Talinas, Ryga, Vilnius... O ne, tai ne Baltijos kelias, beveik prieš 20 metų gyvąja grandine sujungęs tris į nepriklausomybę žengusias valstybes. Tuomet tai buvo galingas jų vienybės ir laisvės siekių simbolis. Dabar, ko gero, ta vienybė pasireiškia tik smurto veiksmais, kurie nuošė per tris regiono šalis ir turi bendrų bruožų.
2007-ųjų pavasarį Estijos valdžia iš Talino centro pašalino paminklą Antrajame pasauliniame kare žuvusiems raudonarmiečiams – Bronzinį karį. Po jo perkėlimo iš Tenismegio aikštės į miesto karių kapines 2007 m. balandžio pabaigoje Estijos sostinę sukrėtė masinės riaušės, per kurias dešimtys žmonių nukentėjo, o vienas mirė. Neramumai išsiplėtė ir į kitus miestus, o dar didesniems įvykiams buvo ruošiamasi artėjančios sovietų pergalės prieš nacizmą – Gegužės 9-osios – šventės proga. Taigi, prasidėjo didelis politinis šurmulys Rytų Europoje, pirmasis toks po Sovietų Sąjungos subyrėjimo, rašė tuomet „Amerikos lietuvis“ (http://www.alietuvis.com)./).
Į kovą pakilo Maskva. Rusijos Dūmoje buvo svarstomas pasiūlymas nutraukti diplomatinius ryšius su Estija. Maskvos meras Jurijus Lužkovas skelbė neįsileisiąs Estijos gaminių, rusų radikalai demonstravo prie Estijos ambasados, neleisdami niekam iš jos išeiti, grasindami net ją nugriauti. Daug Rusijai vadovaujančių politikų ruošė arba skatino demonstracijas prieš Estiją kituose šalies miestuose.
Iniciatyvos ėmėsi ir su Rusijos valdžios struktūromis bei specialiosiomis tarnybomis susijęs interneto portalas www.regnum.ru, kuris atnaujino kampaniją, ragindamas Rusijos turistus ignoruoti Taliną. Portalo puslapyje atsirado reklaminis skydelis, kurio tekstas skelbia, kad tas, kuris perka kelionę į Taliną, „parduoda atmintį“. Pirmąkart toks tekstas puslapyje pasirodė 2006-ųjų lapkritį, pradedant rengtis Kalėdų ir Naujųjų metų šventėms. Iš tiesų Rusijos gyventojai buvo labai pamėgę sutikti Naujuosius Taline. Pavyzdžiui, 2007 metais į Estiją šiuo tikslu atvyko net 15–20 tūkst. Rusijos turistų. Pernai gruodį, palyginti su 2006-aisiais, norinčiųjų gauti Estijos vizą gerokai sumažėjo. Maskvoje ir Peterburge jos prašė 3 tūkstančiais žmonių mažiau nei paprastai.
Riaušės Rygoje kilo tą antradienio pavakarę, kai Lietuvoje minios žmonių pagerbė Sausio 13-osios aukų atminimą. Per tūkstantį žmonių, kurių daugumą sudarė jaunimas, bandė įsiveržti į Latvijos Saemos pastatą. Į incidento vietą atvyko kaukėti specialiosios paskirties policininkai – pasigirdo perspėjamieji šūviai į orą ir stiprūs sprogimai. Tarp tvarkos sergėtojų ir mitinguotojų įsiplieskė muštynės. Į policininkus lėkė buteliai, akmenys, pagaliai. Visą teritoriją apsupo karo policija ir saugumo tarnybos pajėgos. Pasinaudodami chaosu, įkaušę jaunuoliai plėšė alkoholinių gėrimų parduotuves, padegė kelias mašinas.
Saemą pulti nusprendę žmonės atsiskyrė nuo bendros minios ir skilo į dvi grupes. Liudytojų teigimu, vieną riaušininkų grupę sudarė daugiausia rusakalbiai. Vienas akcijos „Visuomenė už kitokią politiką“ organizatorių Aigaras Štokenbergas pasidžiaugė, kad visuomenė palaikė šią akciją. Jis taip pat piktinosi, kad buvo paskleisti gandai, esą į mitingą iš rajonų bus vežami girti žmonės, taip pat perspėjo, kad gali būti provokatorių su nacių ir sovietų simbolika. Išvakarėse A. Štokenbergas skelbė, kad į mitingą ateis daugiau kaip 20 tūkst. žmonių, dalyvaus apie 30 visuomeninių organizacijų. Kitas protesto organizatorių, buvęs Latvijos užsienio reikalų ministras, ką tik įkurtos partijos „Kitokia politika“ lyderis Artis Pabrikas renginio pradžioje padiktavo mitinguojantiems prezidento Valdžio Zatlero kanceliarijos telefoną, ragino skambinti prezidentui ir reikalauti paleisti Saemą. Šalies vadovas kitą dieną pagrasino paleisiąs parlamentą.
Nors mūsų analitikai ramino, kad Lietuva nepribrendusi tokiems neramumams, o ir lietuvių mentalitetas kiek kitoks, po trijų dienų Rygos įvykiai pasikartojo Vilniuje. Kaip ir Latvijos sostinėje, protestuotojų taktika čia buvo panaši: iš pradžių abi jų grupės veikė išvien, tačiau paskui minia skilo į du būrius. Kai profsąjungų atstovai nuėjo prie Vyriausybės rūmų, likę prie parlamento daugiausia jauni žmonės pradėjo triukšmauti. Matėsi, kad jiems nesvarbu, kas išeis su jais kalbėtis, kokie reikalavimai keliami, kokie gali būti protesto rezultatai. Ir štai: nusiaubtas parlamento pastatas, pusantro šimto suimta, kelios dešimtys sužeista. Keliolika aktyviausių riaušių dalyvių pateko į teisingumo rankas.
Po šių neramumų šalies spauda puolė kaltinti įvairias valdžios struktūras ir mitingo organizatorius, nors nemažai pylos teko ir žiniasklaidai, kuri išvakarėse net išreklamavo vienos firmos surengtas lažybas, ar iš tikrųjų protestas virs riaušėmis.
Mums įdomu, kokie gi bendri neramumų bruožai ir priežastys visose Baltijos šalyse ir kokios jų pamokos.
Akivaizdu, kad dingstimi surengti tokias akcijas tapo valdžios veiksmai, kurie nesulaukė visuomenės pritarimo. Nei Bronzinio kario iškėlimas Taline, nei ekonominės reformos Latvijoje ir Lietuvoje nebuvo populiarios, jos net neaptartos viešai. Paminklo kariams išvaduotojams iškėlimas išjudino įvairius radikalius sluoksnius užsienyje ir rusakalbius gyventojus pačioje Estijoje. Protestuoti prieš tokį sprendimą paskatino įvairios jėgos Rusijoje ir net įtakingi Rusijos Dūmos deputatai. Riaušės Talino centre sutraukė įvairaus kalibro nacionalistus iš Rusijos, už tai jie buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Tiesa, šis senokas įvykis neturi nieko bendra su Estijos ekonomine padėtimi: juk tuomet pasauline finansų krize net nekvepėjo…
Tačiau padėtis Lietuvoje, kur neramumai prasidėjo praėjus trims dienoms po smurto Rygoje, akivaizdžiai rodo, kad kai kurios jėgos, prisidengdamos profsąjungų iš anksto suplanuotu mitingu, surengė tikrą karą parlamentui. Kaip rašo britų naujienų agentūra „Bloomberg“ (http://www.bloomberg.com/), Latvijos prezidentas bent nurodė pagrindinę neramumų priežastį – katastrofiškai smukusį gyventojų pasitikėjimą valdžios struktūromis. Antai praėjusiųjų metų gruodį pasitikėjimas premjeru Ivaru Godmaniu siekė vos 4,3 balo iš dešimties – tai žemiausias rodiklis nuo 2005-ųjų kovo. „Žmonių nusivylimas valdžia gali turėti įtakos žmonių nuotaikoms visose Baltijos šalyse“, – sakė „Danske Bank“ vyriausiasis analitikas Larsas Christensenas. „Bloomberg“ cituoja Švedijos centrinio banko vadovo Stepfano Ingveso nuomonę, kad esą egzistuoja pavojus, jog sukilimo nuotaikos užkrės ir Švediją…
Estijos pasiuntinys Didžiojoje Britanijoje Piteris Carteris laikraščiui „Molodiož Estonii“ tvirtino, kad Latvija tapo krizės auka, kaip ir jos bankas, kuris ne toks didelis ir turtingas, koks turėtų būti. Latvijos bankų sistema skyrėsi nuo Estijos, kurios bankai labiau susiję su Skandinavijos sistema ir yra stabilesni. „Jeigu latvių latas bus devalvuotas, tai paveiks ir estų kroną“, – mano vyriausiasis bankininkas.
Lietuvoje, atrodė, padėtis ne tokia baisi, tačiau jauna šalies vyriausybė, puolusi dienomis ir naktimis rengti „drakonišką“ antikrizinę ekonomikos gaivinimo programą, nepastebėjo, kad visuomenė pradeda audrintis ir ne juokais pykti. Šitą jos aklumą gerai išnaudojo nueinanti Gedimino Kirkilo vyriausybė, kuriai po rinkimų atsirišo rankos ne tik išlaidauti, t. y. palikti dešiniesiems tuščią iždą, bet ir kaltinti Andriaus Kubiliaus kabinetą ir valdančiąją koaliciją nesugebėjimu planuoti ir vykdyti reformas.
Kas gali paneigti, kad dabartinei Lietuvos opozicijai riaušės prie parlamento nebuvo naudingos? Iš kitos pusės, net neišdirbusi 100 dienų dešiniojo centro vyriausybė jau kviečiama sudėti įgaliojimus…
Analogišką raginimą išgirdo ir Latvijos Saema, tačiau tai buvo tik raginimas siekiant nuraminti įtūžusią visuomenę. Žinoma, nė vienoje Baltijos šalyje riaušės valstybinių struktūrų neišklibino, todėl negalima kalbėti apie politinę krizę jose.
Apžvalgininkai tvirtina, kad visose Baltijos šalyse vykusiuose neramumuose neapsieita be vadinamosios penktosios kolonos pastangų. Lietuvos analitikai juos vadina „Jedinstvo-2“, primindami 1991-ųjų įvykius, kuriuose aktyviai dalyvavo suorganizuotas sovietinių gamyklų jaunimas, dažniausiai rusakalbis. Patikimų faktų šiai nuomonei pagrįsti nėra, tačiau manoma, kad ir šiandien tam tikros jėgos Rusijoje suinteresuotos destabilizuoti padėtį Baltijos šalyse „iš apačios“ ir pasitelkia tiek viešuosius ryšius, tiek savo diasporą jose.
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
