aušra radzevičiūtė

Šių metų balandžio 23 d. Šveicarijoje Turkijos ir Armėnijos užsienio reikalų ministrai pranešė, kad šalys pritarė vadinamajam „kelio gairių žemėlapiui“, kuris padės galutinai normalizuoti Ankaros ir Jerevano santykius. Abiejų valstybių žiniasklaida spėlioja, kada galėtų įvykti išties istorinis įvykis – sienos tarp Turkijos ir Armėnijos atidarymas: neatmetama tikimybė, kad tai atsitiks iki šių metų spalio 14 dienos.

Oficialiai Kinijoje tautinės mažumos tesudaro vos 1 proc., tačiau už šio skaičiaus slepiasi milijonai. Apie Tibeto okupaciją žinome gana daug, o apie 9 milijonus uigūrų, gyvenančių Sindziango autonominėje provincijoje – beveik nieko. Tiesa, apie juos viešai buvo prabilta, kai pasaulis bandė pasidalinti Gvantanamo kalėjime be teismo laikytus ir terorizmu įtartus asmenis – tarp JAV sulaikytųjų buvo ir Kinijos valdžios nekenčiamų uigūrų, kurie dėl suprantamų priežasčių grįžti į savo tėvynę negali.

Birželio 26 d. „Belorustoday.ru“ pranešė, jog Minske pirmasis šalies vicepremjeras Vladimiras Semaška oficialiai pareiškė, kad Baltarusija galutinai apsisprendė pasirinkti naujajai atominei elektrinei rusišką reaktorių VVR–1000. Anot pareigūno, saugumo prasme tai vienas patikimiausių reaktorių pasaulyje, jis priklauso 3+ kartai, o ketvirtoji karta rinkoje atsiras tik po 20 metų.

Gruzijos opozicija, balandžio 9 d. pradėjusi mitingų, demonstracijų, blokadų bei  ultimatumų paradą, nežada pasiduoti ir gegužės 26 d. planuoja surengti „grandiozinį“ susirinkimą Tbilisio nacionaliniame stadione, talpinančiame iki 60 tūkst. žmonių.

Europos Sąjungos pastangos surasti alternatyvių variantų Rusijos gamtinių dujų tiekimui Azerbaidžaną pavertė itin patraukliu „galimu partneriu“. Šios šalies Pramonės ir energetikos ministerijos duomenimis, patvirtintos dujų atsargos Azerbaidžane siekia apie 3,5 trilijono kubinių metrų ir eksportui skirtą šių dujų dalį pirkti nori labai daug kas. Kam parduos – politinio ir ekonominio viliotinio klausimas.

Pradėti naujų santykių su Iranu Jungtinėms Amerikos Valstijoms nesutrukdys net ir skandalas Ženevoje vykusioje Jungtinių Tautų organizuotoje konferencijoje, skirtoje rasizmo problemoms.

Nuo balandžio 9-osios Gruzijoje nerimsta protestai, kurių organizatoriai ir dalyviai reikalauja prezidento Michailo Saakašvilio atsistatydinimo. Pats šalies vadovas pasitraukti neketina, tačiau pripažįsta, kad gali tapti tarptautinio sąmokslo auka – jo paties žodžiais tariant, dėl Gruzijos likimo gali susitarti Rusija ir JAV. Balandžio 9 d. į Tbilisio gatves išėjo dešimtys tūkstančių žmonių.

Paskutiniu metu praktiškai visos naujienos iš Pakistano – apie teroristų mirtininkų išpuolius, kurių aukomis tampa ne tik policininkai, kariūnai, bet ir vaikai. Visa tai – kruvinas atsakas į amerikiečių veiksmus: neapsikentusi nuolatinių Afganistano teritorijoje vykdomų „partizaninių operacijų“, JAV aviacija nuo praėjusių metų rugpjūčio mažiausiai 35 kartus atakavo Pakistano šiaurės vakaruose įsikūrusias talibų kovotojų bazes.

Rusija Kaliningrado srityje ir Baltarusija netoli sienos su Lietuva ketina statyti naujas atomines elektrines. Pabandžius suformuluoti klausimą, ar tai tikrovė, ar tik gandai, atsakymas peršasi gana paprastas: jie jau padarė tiek pat, kiek ir Lietuva, įgyvendindama Visagino atominės elektrinės projektą. Ką? Ogi nieko.

Ekonominė krizė, apėmusi visą be išimties Europą, gali sustiprinti politinio ir socialinio radikalizmo apraiškas. Jau dabar savo nuosaikumu ir begaliniu tolerantiškumu garsėjančioje Didžiojoje Britanijoje darbininkai vis garsiau prabyla apie tai, kad neužleis savo darbo vietų imigrantams. Pastaruoju metu Europoje galima pastebėti ir daugiau radikalizmo tendencijų, pasireiškiančių ne tik antiimgracinėmis nuotaikomis, bet ir skepticizmu eurointegracijos atžvilgiu bei antisemitizmu.

Praėjus mėnesiui po Izraelio karinės operacijos Gazos ruože pabaigos, abiejų pusių iniciatyva paskelbtos paliaubos primena namą iš smėlio ir vėjo. Per šį laiką „Hamas“ kovotojai į Izraelio teritoriją paleido mažiausiai 40 „Qassam“ raketų, tačiau, nepaisant to, vis dar tikimasi susitarti.

Kovo pradžioje Šiaurės Airiją sukrėtė du kruvini išpuoliai, per kuriuos žuvo du britų kariai, policininkas, dar keturi žmonės buvo sunkiai sužeisti. Tokio pobūdžio nusikaltimų šioje provincijoje nebuvo beveik 12 metų, tad spaudoje pagrįstai keliamas klausimas, ar tai nauja airiško terorizmo banga, ar paskutinis karingų grupuočių, atskilusių nuo Airijos respublikonų armijos (IRA), pasispardymas.

Vasario 15 d. Venesuelos rinkėjai referendumu nusprendė pakeisti šalies Konstituciją ir leisti aukščiausiems valstybės pareigūnams būti renkamiems į pareigas neribotą kadencijų skaičių. Šis sprendimas reiškia, kad jau dešimt metų Venesuelą valdantis prezidentas Hugo Chavezas 2012 m. pabaigoje galės kelti savo kandidatūrą ir trečiai kadencijai, o galbūt – tapti naujuoju nemirtingu Komandante, kurį iš posto išvers tik senatvė.

Išrinkus naująjį Maskvos ir visos Rusijos stačiatikių bažnyčios patriarchą, vėl nuskambėjo klausimas, kaip toliau klostysis valdžios ir Bažnyčios santykiai.

Turbūt niekas jau nebesistebi, kai Graikijos ar Prancūzijos miestų gatvėse dega automobiliai ir dūžta parduotuvių vitrinų stiklai – protestuojantys ir streikuojantys pietiečiai tapo įprastu reiškiniu. Tačiau kai mūšio lauku pavirsta kantrių ir tyleniais vadinamų islandų sostinė, tai verčia susimąstyti. Pirmieji masiniai protestai Graikijoje, nuspalvinti ekonominės krizės spalvomis, prasidėjo praėjusių metų pabaigoje.

Prieš porą metų britų visuomeninis transliuotojas BBC, remdamasis įvairių nevyriausybinių organizacijų duomenimis, paskaičiavo, kad per pastaruosius 15 metų kariniai konfliktai Afrikoje žemyno ekonomikai kainavo per 300 milijardų JAV dolerių. Beveik tiek pat, kiek pasaulis suteikė finansinės paramos. Bendras žuvusiųjų skaičius – per 10 milijonų žmonių.

Šiandien niekas neabejoja, kad didžioji finansų krizė, prasidėjusi JAV ir išplitusi visame pasaulyje, nemaža dalimi buvo paskatinta sisteminių amerikietiškos rinkos ekonomikos klaidų. Galbūt todėl akys vis krypsta anapus Atlanto: kaip ši šalis kovoja su krizės pasekmėmis ir šalina priežastis, dėl kurių prasidėjo ekonominė recesija, gresianti peraugti į dar didesnę ligą – depresiją.

Pasaulinė finansų krizė negailestingai smogė ne tik jaunosioms ES narėms, neva pernelyg entuziastingai pasidavusioms masinio vartojimo vilionėms, bet ir Vakarų Europos sunkiasvorėms. Vokietija, Didžioji Britanija ir Prancūzija nespėja „pumpuoti“ milijardų į savo finansų sistemas ir atskirus pramonės sektorius, tačiau optimistinių prognozių vis tiek beveik nesigirdi.

Pasaulio ekonomistai dar neseniai prognozavo, kad apie 2050 m. sparčiai besivystančių šalių (emerging markets) – Kinijos, Indijos, Brazilijos ir Meksikos – ekonomika pasivys dabartinį Didįjį aštuonetą. Žinoma, šiandien šis scenarijus nebeatrodo toks optimistinis, nes pasaulinė finansų krizė palietė visas be išimties valstybes – net ir tas, kurių ekonomikos augimas buvo svaiginantis ir nekeliantis abejonių. 2008 m. pirmąsyk per šešerius metus Kinijos BPV augo mažiau nei 10 procentų.

Pasaulinės finansų krizės padarinių neišvengė praktiškai nė viena pasaulio valstybė, tačiau, nepaisant objektyvių panašumų, ekonominė situacija atskirose valstybėse akivaizdžiai skiriasi. Kaip ir reakcija į sunkumus bei ateities perspektyvas.

Lapkričio mėnesį Indijos miestą Mumbajų (buvęs Bombėjus) sukrėtė žiaurūs teroristiniai išpuoliai, atsaku į kuriuos tik per plauką netapo naujas karas su Pakistanu. Taip, iš šios valstybės atkeliavo viešbučius užgrobę ir nekaltus žmones šaudę kovotojai, tačiau vienas likęs gyvas teroristas papasakojo kur kas daugiau, ką oficialusis Delis noriai nutylėtų. Teroristams talkino vietiniai gyventojai, Indijos musulmonai, ir tai – tikrai ne nauja problema, o laikinai primiršta pūliuojanti žaizda.

Rusijos finansų ministras Aleksejus Kudrinas vis dar ramina bendrapiliečius, kad šalyje recesijos nėra. Iš vyriausybės rūmų iki šiol skelbiama, kad situacija kontroliuojama ir ekonominės problemos bus įveiktos dėl laiku parengtų ir pradėtų įgyvendinti antikrizinių priemonių, tačiau nepriklausomi ekspertai į visas optimistines prognozes, kad kitais metais Rusijoje BVP augs iki 6,7 proc., tik moja ranka.

Ir Latvijoje, ir Estijoje jau priimtas kitų metų valstybės biudžetas, kurio pagrindinis bruožas – maksimaliai sumažintos išlaidos. Nepaisant to, šiose šalyse skiriasi ne tik pačios ekonominės krizės mastas, bet ir būdai, kaip iš jos išbristi. Latviai nesislėpdami prašo tarptautinės pagalbos, o estai tapo bene pirmaisiais, kurie tokią pagalbą Rygai pasiūlė. Gruodžio 12 d. Latvijos parlamentas po ilgų ir audringų diskusijų vis dėlto patvirtino antikrizinį planą.

Afganistanas ir krizė Afganistane šiandien yra du savarankiški tarptautinių santykių subjektai ir atrodo, kad kaip tik pastaroji tampa kur kas įtakingesnė nei oficialusis Kabulas. Tuo įsitikinęs informacinio portalo Afghanistan.ru ekspertas Andrejus Serenka. Pasak jo, didžiosios valstybės ir tarptautinės organizacijos suinteresuotos stiprinti savo įtaką ir galbūt netgi eskaluoti nestabilumą šioje valstybėje.

Šių metų gegužę apie 50 aktyvistų iš organizacijos „Rosija molodaja“ prie Latvijos ambasados Maskvoje pastatė improvizuotas kartuves ir pakorė lėlę, simbolizuojančią latvių režisierių Edviną Šnorę, kuris sukūrė ir publikai pristatė sovietinę tikrovę demaskuojantį dokumentinį filmą „The Soviet Story“. Vėliau iš „pakarto“ režisieriaus buvo išsityčiota, iškamša apipilta benzinu ir sudeginta.

Gruzijos opozicija paskutiniu metu ypatingu konstruktyvumu nepasižymėjo: valdyti valstybę vis mėgino gatvėse, rengė triukšmingas protesto akcijas, švaistėsi garsiais pareiškimais, tačiau nesugebėjo mesti bent kiek rimtesnio iššūkio šalies vadovui Michailui Saakašviliui. Nei per praėjusius prezidento rinkimus, nei jau susivienijusi – per šių metų gegužę vykusius parlamento rinkimus.

Nesenos kelionės į Šri Lanką metu teko susidurti su situacija, kurią vietiniai gyventojai patiria dažnokai ir vadina „įprastomis procedūromis“. Dėl sukilėlių tamilų susprogdintos bombos visame Kolombo mieste buvo išjungta elektra, o oro uostas, kuriame laukiau skrydžio į Frankfurtą, evakuotas. Iš pirmo žvilgsnio lyg ir sugyvenantys tamilai induistai ir sinhalai budistai – būna, kad ir įsimyli – teigia vieni kitus atpažįstantys iš tolo.

Šių metų gruodį Norvegijos sostinėje Osle daugiau kaip šimto pasaulio valstybių atstovai ketina pasirašyti galutinį tarptautinį susitarimą (Convention on Cluster Munitions) dėl kasetinių bombų uždraudimo.

Rusų karinių laivų pasiplaukiojimas Karibų jūroje ir Maskvos draugystė su Venesuelos prezidentu Hugo Chavezu – toli gražu ne vieninteliai signalai Vašingtonui, kad gali būti suduotas rimtas smūgis dar XIX a. paskelbtai Monro doktrinai. Ir ideologiniais sumetimais, ir trokšdami naujų rinkų,  Lotynų Amerikos šalyse pastaruoju metu vis aktyviau veikia Kinija ir Iranas.

Adeno įlanka, jungianti Raudonąją ir Arabijos jūras, pastaruoju metu tapo pačia pavojingiausia vieta pasaulinei laivininkystei. Joje siaučiantys Somalio piratai, remiantis įvairiais duomenimis, šiais metais užgrobė beveik 60 laivų. „Chatham House“ – Didžiosios Britanijos karališkasis tarptautinių santykių institutas (Royal Institute of International Affairs) – skelbia, kad nuo metų pradžios šie jūrų banditai gavo beveik 30 milijonų JAV dolerių išpirkų.

Praėjusią savaitę jau septintą kartą į Rusiją atskubėjęs ekscentriškasis Venesuelos prezidentas Hugo Chavezas pakeliui žurnalistams mestelėjo, kad turime reikalų su nauja geopolitine dinamika, kuri verčia skubėti.

Pastebimai atšalus Rusijos santykiams su Vakarais, Kremlius prisiminė senus gerus bičiulius antiamerikietiškame bloke. O kas gi geriau išmano šį „karštos neapykantos“ žaidimą, jei ne Venesuela ir Kuba? Britų laikraštis „The Guardian“ tikina, kad kol Jungtinės Amerikos Valstijos užsiėmusios Iraku ir kaimyninių Rusijai šalių rėmimu, Maskvos ir Pekino įtaka Lotynų Amerikoje tampa tikru iššūkiu.

Milžiniškos problemos JAV finansų sektoriuje sukėlė tikrą „domino efektą“ ir kitų šalių rinkose. Tačiau ir be nerimą keliančių naujienų iš už Atlanto prie Baltijos liūdnos žinios į eterį transliuojamos jau senokai. Kaip pažymėjo laikraštis „The Economist“, Rytų Europos ekonomikos pamažu atsisveikina su ekonomine pasaka, o Latvijoje ir Estijoje atsitiko tai, ko galbūt ir reikėjo tikėtis: sprogo ekonomikos muilo burbulas.

Šių metų birželį žymus rokeris, airių grupės U2 lyderis Bono interviu japonų leidiniui „Asahi Shimbun“ pareiškė, kad susipriešinusias ir nuolatos tarpusavyje kovojančias Afrikos tautas išgelbėtų susijungimas į Jungtines Afrikos Valstijas.

Liepos pabaigoje didžiausią Turkijos miestą Stambulą sukrėtė kruvinas išpuolis, per kurį žuvo 17 (tarp jų – ir mažamečių vaikų), sužeista 154 žmonės. Šalies specialiųjų tarnybų, valdžios atstovų, daugumos vietinių laikraščių įsitikinimu, tai kurdų separatistų darbas.

Kai 1996 metais talibai užėmė Afganistano sostinę Kabulą, JAV spauda ne tik neįžvelgė nieko grėsmingo, bet ir tikino, kad tai – geriausia, kas galėjo nutikti afganams, pavargusiems nuo narkotikų prekybos, korumpuotų kariškių savivalės ir religinio fanatizmo. O jau po penkerių metų talibų valdomas Afganistanas tapo pirmuoju kovos su tarptautiniu terorizmu taikiniu. Nepaisant ilgų karo metų, šiandien Talibano judėjimas, nors ir gerokai aplamdytas, bet tikrai nenugalėtas.

Krymo pusiasalis pastaruoju metu kaitina jausmus Rusijos ir Ukrainos santykiuose. Tačiau ne mažesnės aistros kunkuliuoja ir pačiame Kryme, kur sugyvenimo modelių ieško ir kol kas neranda rusai, ukrainiečiai ir Krymo totoriai. Remiantis oficialia statistika, šiandien Kryme gyvena 58,3 proc. rusų, 24,3 proc. ukrainiečių ir 12,1 proc. Krymo totorių.

Dar prieš referendumą Airijoje dėl Lisabonos sutarties ratifikavimo, kuris, kaip žinia, pasibaigė pralaimėjimu, Europos Parlamento Sąjungos už tautų Europą frakcija, spaudžiama šios šalies atstovų, iškėlė klausimą, ką ES karinės pajėgos veikia Afrikoje. Neutralumo politikos besilaikantys airiai nerimavo, kad ES misija Čade ir Centrinėje Afrikos Respublikoje (CAR) gali prasilenkti su jų pozicija.

Šią gegužę po aštuonerių metų pertraukos buvo atnaujintos Sirijos ir Izraelio derybos, o liepos 13 d. Paryžiuje gali susitikti ir šių valstybių vadovai. Tarpininkaujant Turkijai, Sirija ir Izraelis derasi dėl taikos ir galimo Golano aukštumų, kurias izraeliečiai okupavo dar 1967 m., grąžinimo Damaskui. Optimistai tikisi, kad teigiama derybų baigtis gali iš esmės pakeisti padėtį Artimuosiuose Rytuose. Ne veltui juk sakoma, kad be Sirijos galima kariauti, tačiau neįmanoma pasiekti taikos.

Gegužės 23-ioji gali tapti istorine data Lotynų Amerikai: tądien faktiškai buvo įsteigtas UNASUR (Union de Naciones Suramericanas) blokas, kuris bent žodžiais pretenduoja pakartoti Europos Sąjungos vienybės modelį. Remiantis pasirašytais dokumentais, naujojo aljanso būstinė įsikurs Ekvadore, parlamentas – Bolivijoje, o vieningas centrinis bankas – Kolumbijoje.

Vasario pabaigoje valdžios vairą Kuboje perėmus Rauliui Castro, ši šalis nepabudo kitokia. „Pereinamojo laikotarpio prezidentas“ ėmėsi reformų, panaikino daugybę draudimų, bet liko ištikimas vyresniajam broliui Fideliui. Daugiausia, ko galima tikėtis iš R. Castro, – kinų ekonominio stebuklo atgarsių. Kitais žodžiais tariant, permainų ekonomikoje, bet olimpinės ramybės politikoje.

Gegužės 21 d. Gruzijoje įvykę parlamento rinkimai nebuvo vien tik įprastas balsavimas: valstybė laikė demokratijos egzaminą, o politinės partijos ir blokai varžėsi praktiškai dėl vienintelio dalyko – tautos meilės prezidentui Michailui Saakašviliui. Pirminiai rezultatai liudija, kad prezidentą remiantis Jungtinis nacionalinis judėjimas naujajame parlamente turės konstitucinę daugumą.

Laikraštis „The Wall Street Journal“ klausia, koks buvo paskutinis Vladimiro Putino žingsnis būnant Rusijos prezidentu, ir tuoj pat atsako: jis privedė Kaukazą prie naujo karo ribos. Ir galbūt pirmas jo, kaip premjero, žingsnis bus šią ribą peržengti.

Pernai Turkmėnistano prezidentas Gurbanguly Berdymuchamedovas atšaukė savo pirmtako įvestą kasrytinę ištikimybės priesaiką, kurią prieš pamokas uoliai kartojo net vaikai: „Tegu nudžiūva mano ranka… tegu sustingsta mano liežuvis… tegu sustoja mano kvėpavimas, jei aš išduosiu Turkmėnistaną ir Saparmuratą Turmėnbaši.

XX amžiaus pabaigoje Europoje subyrėjo dvi turbūt pačios akivaizdžiausios daugiatautės valstybės – Sovietų Sąjunga ir Jugoslavija. Tačiau ir XXI a. politiniame žemėlapyje vis dar gausu valstybių, kuriose pilietybė vienija įvairiausias tautas. Šioje srityje turbūt pirmauja Indija, kurios teritorijoje gyvena per 200 skirtingų etnosų atstovai. Nuo jos ne taip jau smarkiai atsilieka ir Rusijos Federacija – šioje šalyje gyvena apie 160 etninių grupių.

Kosovo nepriklausomybės paskelbimas ir jos pripažinimas vis dėlto nesukėlė Maskvos žadėtos grandininės reakcijos – Abchazija bei Pietų Osetija taip ir liko nepripažintos. Tačiau dabar Rusija perspėja, kad ryžtingi žingsniai šia kryptimi tikrai gali būti žengti, jei Gruzija gaus kvietimą įstoti į NATO. Nors paties svarbiausio žingsnio – Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybės pripažinimo – Rusija dar nežengė, paskutiniu metu ji ėmė gana aktyviai veikti šių teritorijų klausimu.

Nedidelė ir teritorija bei gyventojų skaičiumi į Lietuvą panaši Tatarstano Respublika Rusijos Federacijos sudėtyje sugebėjo išsikovoti ypatingą statusą. Formaliai – tai eilinis federacijos subjektas, tačiau neformaliai Tatarstanas jau seniai kalba visų nacionalinių respublikų, visų regionų ir net visų Rusijos musulmonų vardu. Šiandien gal daug kas užmiršo, tačiau kaip tik Tatarstanas prieš 18 metų pagarsėjo kaip vienas įnirtingiausiai separatistines nuotaikas kurstantis kraštas.

Apie armėnų diasporų užsienyje įtaką sklinda legendos. Jie organizuoti, susitelkę ir nuoseklūs. Istorija juos išmokė visomis išgalėmis kovoti už išlikimą. Lemiamais momentais jie sugeba suremti pečius net su priešininkais ir pasiekti norimų rezultatų. Tačiau kur baigiasi legendos ir prasideda tikrovė? Nedidelė Pietų Kaukazo valstybė – Armėnija – daugelį amžių lyg magnetas traukė pačius įvairiausius užkariautojus: graikus, romėnus, persus, arabus, mongolus totorius, Osmanų imperiją.

Pasaulyje jau nieko nestebina, kad ir XXI amžiuje daugelis religijų vaidina svarbų vaidmenį politiniuose procesuose, daro įtaką tarptautiniams santykiams ir net nulemia ištisas atskirų valstybių raidos kryptis. Ne išimtis ir Rusijos stačiatikių bažnyčia – galinga, autoritetinga ir vis stipresnę įtaką šios šalies vidaus bei užsienio politikai daranti religinė organizacija.