Naujajame tūkstantmetyje terorizmas „sušvito“ naujomis spalvomis ir pasirodė naujais veidais. Enciklopedinė svetainė „Wikipedia“ terorizmu (teroru, smurtu, prievarta) vadina organizuotų grupuočių sistemingą grasinimą ar nenuspėjamo smurto naudojimą siekiant ideologinių tikslų. Pagrindinis terorizmo taikinys – civiliai gyventojai, o dažniausiai naudojamas ginklas – baimė. Sąvoka „teroristas“ turi neigiamą atspalvį, todėl teroristinių organizacijų nariai jos vengia ir save vadina separatistais, partizanais ar laisvės kovotojais. Vienas iš svarbiausių terorizmo tikslų – psichologiškai paveikti žmones, visuomenę, ją išgąsdinti. Todėl metodai, kuriuos pasirenka teroristai, to ir siekia, nors dažniausiai jie priskirtini prie kriminalinės veiklos (http://www.wikipedia.org/).
Ignas Paukštys, Rytų Europos studijų centro (RESC) analitikas, mokslinę praktiką atlikęs pas šios srities žinovą dr. Egdūną Račių, papildo, kad teroru vadinama tikslinga ir tęstinė prievarta, ir tai ne tas pats, kas terorizmas. Teroras gali būti dviejų rūšių. Pirmiausia jis gali būti vykdomas vyriausybės prieš savo piliečius („teroro režimas“) totalitarinėse valstybėse arba per revoliucijas. Šiuo atveju valdžia laiko savo piliečius nuolatinėje baimėje ir, pirmai progai pasitaikius, naudoja prieš juos smurtą ir prievartą. Taip pat teroras gali būti vykdomas ne valstybės veikėjų prieš savo ar ne savo valstybių vyriausybes, gyventojus ar jų turtą („teroro apgultis“). Šio modelio teroras būna dvejopas: kriminalinis ir teroristinis. Bet tik pastaroji prievartos atmaina yra terorizmas, rašo dr. I. Paukštys.
Jis skiria kriminalinę veiklą nuo teroristinės. Pirmosios pavyzdžiai galėtų būti organizuotų grupuočių, mafijos, plėšikų nusikalstama veikla, kuria siekiama tik ekonominės, asmeninės ar grupinės naudos. O terorizmas, anot RESC analitiko, visada turi politinį tikslą. Pasipelnymas gali būti nebent šalutinis efektas, bet anaiptol ne pagrindinis, o dažniausiai jokio pasipelnymo nebūna. Kiekviena teroristinė organizacija turi daugmaž aiškiai suformuluotus tikslus, pavyzdžiui, islamo teroristai siekia nušluoti nuo žemės paviršiaus Izraelį („Al Aksos kankinių brigada“, „Abu Nidal organizacija“ (ANO), „Hezbollah“, „Hamas“), panaikinti Vakarų įtaką „islamo namuose“ („Al Qaeda“), įkurti teokratines islamo valstybes, užtikrinti, kad įstatymai būtų grindžiami šariato principais („Abu Sajaf“, „Asbat al-Ansar“, „Al-Džamaat al-Islamija“, „Al-Džihad“, Uzbekistano islamo judėjimas), išvaduoti okupuotas teritorijas (Airijos respublikonų armija (IRA), įgyti autonomiją (ETA – Ispanijos Baskų kraštas) ar nepriklausomybę („Rijadu As-Salichyn“ (Teisiųjų sodai) – Čečėnija).
Tačiau pastaraisiais metais šios visos prievartos atmainos susiplakė ir neturi tokių aiškių mokslininkų nubrėžtų skirties ribų, kaip rašo „Wikipedia“, kuri terorizmą irgi atskiria nuo kriminalinės veiklos ir nurodo keturias jo rūšis – nacionalinį, religinį, valstybinį ir politinį (kairįjį, dešinįjį ir anarchistinį). Jeigu skirstytume dar smulkiau, tai teroristai paprastai veikia devyniais metodais.
Šiaurės Dakotos universiteto Inžinerijos fakulteto dekanas Dr. Otto J. Helwegas, daugiau kaip 10 metų gyvenęs ir studijavęs Irane bei buvęs JAV konsultantu geriamojo vandens klausimais Ruandoje, išsamiau analizuoja religinę (islamo) terorizmo atmainą ir jo ištakas. Savo asmeninėje ir mokslo svetainėje jis rašo, kad „po 2001 m. rugsėjo 11 d. antpuolių Jungtinėse Amerikos Valstijose, kuriuos lėmė religinės priežastys, buvo daug kalbama apie terorizmą ir islamą. Kadangi daugiau nei 10 metų praleidau Viduriniuose Rytuose, Teherano universitete studijavau islamą, klasikinę arabų ir Vidurinių Rytų kultūrą, svarbu paaiškinti kai kuriuos esminius islamo aspektus, kuriuos populiarioji žiniasklaida nutyli.“ Pirmiausia mokslininkas pabrėžia, kad dėl itin skirtingų Vakarų ir Rytų pasaulėžiūrų tik nedidelė dalis vakariečių supranta tai, ką Raphaelis Patai‘as to paties pavadinimo knygoje vadina „arabiškuoju mąstymu“. „Vidurinių Rytų kultūra taip ryškiai skiriasi nuo Jungtinių Valstijų kultūros, kad mes nuolat neteisingai suprantame žodžius ir veiksmus, sklindančius iš tos pasaulio dalies. Antra, nedaug tėra žmonių, kurie būtų mėginę suprasti islamą ir jo istoriją. Klaidingai stengdamiesi visa aprėpti ir visa toleruoti, mes per mažai nušvietėme islamo esmę, mėgindami (dažnai nesąmoningai) žvelgti į šią religiją per kultūros, kuriai dar vis daro įtaką žydų–krikščionių idėjos, akinius. Nėra abejonių, kad daugelis arabų ir musulmonų smerkia terorizmą ir yra lojalūs amerikiečiams, bet mes to lyg nepastebime. Kita vertus, Viduriniuose Rytuose yra daug žmonių – ir tokių, matyt, dauguma, – kurie nuoširdžiai nekenčia Jungtinių Valstijų ir džiūgauja dėl sėkmingų Rugsėjo 11-osios antpuolių. Bet mes kažkodėl regime tik juos.“
Žinoma, vien taip vienpusiškai matydamas terorizmą pasaulis jo neišgyvendins.
Politologas Egidijus Vareikis vienoje interneto svetainėje kalba apie mažiausiai šešis dalykus, galinčius pakeisti dabartinę pasaulio tvarką ir mūsiškės euroatlantinės civilizacijos sukurtą pasaulį. Jis teigia: „Net ir kalbėdami apie terorizmą jam... padedame. Jei jis tampa politikos kasdienybe, tenka konstatuoti, kad bokštų- dvynių griovimas anuomet pasiteisino. Klausimas tad labai paprastas – ar toms išvardintoms šešioms naujienoms reikia priešintis? Jei tai tikrai naujos tvarkos ženklai, priešinimasis bevaisis. Ar gal blogąsias šalis imti ir „prisijaukinti“, taip sušvelninant mums grėsmingas būsimosios tvarkos pasekmes? O gal tiesiog susitaikyti su tuo, kad politinės pasaulio tvarkos vertybės, kurias giname, ne tokios jau ir vertybės?“ – retoriškai klausia politologas.
Šie klausimai su nauja grėsme iškilo po keleto – iš pirmo žvilgsnio skirtingų, bet kartu ir panašių – praėjusio lapkričio iššūkių. Paklausite: kas bendra tarp neramumų Tailande, teroro išpuolio Mumbajuje ir piratų siautėjimo prie Somalio krantų? Pagal mūsų autorių ir kitų šaltinių pateiktą klasifikaciją, visais trimis atvejais teroristai ir smurto iniciatoriai nekėlė aiškių tikslų, neišryškino ideologinių siekių, nereikalavo pokyčių ar laisvių kokiai nors grupuotei. Kai kas ypač „neideologiniais“ laiko Adeno įlankos piratų užpuolimus, kitaip sakant, tvirtina, kad piratai nėra teroristai.
Tačiau jeigu įsigilinsime į tą terpę, kurioje veši šios naujojo tūkstantmečio terorizmo apraiškos, nesunkiai pastebėsime nacionalines, religines ar geopolitines ištakas.
Teroro išpuoliu Mumbajuje (buvusiame Bombėjuje) buvo siekta komplikuoti JAV įtaką Indijos ekonomikai ir apskritai regione, mesti iššūkį jos santykiams su Pakistanu ir pasaulietinėms šių šalių vyriausybėms. Tokią išvadą ekspertai padarė tardydami vieną iš 10 likusių gyvų uždraustos Pakistano islamistų grupuotės narių.
Piratų operacijos Adeno įlankoje – tai nėra vien išpirkų reikalavimas iš užgrobtų laivų. Somalyje jau 17 metų vyksta klanų ir vyriausybės karas, čia nėra teisėtos valdžios, ir daugelis užsiėmimo neturinčių afrikiečių puola į glėbį piratiško nusikalstamo verslo organizatoriams. Tai tarsi iššūkis ir Vakarams, ypač po to, kai prieš keliolika metu JAV baudėjai Mogadišo gatves apipylė sukilėlių ir visai nekaltų žmonių krauju.
Bankokas – dar viena teroristų oazė, bet šį kartą jie įsiliejo į protestuotojų prieš režimą minią, o įtampai atslūgus sprogdina bombas viešose vietose, reikalaudami valdžios permainų ir reformų.
Taigi terorizmas tapo daugiaveidis. Tai prievartinė, brutali protesto prieš naują pasaulio tvarką išraiška. Kaip jį įveikti? Vieno recepto čia nėra. Tai priklauso nuo viso pasaulio demokratėjimo ir tolerancijos – ir kitai kultūrai, ir kitam tikėjimui, ir kitokiai politinei sanklodai.
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
