Rusija neteko vieno ryškiausių pastarojo meto religijos, politikos ir visuomenės veikėjo, Maskvos ir visos Rusijos metropolito Aleksijaus II. 79 metų patriarchas nuėjo ilgą ir sudėtingą gyvenimo kelią, kurį temdė KGB šešėlis ir rietenos su kitomis krikščioniškomis konfesijomis, tačiau neabejotina, kad Aleksijus II iš esmės sukūrė tai, kas šiandien yra Rusijos stačiatikių bažnyčia. Nors patriarchas dažnai buvo kaltinamas nepakantumu kitoms religijoms ir lojalumu sovietiniam režimui, milijonams tikinčiųjų jis pirmiausia išliks kaip žmogus, išgelbėjęs Bažnyčią ir išlaikęs jos autoritetą per visus gūdžius sovietinius dešimtmečius.
Dabar, kai 1929 metais Taline gimęs Aleksejus Ridigeris antradienį atgulė amžino poilsio, galima vertinti ne tik jo neišmatuojamus nuopelnus Stačiatikių bažnyčiai, bet ir nuolatinę bičiulystę su Kremliumi, bendradarbiavimą su KGB, nepakantumą kitoms krikščioniškoms konfesijoms. Vakarų ir kai kuri Rusijos spauda tai darė dar prieš laidotuves, nes ši asmenybė negali būti laikoma už devynių užraktų. Antai britų dienraštis „The Independent“ atskleidžia Aleksijaus II biografijos faktus, dėl kurių patriarcho gyvenimas sušvyti ne tokiomis jau šviesiomis spalvomis.
Pavyzdžiui, net jo slapta santuoka 1950 m. Leningrade su Vera Aleksejeva įvyko prieš pat gaunant dvasininko šventimus. Straipsnio autorius tikina, kad abi ceremonijos buvo skubotos, nes A. Ridigeris taip išsisuko nuo tarnybos sovietinėje kariuomenėje. Nuotaka taip pat buvo iš dvasininkų šeimos, o juos sutuokė jaunavedžių tėvai. Gal dėl to, o gal dėl kitko netrukus santuoka buvo paskelbta negaliojanti, ir tai, nepaisant pasklidusių piktų šnekų, leido dar jaunam dvasininkui siekti karjeros vyskupų luome.
Į palyginti jauną ir uolų A. Ridigerį dėmesį atkreipė KGB. 1958 m. vasarį jis buvo oficialiai užverbuotas „patriotiniu pagrindu“ ir gavo Drozdovo slapyvardį. Estų istorikas Indrekas Jurjo dar praėjusio dešimtmečio pradžioje aptiko įdomų dokumentą – agento Drozdovo užverbavimo aprašymą. Žinomas sovietinis disidentas Glebas Jakuninas Prancūzijos naujienų agentūrai AFP sakė, kad tais laikais beveik visi dvasininkai buvo KGB informatoriai, tačiau A. Ridigeris išsiskyrė aktyvumu ir darbštumu. Beje, Aleksijus II dėl to niekada neprisipažino, tik 1991 m. rašė atleidimo už visus Rusijos ortodoksų bažnyčios veiksmus praeityje.
Dar vienas patriarcho nuodėmių šaltinis – ištikimybė oficialiajai Kremliaus politikai. Laikraštis „The New York Times“ rašo, kad Aleksijus II 1990 m. birželį buvo išrinktas pirmuoju Stačiatikių bažnyčios vadovu nesikišant valstybei. Jis perėmė dvasinį vadovavimą didžiausiai pasaulyje stačiatikių bendruomenei, kurią sudarė apie 140 mln. tikinčiųjų. Naudodamasis palankia Bažnyčiai SSRS iširimo aplinkybe, jis sukūrė valstybę valstybėje. Bažnyčia tapo kone dalimi Kremliaus politikos, ja savo įvaizdžiui gerinti naudojosi tiek B. Jelcinas, tiek saugumo ir ateizmo mokyklas perėjęs V. Putinas, tiek dabartinis Rusijos lyderis D. Medvedevas. Būdamas šalia šių demokratėjančios Rusijos vadovų, Aleksijus II sustiprino Stačiatikių bažnyčios padėtį ir autoritetą.
Už tai patriarchui reikėjo sumokėti, ir jis, kaip rašo „The New York Times“, be užuolankų laimino Rusijos karus Čečėnijoje, pritarė Kremliui dėl konflikto Balkanuose, aktyviai kišosi į Armėnijos ir Azerbaidžano nesutarimus dėl Kalnų Karabacho, į padėtį Padnestrėje, o Rusijos invaziją į Gruziją šių metų rugpjūtį jis vadino Kaukazo stačiatikių gelbėjimu.
Kita vertus, jo nepakantumas kitoms krikščioniškoms konfesijoms – Rusijoje ir už jos ribų – taip pat pelnė Aleksijui II nekokią šlovę. Tik gyvenimo pabaigoje, 2007-ųjų gegužę jam pavyko susitaikyti su Rusijos stačiatikių bažnyčia užsienyje. Paryžiaus „Le Figaro“ pažymi, kad nesutarimai su to paties tikėjimo „emigrantų“ Bažnyčia tęsėsi dar nuo Spalio revoliucijos ir po jos kilusio pilietinio karo, kai tūkstančiai įvairiausio luomo dvasininkų, carinių veikėjų ir šiaip pabėgėlių pasklido po visą pasaulį, susijungdami į margą liberalių pažiūrų konfesinį darinį, kuris dažnai kritikuodavo Maskvą ir Stačiatikių bažnyčią dėl pernelyg glaudžių jos ryšių su valdžia ir saugumo tarnybomis.
Tačiau santykiai su Vatikanu nebuvo šilti iki pat patriarcho gyvenimo pabaigos. Katalikų jis bijojo taip smarkiai, kad visus kartus atsisakė susitikti su popiežiumi Jonu Pauliumi II ir Benediktu XVI. Jis net sužlugdė V. Putino inicijuotą popiežiaus vizitą į Maskvą atsisakydamas dalyvauti susitikimuose.
Ne geriau klostėsi santykiai ir su graikų krikščionimis. Aleksijus II manė, kad visi stačiatikiai buvusios Rusijos imperijos žemėse turi būti pavaldūs Maskvos patriarchatui, tačiau taip neįvyko. Todėl iki pat mirties jis „kovėsi“ su Konstantinopolio patriarchu ir „atsimetėliais“ Ukrainos stačiatikiais. Tai lėmė, kad Ukrainos stačiatikių bažnyčia atvirai perėjo į „oranžinės“ revoliucijos iniciatorių sparną ir net oponavo Kremliui politiniais klausimais.
Sakykime, kad tai praeitis. Užsienio spauda dabar svarsto, kokia gi Stačiatikių bažnyčios ateitis. Trečiadienį Sinodas nutarė, kada naujo Rusijos patriarcho rinkimai įvyks 2009 metų sausio pabaigoje. Yra bent trys kandidatūros. Praėjusį šeštadienį laikinuoju Stačiatikių bažnyčios vadovu tapo Smolensko ir Kaliningrado metropolitas Kirilas (Gundiajevas). Būsimasis patriarchas lems, kokiu keliu eis Stačiatikių bažnyčia. Tačiau viena aišku: Aleksijaus II talento, organizacinių gebėjimų ir troškimo suvienyti visos Rusijos ir viso pasaulio stačiatikius pasigesime…
Česlovas Iškauskas, politikos apžvalgininkas
