūt išskyrus Pietų Osetiją), Totorijos, Baškirijos, galiausiai Jakutijos? Kol kas jose nematyti aiškių separatizmo ženklų, tačiau ar galime būti tikri, kad Rusija nesubyrės taip greitai, kaip tai atsitiko su SSRS?
Kita vertus, nuo šio metropolijas graužiančio kirmino neapsaugotos ir kitos didžiosios valstybės. Štai Indija, o po jos ir JAV gali pripažinti Tibeto nepriklausomybę ar Taivaną, nė kiek negadindamos santykių su Kinija. Taip pripažinimo erozija gali pagraužti ir JAV federacinės valstybės pamatus: juk seniai savo teisių reikalauja indėnų gausa išsiskiriančios valstijos arba Aliaska, maitinanti Ameriką įvairiausiais ištekliais.
Išvada tokia: Jungtinių Tautų įstatus būtina papildyti valstybių ir teritorijų pripažinimo procedūra, turinčia aiškius kriterijus, reikalavimus ir teisinę bazę.
Marginalų paradas
Kad tai reikia padaryti nedelsiant, pabrėžia kas ketvirtį išeinantis JAV vyriausybės leidinys „Naval War College Review“ (NWCR) (http://www.usnwc.edu/press.aspx), rašantis apie mažų Okeanijos valstybių reikšmę pasaulio ekonomikai. Kalbama net ne apie Australiją ar Naująją Zelandiją, kurios britų šaltiniuose taip pat priklauso šiam regionui. Okeanijos salyne priskaičiuojama 14 šalių, kurios pagal plotą patenka į nykštukinių valstybių kategoriją, tačiau priklauso įvairioms tarptautinėms organizacijoms ir turi savo ekonomikos bei užsienio politiką. Regionas itin žuvingas, tačiau išskirtinis jo bruožas – silpna kariuomenė ir laivynas. Tik 4 iš 14-os šalių turi savo reguliariąją armiją, o kitų gynybinės funkcijos patikėtos policijai bei vidaus pajėgoms.
Leidinys pažymi, kad šias teritorijas kaip savo akies vyzdį saugo Kinija, kuri 2007 m. Okeanijos šalims suteikė 300 mln. dolerių ekonominę pagalbą. Tikslas aiškus: apsaugoti jas nuo pagundos pripažinti Taivano nepriklausomybę. Juk iš 23 tai jau padariusių pasaulio valstybių šešios yra Okeanijoje – Kiribatis, Maršalo salos, Nauru, Palau, Tuvalu ir Saliamono salos. Su Kinija varžosi JAV – didžiausias Kinijos prekybinis konkurentas regione. Amerikos prekybos apimtis su Okeanija 2007 m. siekė apie 2 mlrd. dolerių.
Tarp Okeanijos šalių yra nemažai nepripažintų. Ar jums girdėtos Molosijos, Silendo, Minervos respublikos, Melchisedeko dominija, Enen Kio karalystė, Ladonija, Oranija? Arba egzotiška Jungtinė Okeanijos karalystė, Jungtinė karalystė „Atlantis“? Kai kurios jų – tai tik atskiri vandenyne pasimetę rifai arba vos metrą virš jūros lygio iškilusi palmių ir smėlio salelė. Tačiau jos yra pasiuntusios pasauliui žinią apie save ir pareiškusios pretenzijas kada nors tapti atskiromis valstybėmis. Kol kas daugelį jų žino nebent Interpolas...
Pabaigai – dabar bene madingiausias darinys – Gėjų ir lesbiečių karalystė Koralų salose. Ji kol kas virtuali, šios „valstybės piliečiai“ bendrauja virtualioje erdvėje, nors prie Australijos krantų įsikūrę vienoje negyvenamoje saloje. Kai 2004 m. birželio 14-ąją Australijos parlamentas uždraudė tos pačios lyties asmenų santuokas, gėjų aktyvistų grupė nutarė persikraustyti į Dievo užmirštą salelę. Čia jie paskelbė atsiskiriantys nuo Australijos, įkuriantys „vienlytę“ valstybę ir net išsirinko savo „imperatorių“, kuriam suteikė Dale I-ojo vardą. Australai nerimtai žvelgia į tokį sumanymą netgi po to, kai virš salelės iškilo vaivorykštės spalvų vėliava. Ši karalystė domina nebent filatelistus, nes nuo 2006 m. liepos leidžia savo pašto ženklus. Kaip ir Tuvalu gyventojai, šios karalystės atsiskyrėliai gali parduoti ir savo interneto domeną (besidomintiems – http://friendfeed.com/bodyfun)...
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
