Apie armėnų diasporų užsienyje įtaką sklinda legendos. Jie organizuoti, susitelkę ir nuoseklūs. Istorija juos išmokė visomis išgalėmis kovoti už išlikimą. Lemiamais momentais jie sugeba suremti pečius net su priešininkais ir pasiekti norimų rezultatų. Tačiau kur baigiasi legendos ir prasideda tikrovė?
Nedidelė Pietų Kaukazo valstybė – Armėnija – daugelį amžių lyg magnetas traukė pačius įvairiausius užkariautojus: graikus, romėnus, persus, arabus, mongolus totorius, Osmanų imperiją. Nuo XVI a. iki Pirmojo pasaulinio karo didelė dalis armėnų juto nuolatinę religinę priespaudą ir kentė karų padarinius. 1894–1896 m. įvyko pirmosios masinės žudynės, 1915 m. turkai išžudė kone pusantro milijono armėnų. Likusieji buvo priversti bėgti į Siriją, kur juos ištiko negailestingas badas. Iki šiol nerimsta diskusijos ir net atviri konfliktai šiuo klausimu, tačiau nė vienas armėnas niekada neatsisakys nuostatos, kad tai buvo pirmasis XX a. genocidas.
Istoriniai kataklizmai lėmė, kad apie 60 proc. visų armėnų (8–10 mln. žmonių) gyvena už Armėnijos ribų. Laisvosios enciklopedijos „Wikipedia“ duomenimis, šiuo metu armėnų bendruomenės veikia net 76 pasaulio valstybėse, bet daugiausia jų gyvena Rusijoje (iš viso NVS – apie 3 milijonus armėnų), JAV (įvairiais skaičiavimais, apie 1 milijoną), Kanadoje, Prancūzijoje, Sirijoje, Irane, Libane, Argentinoje, Gruzijoje. Daugelyje šių šalių, o ypač JAV, armėnų bendruomenės palaiko gerus santykius su valdžios struktūromis ir neretais atvejais net daro joms įtaką, kai paliečiami klausimai, tiesiogiai susiję su Armėnija ar jos kaimynėmis – Azerbaidžanu ir Turkija.
Jerevano valstybinio universiteto ryšių su visuomene valdybos atstovė Liana Aivazian tikina, kad Armėnijai pavyko Vakaruose suformuoti gerą savo šalies įvaizdį ir tai lėmė ne tik bendras krikščioniškasis palikimas, senos kultūrinės istorinės tradicijos, bet ir itin aktyvi armėnų bendruomenių veikla. „Pradedant konfliktu Kalnų Karabache, dar iki SSRS subyrėjimo, Armėnijai, padedant bendruomenėms užsienyje, armėnų lobistams, ypač JAV, pavyko formuoti visuomenės nuomonę jai palankia kryptimi. Nuo to laiko amerikiečių ir europiečių spaudoje Armėnija nušviečiama akcentuojant tik kelias pagrindines temas: genocidą, Karabacho konfliktą, demokratiją ir vadinamąją Kaspijos naftą“, – tvirtina L. Aivazian.
Iš tiesų apie armėnų bendruomenės veiklą ir įtaka JAV prirašyta galybė straipsnių ir net mokslinių darbų. Skelbiama, kad daugiau nei 140 senatorių nuosekliai gina Armėnijos interesus ir nepalieka užmarščiai bene paties svarbiausio klausimo – genocido pripažinimo. Šis klausimas, nepaisant pasipriešinimo ir matematinių skaičiavimų dėl strateginių tikslų, susijusių su Turkija, vis dėlto pajudėjo iš mirties taško: JAV buvo priimta rezoliucija, pripažįstanti ir smerkianti armėnų genocidą. Šį pažadą armėnų bendruomenei per 2000 m. rinkimus davė pats George‘as W. Bushas, nors vėliau ir bandė laviruoti ir išvengti konkrečių sprendimų.
Interneto žurnalas „Novaja politika“ rašo: „Armėnijos valdžia sėkmingai naudoja Izraelio, Kinijos ir Airijos patirtį ir efektyviai bendradarbiauja su savo diasporomis užsienyje, siekdama politinių bei ekonominių tikslų įgyvendinimo. (…) Daugeliu užsienio politikos klausimų jų pozicijos sutampa: genocido pripažinimas, Kalnų Karabacho atskyrimas nuo Azerbaidžano, šios šalies ir Turkijos tarptautinės padėties apsunkinimas. Armėnų diaspora stengiasi įtikinti Europos valdančiuosius sluoksnius ir visuomenę, kad Turkijai ne vieta ES, kad ši valstybė neatitinka jokių organizacijos keliamų standartų.“
Anot laikraščio „The Washington Post“ (2007 m. spalio 15 d.), galima tik įsivaizduoti, ką galėtų pasiekti armėnų diaspora, jei ji kovotų dėl demokratijos savo gimtojoje šalyje taip pat atkakliai, kaip siekė genocido pripažinimo Kongrese.
„Kai 1991 m. žlugo SSRS, atrodė, kad nė viena kita iš penkiolikos respublikų neturi tokių palankių sąlygų sukurti demokratiją kaip Armėnija. Šią nuostabią šalį su tapybiškom kalnų viršukalnėm, lygumomis ir vynuogynais iš kitų išskyrė ryškus tautinis identitetas, senos valstybingumo tradicijos, sava kalba, raštas ir Bažnyčia. Pagaliau, neabejinga užsienio diaspora buvo pasirengusi pasidalinti ne tik profesine patirtimi, bet ir demokratijos bei pilietinės visuomenės papročiais“, – rašė „The Washington Post“. Tačiau, anot leidinio, Armėnija nežengė Baltijos valstybių pavyzdžiu ir labai greit išsuko iš „teisingo kelio“. Straipsnio autorius mano, kad didžiausią smūgį Armėnijos perspektyvoms sudavė konfliktas Kalnų Karabache: „Dvi pagrindinės armėnų lobistų organizacijos JAV savo pajėgas telkia iš esmės tik saugumui užtikrinti – kad nebūtų tiekiami ginklai Azerbaidžanui, kad pasaulis nusisuktų nuo Turkijos. Armėnijos vadovai žino: kad ir kiek būtų trypiamos žmogaus teisės tėvynėje, JAV juos visuomet „pridengs“ lobistinės grupės.“
Britų laikraštis „The Economist“ padėtį Armėnijoje ir šios šalies perspektyvas vertina dar kritiškiau: Roberto Kočiariano ir Seržo Sarkisiano duetas rūpinasi tik oligarchų vidiniais karais ir įtakos zonų pasidalijimu, tad vidaus politikoje ne tik užsienio diaspora nesiryžta imtis jokio svarbesnio vaidmens, bet ir aukojami tokie reikšmingi dalykai kaip G. W. Busho Millennium Challenge Account lėšos ar Europos Sąjungos European Neighbourhood Policy.
Vienaip ar kitaip, armėnų bendruomenių užsienyje įtaka tikrai juntama ir net kartais mistifikuojama. Buvęs Azerbaidžano ambasadorius JAV Hafizas Pašajevas pernai gruodį kalbėdamas tarptautinėje konferencijoje Vašingtone pabrėžė, kad „negatyvi mažos grupės su etniniais interesais įtaka tokiai galingai šaliai kaip JAV, panaudojant pačius įvairiausius politinio lobizmo instrumentus, yra labai pavojinga“. Anot diplomato, vienas iš pavyzdžių – antiturkiškos ir antiazerbaidžanietiškos lobistų grupės užblokavo JAV dalyvavimą geležinkelio projekte Baku–Achalkalakis–Karsas, nors tai ir atitiko geopolitinius ir strateginius amerikiečių interesus.
Kai kurie armėnų bendruomenės įtakos vertintojai, skirtingai nei diplomatai, žodžių kišenėje neieško ir rėžia iš peties. Štai juristas iš Arkanzaso, buvęs teisėjas Samuelis Viimsas skandalingoje knygoje „Armėnija: „krikščioniškosios“ teroristinės valstybės paslaptys“ tikina, kad viena iš priežasčių, kodėl musulmonai nekenčia Amerikos, yra mažytė šalis Armėnija, kuri, pasitelkdama savo tėvynainius, išsibarsčiusius visame pasaulyje, deda milžiniškas pastangas, kad nuteiktų krikščioniškąjį pasaulį prieš islamą ir musulmonus. Anot autoriaus, „išties tragiška, kad šiandien JAV veikia nedidelė grupelė armėnų kilmės amerikiečių, kurie pučia neapykantos Turkijai kampaniją“. S. Viimso teigimu, „ši nedidukė gauja verčia mūsų įstatymų leidėjus priimti visiškai beprasmes rezoliucijas, kaltinančias Turkiją dėl vadinamojo 1915 m. genocido…“
Šiais antiarmėniškais pasisakymais labiausiai apsidžiaugė turkai. Daugiau dėmesio aršusis juristas beveik nesulaukė. Kaip bebūtų keista, tačiau šioje nelengvoje idėjų ir istorinių tiesų kovoje armėnai nėra vieniši – nors genocido faktą ir neigia, tačiau visais kitais klausimais JAV armėnus palaiko ir šios šalies žydų organizacijos.
O Azerbaidžano politologas Vafa Guluzadė mano, jog armėnų lobizmo mitą sukūrė ir palaiko patys amerikiečiai, kad galėtų pridengti kai kuriuos savo ekspansinės politikos niuansus. Interviu day.az politologas tikino: „Armėnų lobizmas sukurtas pačios amerikiečių administracijos. Antraip kas gi leistų Armėnų asamblėjai sėdėti Kongreso pastate?“
Aušra Radzevičiūtė
