Gestų kalbos specialistai pataria vengti nurodomųjų gestų. Pavyzdžiui, atkištas ar iškeltas rodomasis pirštas, jau nekalbant apie sugniaužtą kumštį, – tokie signalai suprantami kaip gąsdinimas, agresyvumas ir valdingumas. Psichologai mano, kad tokie gestai rodo ne tik negatyvų požiūrį į pašnekovą, bet ir sukelia susierzinimą: juk žmogui susidaro įspūdis, kad jam nurodinėja ir net grasina.
Tokių praktinių patarimų radau australų gestų, komunikacijos ir motyvacinės psichologijos specialisto, šiaip jau kompozitoriaus Allano Pease knygoje „Kūno kalba“. Šį ir lietuvių kalba 2003 m. išleistą leidinį susiradau todėl, kad akyse tebestovi susitikime su žurnalistais Lietuvos Prezidentės Dalios Grybauskaitės reikšmingai iškeltas pirštas. Ką jis reiškia mūsų užsienio politikoje? Kaip į jį reaguoja kaimyninės šalys? Pagaliau ko Lietuvai reikia labiau: naujo ministro ar naujos užsienio politikos? Klausimai nelengvi dar ir todėl, kad taip rizikuojama nuklysti į kai kurių asmeninių ypatybių vertinimą.
Gali būti, kad tik laikas atsakys, ar pragmatiškesnė ir racionalesnė mūsų užsienio politika pasiteisins bei duos geresnių rezultatų, negu santūri, inteligentiška ir net pasyvi jos formuotojų pozicija. Bet viena aišku: patekę į krizės akivarą, mūsų rinkėjai tikisi griežtesnės rankos visoje Lietuvoje, neišskiriant nei vidaus, nei užsienio reikalų. Jie tebemano, kad anksčiau skambėjęs šūkis „Tvarka – bus“, kuris ir teliko lozungu, dabar aktualus kaip niekad. Vadinasi, padaryti tvarką reikia ne tik šalies ūkyje, bet ir visose jos užsienio politikos pozicijose – tiek į Rytus, tiek į Vakarus.
Apžvalgininkai pastebėjo, kad šalies vadovė rinkosi pragmatišką ir subalansuotą šios politikos kryptį. Vieni prisimena jos TV laidoje išsakytą mintį, kad Prezidentė savyje norėtų suderinti W.Churchillio pragmatizmą ir M.Gandhi idealizmą, kiti gi jos veiksmuose įžvelgia autoritarizmo, „putinizmo“ ženklų. Jeigu vertintume pagal žinomą posakį, kad „viskas suvokiama lyginant“, tai D.Grybauskaitės ir V.Adamkaus užsienio politikos stilius aiškiai skiriasi pirmosios šalies damos naudai. Kitaip sakant, bet kokia politinė veikla turi atitikti to meto dvasią, ir D.Grybauskaitė tai puikiai atspindi.
Bet reiktų pritarti tiems, kurie mano, jog visur būtinas saikas ir blaivi galva. Užsienio politikos įgyvendinimo sėkmę daugiausiai lemia tai, kaip kitos valstybės ar tarptautinės organizacijos atidžiai seka visus mūsų vadovų judesius, nors daug kas teigia, kad tokiai Rusijai Lietuvos elgesys – kaip skruzdės ropojimas atogrąžų miške. Bet negalima savęs ir nuvertinti, ypač žinant, kokius interesus kaimyninės šalys puoselėja Baltijos valstybėse, visame regione, taip pat ir Lietuvoje, kad ir tai, kaip čia veikia jų specialiosios tarnybos.
Antai, Rusijos žiniasklaida ypač reagavo į Prezidentės ir užsienio reikalų ministro Vygaudo Ušacko priešpriešą, pasibaigusią, žinoma, pastarojo pasitraukimu. Naujienų agentūra „REGNUM Novosti“ suskaičiavo ne tik visus ministro išsišokimus (reikia suprasti, tai dėl jų V.Ušackas buvo atstatydintas), bet ir išnarstė pretendento į šį postą Audroniaus Ažubalio įdomesnius pasisakymus ir biografiją. Ir vienas, ir kitas Maskvai – ne saldžios uogos. Kaip įvykių seką dėsto „REGNUM“, Prezidentė į Nepriklausomybės atkūrimo 20-metį pakvietė Rusijos ir Baltarusijos vadovus, o ministras Minskui įteikė notą, kad šis neišduoda Sausio 13-osios įvykių kaltininko V.Uschopčiko. Baltarusija atsakė neigiamai. Paskui ir Lietuvos prokuratūros parengtose išvadose teigiama, kad "Lietuva neturi teisinio pagrindo pagal galiojančią dvišalę sutartį reikalauti pono Uschopčiko kaip Baltarusijos piliečio ekstradicijos". "Jeigu sutartis nenumato tokios galimybės, tai ką darė prokuratūra 20 metų - imitavo darbą, kad siuntinėja prašymus, žinodama, kad pilietis pagal šią sutartį nebus išduotas?", - interviu Lietuvos radijui ir televizijai pareiškė D.Grybauskaitė. Šis priekaištas, pasakytas iškelto piršto tonu, buvo taikomas ir diplomatinės tarnybos vadovui, kuris, kalbant žargonu, neva „išdūrė“ valstybės vadovę. Šito ji neatleidžia.
Suprantama, Maskvai ir Minskui tokie ministrai ne prie širdies. Atrodo, dar labiau kaimynai nemėgsta A.Ažubalio. „REGNUM“ interneto svetainė priminė jo pasakymus per Lietuvos įstojimo į NATO penktąsias metines pernai kovą, kai jis akcentavo būtinumą išlaikyti principingumą santykiuose su Maskva. Pasak jos, derybose dėl bevizio susisiekimo su Kaliningrado sritimi pretendentas esą demonstruoja nemotyvuotą atsargumą. Skandale dėl slapto CŽV kalėjimo Lietuvoje jau abiejų politikų nuomonės skyrėsi nuo Prezidentės. Svetainė primena ir A.Ažubalio nusivylimą Vašingtonu, kuris pernai rugsėjį pareiškė atsisakąs Rytų Europoje dislokuoti priešraketinio skydo elementus. Nepatinka Maskvai ir tai, kad 52 metų kandidatas į ministrus 2008 m. rugpjūtį vykusį Rusijos karą Gruzijoje pavadino „agresijos aktu“, apkaltino Maskvą karinės galios didinimu konfliktų rajonuose ir kritikavo Rusijos pasiūlytą Europos saugumo sistemos pertvarkymo projektą.
Žodžiu, kaimynų netenkina kritiškas diplomatinis tonas jų adresu, ir šitą nepasitenkinimą jie bando pavaizduoti kaip politikų susidūrimą su naujosios Lietuvos vadovės pozicija. Štai tuomet labai svarbu, kaip iš šios konfrontacijos išeina mūsų diplomatinis elitas. 84 – asis Lietuvos Konstitucijos straipsnis, kad šalies Prezidentas „sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su Vyriausybe vykdo užsienio politiką“, dar nenurodo, kaip jis vykdomas. Vienaip, globėjiško susirūpinimo ir idealistinių tikslų skatinamas jį vykdė V.Adamkus, kitaip savo viršenybę užsienio politikos srityje realizuoja energingoji D.Grybauskaitė.
Galime sakyti, kad mums tas pats, kaip tai vertina kaimyninėse šalyse. Betgi ne: dabar pasaulyje viskas susiję. Netgi pagalba nukentėjusiam Haičiui, misija Afganistane, galimos JAV investicijos Lietuvoje – tai mūsų užsienio politikos sudėtinės dalys. Juo labiau santykiai su Rusija ar Baltarusija, parama demokratijos plėtrai Ukrainoje, Gruzijoje ar Moldovoje, žydų ir lenkų būsena Lietuvoje yra prioritetinės jos sritys. Galima manipuliuoti ministrais, keisti šios politikos akcentus, būdus jai įgyvendinti, tačiau nereikia duoti dingsties menkinti Lietuvos diplomatiją vien todėl, kad yra kai kurių neprincipinių nesutarimų.
Mes jau apibrėžėme, ką bendravime reiškia iškeltas parodomasis pirštas. Atrodo, suvokiame, kad dar geriau - į priekį atgręžti delnai, nes šis gestas rodo mūsų atvirumą, geranoriškumą, o kartu ir stiprybę. Užsienio politikoje, kaip apskritai diplomatijoje, patartina negestikuliuoti, nes tuomet iš šalies atrodo, jog Lietuva – amžinas triukšmadarių ir rietenų kraštas.
