Rusijos vadovų Dmitrijaus Medvedevo ir Vladimiro Putino reitingai vėl katastrofiškai nukrito, praneša laikraštis „Vedomosti“, remdamasis fondo „Visuomenės nuomonė“ ir Levados tyrimų centro apklausų, spalio antroje pusėje atliktų 44 šalies regionuose, duomenimis. Per savaitę iki spalio 24 d. pasitikėjimas prezidentu sumažėjo nuo 62 iki 56 proc., o premjeru – nuo 72 iki 66 procentų. Tai mažiausias rodiklis per visą pusantrų metų trunkantį V. Putino vadovavimo vyriausybei laiką.
Kita vertus, nepasitikėjimas D. Medvedevu išaugo nuo 11 iki 14 proc., V. Putinu iki 12 proc. ir 4 proc. padidėjo skaičius tų apklaustųjų, kurie mano, kad abu lyderiai dirba gerai. Valdančiosios partijos „Vieningoji Rusija“ reitingas taip pat krito 4 proc. – iki 53 procentų.
Kadangi kitas pateiktas klausimas susijęs su vadovų įgaliojimais, „Levada-Centr“ primena, kad D. Medvedevas prezidentu buvo išrinktas pernai kovo 3 d. ir šias pareigas pradėjo eiti gegužės 7 d., pakeitęs šiame poste V. Putiną. Taigi, palyginti su apklausa šių metų kovą, manančių, kad D. Medvedevas tikrai turi realią valdžią šalyje, sumažėjo du kartus. 2008 m. vasarį tik 25 proc. apklaustų respondentų teigė, kad V. Putino įtaka išliks „praktiškai tokia, kokia buvo“. Per tuos metus nuo rinkimų taip galvojančių dalis išaugo net iki 45 procentų. Tik 1 proc. tikino, kad jokios dabartinio premjero įtakos prezidentui nėra.
Šių metų kovo pabaigoje, duodant interviu britų kompanijai BBC, D.Medvedevui teko įtikinėti: „Aš esu prezidentas, aš – valstybės vadovas, o V. Putinas yra vyriausybės pirmininkas... Pagrindinius sprendimus valstybės vardu priima prezidentas, ir tai akivaizdu.“ Tačiau apžvalgininkų tai neįtikino, ir jie, remdamiesi šaltiniais Kremliuje, sutartinai tvirtina, kad V. Putinas, nors jo populiarumas krinta sparčiau negu prezidento, diktuoja savo valią ir toliau kuria svarbiausio Rusijos asmens įvaizdį.
Sociologai mano, kad šio tandemo reitingų kritimas susijęs su spalio 11 d. įvykusiais regioniniais rinkimais ir po jų kilusiais skandalais. Priminsime, kad, protestuodamos prieš neva suklastotus rinkimų rezultatus, kai kurios opozicinės frakcijos Dūmoje paliko posėdžių salę. Per regioninius rinkimus V. Putino vadovaujama partija „Vieningoji Rusija“ gavo beveik 80 proc. balsų, ir tai sukėlė galingus opozicinių politinių jėgų, ypač komunistų, protestus.
D. Medvedevas pasveikino nugalėtojus ir prieš TV kameras tvirtino, kad dėl rinkimų jis „atviras dialogui“, tačiau vėliau pareiškė, kad jų rezultatai nebus svarstomi. Savo svetainėje įdėtame straipsnyje „Pirmyn, Rusija“ jis rašė: „dabar Rusija turi galimybę pastatyti naujos, laisvos, stiprios valstybės rūmą, ir jis kaip prezidentas privalo padaryti viską, kad ši galimybė būtų visiškai išnaudota“. Toks aklas V. Putino palaikymas įsiutino ne tik opoziciją, bet ir D. Medvedevo šalininkus. Kaip rašo Londono „The Times“, šie žodžiai rodo, kad D. Medvedevas negali laikytis savo žodžio ir pažadų, todėl reali valdžia Rusijoje ir toliau sutelkta premjero rankose, o prezidentas turi tenkintis jaunesniojo partnerio vaidmeniu.
Daugiausia kritikos šiam tandemui pažėrė komunistų lyderis Genadijus Ziuganovas. Savo partijos IV plenume jis užsipuolė V. Putiną, kad šis vyriausybę suformavęs „iš B. Jelcino kadrų atskalūnų“ ir daro viską, kad Rusija negalėtų apginti savo ekonominės nepriklausomybės, ir todėl jis kelia didesnę grėsmę valstybės saugumui negu NATO. G. Ziuganovas pasiūlė sukurti Rusijos patriotinį frontą, kuris paremtų prezidentą, jei D. Medvedevas iš tikrųjų „dirbs realų, o ne deklaratyvų darbą“. Laikraštis „Kommersant“ rašo, kad G. Ziuganovo šalininkai buvo dar griežtesni. Jie pareikalavo nuplėšti nuo V. Putino „kovotojo už liaudies gerovę kaukę ir atsistatydinti“. Komunistai atvirai tvirtino, kad partija turi pasinaudoti dviejų valstybės lyderių nesutarimais. Komunistai lapkričio 7-ąją, per bolševikų revoliucijos 92-ųjų metinių eisenas, rengia akciją, per kurią reikalaus V. Putino vyriausybės atsistatydinimo.
Objektyviai kalbant, V. Putinui teko sunkus uždavinys įveikti ekonominę krizę, kuri dar labiau nuskurdino eilinius rusus. Nors statistika skelbia, kad pastebima pirmųjų Rusijos ūkio atsigavimo ženklų, realaus pagerėjimo, ypač šalies provincijoje, nesimato. Svetainės „Grani.ru“ apžvalgininkas Andrejus Piontkovskis su ironija primena Michailo Gorbačiovo plepalus apie šalies modernizavimą ir „perestroiką“, kuri vis dėlto sugriovė sovietinę komunistinę sistemą, tačiau abu šūkiai liko tušti ir šiandien. D. Medvedevas ir V. Putinas toliau kalba imperiniais patriotiniais šūkiais, nors nepažengė nė per žingsnį nuo B. Jelcino pradėto privatizavimo šou.
Dar niūresnė Rusijos ateitis, rašo apžvalgininkas. Artėja 2012 m. prezidento rinkimai. Jeigu būtų nušalintas nuo valdžios „modernizatorius“ D. Medvedevas, kuris norėjo padaryti kaip galima geriau, V. Putino sugrįžimas paverstų dabartinį premjerą reakcionieriumi uzurpatoriumi. Tuomet Rusija prisimins L. Brežnevo laikus... Jo įtaką gali padidinti koks nors konfliktas Kaukaze ar Kryme. Blogai tai, kad abu Rusijos lyderiai iki būsimų rinkimų varžysis, kuris savo reitingų labui atras geresnį būdą rinkėjų pasitikėjimui sukelti. Vidaus politikoje tai gali būti atlyginimų ir pensijų didinimas, kainų mažinimas manipuliuojant energijos ištekliais, o užsienio – nauja isterija santykiuose su JAV ar „artimuoju užsieniu“.
Taigi, spalio reitingai, kuriuos sociologai siūlo nepervertinti, toli gražu nėra tik sezoninė rudens simpatijų ir antipatijų išraiška. Jie dar labiau užaštrina D. Medvedevo ir V. Putino varžytuvių mastą. Jie duoda startą tolesnėms, dar įnirtingesnėms varžyboms dėl tikrojo Rusijos lyderio vietos. D. Medvedevas yra jaunesnis, modernesnis, o gal ir demokratiškesnis. V. Putinas atitinka nomenklatūrinės Rusijos gvardijos interesus ir, beje, daugelio rusų lūkesčius – tvirtos rankos valdymą. Krizės aplinkybėmis, beje, kaip ir Lietuvoje, stiprus valdžios uzurpatorius labai laukiamas. Kitaip sakant, „putinizacijos“ laikotarpis, bent iki 2012 m. rinkimų, Rusijoje bus labai populiarus.
Štai kodėl šių dviejų valstybininkų draugystė ir susipriešinimas per ateinančius pustrečių metų iš dalies atsakys į klausimą, kur link eina Rusija.
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
