Tai, kad Baltarusijos centrinis bankas nuo sausio 1 d. devalvavo šalies nacionalinę valiutą baltarusišką rublį („zuikutį“), nebuvo naujiena nebent finansų ir ekonomikos ekspertams, kurie atidžiai seka pasaulio rinkų pokyčius. Tačiau eilinius Baltarusijos ir Europos šalių žmones ji nustebino. Ypač kai ilgus metus šalies lyderis A. Lukašenka su jam būdingu patosu tvirtino, kad Baltarusijos ekonomika lieka viena stabiliausių krizės apimtame pasaulyje.
Taigi, kaip buvo teigiama oficialiame banko pranešime, Baltarusijos rublis JAV dolerio atžvilgiu atpigintas beveik 20 proc. ir nuo sausio 2 d. vienas JAV doleris kainuoja 2 650 Baltarusijos rublių (anksčiau – 2 200 rublių), euras – 3 703 Baltarusijos rublius (anksčiau – 3 077 rublius). Už Rusijos rublį duodama 90,16 baltarusiškų „zuikučių“.
Baltarusiško rublio devalvavimas SEB banko analitikui Nerijui Ūdrėnui nebuvo staigmena. „Baltarusijos sandėliai lūžta nuo prekių, o pagrindinis jų pirkėjas yra Rusija, kuri šiuo metu neturi lėšų įpirkti tiek prekių, kiek anksčiau, todėl natūralu, kad kažkokiu būdu reikėjo atstatyti baltarusiškų prekių konkurencingumą. Taigi buvo galima tikėtis tokių Baltarusijos veiksmų, juolab kad ir Ukrainos grivina prarado savo vertę. Šių šalių rinkos yra labai susijusios viena su kita ir ypač su Rusija kiekviena atskirai“, – komentavo jis padėtį kaimyninėje šalyje vienoje interneto svetainių.
Tačiau, nors ekspertai ir pats Minskas nemano, kad tai didelis smūgis Baltarusijos ekonomikai, naujienų agentūros praneša, kad per kelias pirmąsias 2009 m. dienas kaimyninės šalies gyventojai tiesiog apgulė parduotuves ir išpirko kone visas importines prekes – šaldytuvus, skalbykles, kitus buities prietaisus. Šis ažiotažas priminė praėjusio dešimtmečio pradžią, kai parduotuvių lentynos iš esmės buvo tuščios. Didžiausios Minsko universalinės parduotuvės specialistai teigia, kad nusipirkęs vieną šaldytuvą pirkėjas vidutiniškai sutaupė 200 dolerių. Perkant kitas prekes – elektrinius virdulius, mikrobangų krosneles, dulkių siurblius, lygintuvus, žinoma, sutaupyta mažiau, tačiau apskritai per šias dienas baltarusiai išlošė keliasdešimt milijonų dolerių.
Baltarusijos rublio svyravimai kiekvienos valiutos – dolerio, euro, Rusijos rublio – atžvilgiu vyks pagal jų abipusius pokyčius. Centrinio banko spaudos tarnyba pareiškime tvirtina, kad 2009 m. šio valiutų krepšelio vertė bus stabili, jis neviršys 5 proc. normos nuo pradinio dydžio, nustatyto pagal santykį su Rusijos rubliu (960 Baltarusijos rublių). „Nors Tarptautinis valiutos fondas rekomendavo sumažinti nacionalinės valiutos kursą, tačiau jis neprimetė savo taktikos, o ją mes pasirinkome patys“, – teigia Baltarusijos centrinio banko atstovas Anatolijus Drozdovas.
Jis neslepia, kad devalvuoti rublį privertė kylanti infliacija ir didėjančios kainos. Nors vidinių priežasčių kilti kainoms esą Baltarusijoje nėra, tačiau importo prekių – naftos, metalo, pagamintos produkcijos – kainų mažėjimas privertė imtis nepopuliarių priemonių. 2009 m. infliacija šalyje sudarys 9–11 proc., todėl Centrinis bankas mano, kad refinansavimo lygis metų gale bus apie 14 proc., o per metus neviršys 12 proc.
Nors niekas nesiginčija, kad Baltarusijos ekonomika 2008 m. žengė gana tvirtą žingsnį pažangos link (laikraštis „Handelsblatt“ rašo, kad dėl menko kreditavimo lygio A. Lukašenkai pavyko išvengti Vakarų biržų spekuliacijų poveikio ir pakelti ekonomiką 8,5 proc.), tačiau du veiksniai – pasaulinė krizė ir energijos išteklių pigimas – lėmė neatidėliotinas finansines Minsko reformas. Kita vertus, skaudų smūgį A. Lukašenkai smogė Rusijos sprendimas peržiūrėti Baltarusijai parduodamų dujų kainas.
Opozicinis judėjimas „Chartija-97“ savo interneto svetainėje praneša, kad A. Lukašenka derybose Kremliuje su Rusijos vadovu D. Medvedevu sudarė skaudų politinį ir ekonominį sandorį: už Pietų Osetijos ir Abchazijos pripažinimą Maskva pažadėjo Minskui 2,5–3 kartus sumažinti dujų kainą 2009 m. Grįžęs iš Rusijos sostinės A. Lukašenka gyrėsi, kad jam pavyko iškovoti, kad per šiuos metus ta kaina nuolat kris. Minskas mano, kad jį tenkinanti kaina – 140 dolerių už 1 000 kubinių metrų. Per pirmąjį 2008 m. ketvirtį rusiškos dujos buvo tiekiamos vidutiniškai už 127,9 dolerius. Bet 2009 m. „Gazpromo“ biudžetas apskaičiuotas pagal 240 dolerių kainą. Kitaip sakant, valstybių vadovų susitarimai – viena, o abiejų šalių energijos monopolijų – visai kas kita. Per derybas Kremliuje nebuvo nei „Gazpromo“, nei „Beltransgazo“ atstovų. „Gazpromas“ apskritai atsisako įvardyti dujų kainas iki metų pabaigos.
Štai kodėl, kaip pastebi „The Financial Times“, Baltarusijos ekonomika, patyrusi Rusijos priklausomybės naštą, bando atsigręžti į Vakarus. Norėdamas pritraukti investuotojus, Minskas ketina parduoti daugelį įmonių, kurių du trečdaliai dabar priklauso valstybei. Pernai Minskas priėmė 30 įstatymų, galinčių pagerinti šalies investicinį klimatą. Pasaulio banko duomenimis, pagal verslo reitingus Baltarusija pernai užėmė 85 vietą iš 181 pasaulio valstybės, tai yra per metus jos reitingai pakilo net 30 vietų.
Bet gamybos modernizacija, atsiplėšus nuo Rusijos energijos išteklių, bus skaudus A. Lukašenkos žingsnis. Per krizę tiek investuotojai, tiek pirkėjai laukia geresnių laikų. O ir vietos gyventojai, pernai padidinę savo indėlius Baltarusijos bankuose 26 proc. (naujienų agentūros „Finmarket“ duomenimis), dabar puolė atsiimti pinigus ir nuvertėjusius rublius leisti reikalingoms ir nereikalingoms prekėms.
Bet vis dėlto klausimas, ar ateina galas Baltarusijos ekonomikai ir A. Lukašenkos režimui, šiek tiek pritemptas. Beje, tokia baigtis būtų nenaudinga ir Lietuvai, kuri vienaip ar kitaip istoriniais ir ekonominiais ryšiais susijusi su šiuo Vakaruose „devalvuotu“ režimu. Gali būti, kad švelniu „zuikučio“ vardu vadinama baltarusių nacionalinė valiuta, nors ir nuvertinta, dar parodys savo dantukus…
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
