Tą vasario 17-ąją, kai parlamentui paskelbus nepriklausomybę Kosovas tapo septintąja valstybe, atsiradusia subyrėjus buvusiai Jugoslavijai, buvo sekmadienis. Kosovas skelbė nepriklausomybę jau antrąjį kartą. 1991 m. Kosovo vienašališką aktą pripažino tik Albanija. Ne trečias, o antras kartas, kaip sakoma, nemelavo: buvusios Serbijos provincijos nepriklausomybę pripažino apie penkias dešimtis pasaulio valstybių, iš jų 22 (iš 27) yra Europos Sąjungos narės.
Sunkus keistos laisvės proveržis
Kosovas buvo Serbijos provincija, tačiau nuo 1999 m. priklausė Jungtinių Tautų jurisdikcijai. Kosove gyvena apie 2 mln. gyventojų, iš jų apie 90 proc. yra etniniai albanai. Serbija pareiškė, kad Kosovo nepriklausomybė yra nelegalus separatistinis aktas ir kad ji nepripažins jo. Iš tiesų, kaip rašė „The Economist“, viena didžiausių problemų buvo apie 130 tūkst. Kosove gyvenančių serbų, kurie Kosovo nepriklausomybės nepripažįsta iki šiol. Be to, dabartinis Serbijos valdantysis elitas ragina juos ignoruoti krašto nepriklausomybę.
Dar nepriklausomybės paskelbimo išvakarėse Kosovo ministras pirmininkas Hashimas Thacis žurnalistams užtikrino, kad Kosove bus ginamos mažumų teisės. Simboliška, tačiau serbų žurnalistai tą kartą šių premjero žodžių neišvertė. Serbai su albanais per ilgai šneka ne vieni su kitais, o vieni kitiems, pažymi „The Economist“.
Kosovui sudėtinga tapti lygiaverčiam kitoms valstybėms. Rusija blokuoja jo narystę Jungtinėse Tautose ir kitose tarptautinėse organizacijose, kuriose ji turi veto teisę. Gruodį pradėta dislokuoti ES misija, turinti mandatą prižiūrėti ir kontroliuoti policiją bei teisingumo sistemą. Kita misijos dalis turės užtikrinti, kad Kosovas atitiktų įvairius jam iškeltus reikalavimus.
Tuo pačiu atsiranda pavojus, kad naujai susikūrusi Kosovo valstybė pasidarys priklausoma nuo šių misijų ir taip taps ES protektoratu. Turint galvoje Serbijos priešiškumą Kosovo nepriklausomybei, jo pasitikėjimas užsienio valstybėmis bus neišvengiamas. Šiuo metu Kosovo saugumą užtikrina apie 17 tūkst. NATO vadovaujamų karių.
Pripažinimo šachmatai
Ši sausa informacija toli gražu neatspindi, kas vis dėlto per tuos vienus Kosovo nepriklausomybės metus pasikeitė krašte ir regione. Kosovo ministras pirmininkas 40-metis H. Thacis interviu Rusijos laikraščiui „Vremia novostei“ pabrėžė, kad didžiausias laimėjimas tas, jog jauną valstybę per šiuos metus pripažino 54 pasaulio šalys JT narės ir apie 80 proc. ES narių. Tačiau jos nepripažįsta Rusija, Kinija ir Indija, nuo kurių, ypač šiomis pasaulinės krizės aplinkybėmis, labai priklauso šalies raidos perspektyvos. Ją pripažinti delsia taip pat Graikija, Ispanija, Kipras, Rumunija, Slovakija ir t. t. Įdomi Rusijos, kuri nuolat vetuoja Kosovo pripažinimo klausimą Saugumo Taryboje, pozicija. Net pripažinusi separatistines Pietų Osetiją ir Abchaziją, Maskva nedrįsta taip pat pasielgti Kosovo atžvilgiu.
Tarptautinė teisė neįpareigoja tarptautinių organizacijų ir bendrijų pripažinti kurios nors valstybės. Tačiau paradoksalu, kad tokio sprendimo kol kas neparengė nė viena iš jų, įskaitant ir ES. Vasario 5 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, raginančią Bendrijos šalis aktyviau pripažinti Kosovą, nes tai stabilizuotų padėtį Balkanuose. Pagrindas tam yra: Europos partneriai pripažįsta Kosovo teritorinį vientisumą, taip pat ES misijos teisėtumą regione, Priština savo ruožtu užtikrina etninį stabilumą, santykių su etniniais serbais ir Serbija pragmatizmą. Nors visus metus Belgrado santykiai su Priština yra įšaldyti, kontaktai tęsiami, ir jiems tarpininkauja Briuselis. Logika turėtų būti paprasta: jeigu vadinamasis Ahtisaario planas veikia ir pasiteisino, tai kodėl jis netenkina kai kurių tarptautinių organizacijų? Tiesa, šis planas nebuvo priimtas Saugumo Taryboje (vėlgi dėl Rusijos veto), bet jį remia JT, ES, o pagrindiniai jo teiginiai įtraukti į Kosovo Konstituciją. Viena, ko ten nėra, sako ministras pirmininkas H. Thacis, tai Kosovo padalijimo varianto. Beje, su tokiu straipsniu Konstitucijoje sutiko ir Rusija, dalyvavusi Derybų grupės Kosovo problemai spręsti darbe.
Dvi logikos
Analitikai tvirtina, kad keblų Kosovo pripažinimo klausimą galima išspręsti kryžminiu aktu: Rusija pripažįsta Kosovą, o Priština – nuo Gruzijos atsiskyrusias Pietų Osetiją ir Abchaziją. Tačiau H. Thacis nesutinka vesti paralelių tarp Kaukazo ir Balkanų respublikų. Pirmiausia, anot ministro pirmininko, krašte beveik 10 metų veikė JT misija ir NATO taikdariai. M. Ahtisaario planui pritarė Jungtinės Tautos, čia dabar demokratiniams pertvarkymams padeda ES.
Kaukazo separatistinėse respublikose to nebuvo. Jokiame tarptautiniame dokumente net užuominos nebuvo apie tai, kad galima pakeisti Gruzijos teritorinio vientisumo statusą. Todėl dabar Priština kelia logišką klausimą: kodėl Maskva nepripažįsta Kosovo nepriklausomybės, jeigu visą laiką kalbėjo apie Kosovo precedentą ir jo įtaką įvykiams Kaukaze?
Interviu Vokietijos žurnalui „Der Spiegel“ Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas dėsto savo logiką. Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis, pasak diplomato, pats sudarė sąlygas pažeisti savo šalies teritorinį vientisumą, kai praėjusių metų rugpjūčio pradžioje įsiveržė į Pietų Osetiją. Kosove taip pat beveik 10 metų tęsėsi negailestingas karas, kuris nutrūko, 1999 m. JT priėmus Serbiją palaikančią 1244-ąją rezoliuciją. Kosovo albanų niekas neužpuolė, taigi, pasak ministro, jiems nebuvo pagrindo skelbti nepriklausomybę. Vadinasi, teigia S. Lavrovas, Maskva neturi teisinių galimybių ją pripažinti.
Kaip išeiti iš uždaro rato?
Taigi, dvi „įšaldytos“ pozicijos, kurios bemaž nesikeitė ištisus metus. Nepriklausomo Kosovo statusas nepakito, nors jis tebėra neaiškus. Pernai rudenį Serbija užklausė JT Tarptautinį teismą dėl šio statuso, tačiau atsakymo laukti teks, matyt, iki kitų metų vasaros. Dabar krašte veikia trys misijos – JT atstovybė, ES policijos ir civilinės pajėgos ir NATO tarptautiniai taikdariai.
Kosovas turi ir savo armiją. Pernai gruodį buvo suformuotas 2500 karių ir 800 rezervistų kontingentas. Kariai buvo apmokyti NATO misijos bazėse. Jų tikslas – užtikrinti saugumą buvusioje serbų provincijoje, dalyvauti galimose operacijose kartu su ES policinėmis pajėgomis. Kaip praneša agentūra „MIGnews“, ši struktūra pakeis maždaug iš 3000 albanų savanorių sudarytą vadinamąjį Kosovo gynimo korpusą, kuris veikė nuo pat 1999 metų. BBC cituoja aukšto NATO pareigūno nuomonę, kad ši kariuomenė nebus apginkluota sunkiąja technika ir net nebus vadinama armija.
Tarptautiniai stebėtojai džiaugiasi, kad per šiuos metus jokių rimtų incidentų, kaip tikėtasi, krašte neįvyko. Etninė aplinka palyginti rami, nors pasienyje su Serbija laikomos didelės abiejų šalių pajėgos. Briuselyje ir Vašingtone toliau analizuojama perspektyviausia galimybė padėčiai išjudinti iš mirties taško: Kosovas ir Serbija turi būti priimti į Bendriją. Kaip pabrėžia „The Financial Times“, šios konfliktuojančios šalys turi tapti ES narėmis, o Briuselis privalo skirti nuolatinį dėmesį Vakarų Balkanams, kurie dabar yra svarbiausias visos Europos skaudulys.
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
