Gegužės 23-ioji gali tapti istorine data Lotynų Amerikai: tądien faktiškai buvo įsteigtas UNASUR (Union de Naciones Suramericanas) blokas, kuris bent žodžiais pretenduoja pakartoti Europos Sąjungos vienybės modelį. Remiantis pasirašytais dokumentais, naujojo aljanso būstinė įsikurs Ekvadore, parlamentas – Bolivijoje, o vieningas centrinis bankas – Kolumbijoje.
Kaip praneša viena didžiausių pasaulio verslo agentūrų „Bloomberg“, Brazilijos prezidentas Luizas Inacio Lula da Silva pareiškė, jog Lotynų Amerikos šalys padarys viską, kad ateityje būtų įvesta vieninga valiuta ir įkurtas centrinis bankas. Taip pat šios šalies vadovas, kuris, beje, yra kairiosios Darbo partijos lyderis, pažymėjo, jog yra labai svarbu, kad Brazilija kuo daugiau lėšų investuotų į ekonomiškai silpnesnes žemyno valstybes – Boliviją, Paragvajų, Urugvajų, nes būtina sustiprinti visų naujojo bloko valstybių pozicijas.
Ir pačios šios valstybės pasirengusios „pasitempti“ – jau vien ko vertos Bolivijos prezidento Evo Moraleso pastangos įgyvendinti šalies atgimimo planą, kuris remiasi energetinių ir kalnakasybos kompanijų kontrolės perėmimu. Pernai buvo nacionalizuota didžiausia šalyje alavo kompanija, kuri priklausė „Glencore Internacional“, visai neseniai – pagrindinė dujotiekių kompanija „Transredes Transporte de Hidrocarburos“. Bolivijos vyriausybė nusavino akcijas, priklausiusias „Royal Dutch Shell“ ir „Ashmore Energy“. Ir nors tai verslo sluoksniuose sukėlė tikrą šoką, vargu ar įmanoma kaip nors paprieštarauti radikalo E. Moraleso sprendimams.
Iš pirmo žvilgsnio Lotynų Amerika dar labiau priartėjo prie nacionalinio didvyrio, didžiojo išlaisvintojo Simono Bolivaro svajonės apie vienybę ir klestėjimą. Tačiau iškilo šiokių tokių nesklandumų dėl itin svarbios naujosios sąjungos bendradarbiavimo krypties: Kolumbija atsisako prisidėti prie UNASUR gynybinio bloko steigimo. Tai – brazilų inicijuojamas NATO analogas, kuris, anot Brazilijos gynybos ministro Nelsono Jobimo, nekartos „pasenusių klasikinių karinių sąjungų“, bet padės konceptualiai spręsti daugelį regiono saugumo klausimų. Kaip ir reikėjo tikėtis, Lotynų Amerikos gynybiniame bloke JAV vietos neatsirado, nes visai nesunku susiprotėti, kas, Lotynų Amerikos politikų manymu, ir kelia daugiausia grėsmės regiono saugumui.
Tokį formatą visiškai palaiko Venesuela, Bolivija ir Ekvadoras – šalys tikisi, kad glaudesnis ir koordinuotas karinis bendradarbiavimas padės išvengti pasienio konfliktų, bus galima geriau atstovauti regionui Jungtinėse Tautose ir kitose tarptautinėse organizacijose.
Nepaisant to, ekspertai teigia, kad įgyvendinti Lotynų Amerikos sąjungos idėją bus be galo sudėtinga: nors šio regiono valstybių lyderiai bene daugiausia pasaulyje kalba apie vienybę ir integraciją, pažvelgus įdėmiau, plika akimi matosi skirtingas požiūris į saugumą ir kitus vertybinius dalykus. Tarkim, kai kurios šalys palaiko Kolumbijoje veikiančią karinę antivyriausybinę organizaciją FARC, kuri jau daugelį metų terorizuoja šalį ir faktiškai valdo dalį jos teritorijos, grobia įkaitus ir t. t. Skiriasi ir atskirų Lotynų Amerikos valstybių požiūris į JAV.
Šiuolaikiniai istorikai juokauja, jog kada nors vadovėliuose bus parašyta, kad naujoji Lotynų Amerikos istorija prasidėjo tuomet, kai JAV ėmė gaudyti O. bin Ladeną. Iš tikrųjų Vašingtono įtaka šiame regione mažėja akivaizdžiai, o kartais ir visai apnyksta. Anksčiau šis regionas „vienijosi“, „integravosi“ ir „kalbėjo vienu balsu“ neabejotinai vadovaujamas iš Baltųjų rūmų, o šiandien šio vaidmens vis aktyviau imasi Brazilija – didžiausia ekonomika žemyne ir šalis, kuri neslepia ambicijų artimiausioje ateityje tapti politinės, ekonominės ir karinės įtakos centru.
„The New York Times“ konstatuoja: pasaulis apsivertė aukštyn kojomis. Kol JAV ir kitos išsivysčiusios valstybės kankinasi dėl ištikusios ekonominės krizės ir griežia dantimis, supratusios, kad atėjo metas susiveržti diržus, užtenka tik pabūti Brazilijoje ir savo akimis įsitikinsi, kad pasaulis stovi žemyn galva.
„Milžiniški naftos telkiniai, rasti netoli Brazilijos pakrantės, etanolio, kuriam gaminti reikia didžiulių cukranendrių plantacijų, bumas, dideli dar neariamos žemės plotai, naudingųjų iškasenų ir geriamojo vandens gausa – visa tai daro įtaką šios šalies augimui. Bet gamtiniai ištekliai dar ne viskas – Brazilijoje, kaip ir Kinijoje bei Indijoje, didžiuliais tempais didėja vidaus vartojimas. Atitinkamai didėja ir globalios šalies ambicijos“, – rašo leidinys.
Anot amerikiečių spaudos, kasmečiame Nacionaliniame forume, kuriame susirenka Brazilijos verslo elito rykliai, galima pasijusti „niekingu išsivysčiusio pasaulio atstovu“, o nuo „Petrobras“ (didesnė už BP, „Shell“ ir „Total“) ir „Campanhia Vale do Rio Doce“ ar CVRD pateiktos statistikos užima kvapą.
„Petrobras“ kalba apie tai, kad Brazilija tuoj nebepriklausys nuo naftos importo, kaip buvo aktualu dar prieš 30 metų: 2015 m. ši kompanija planuoja padvigubinti naftos gavybą – iki 4,2 milijono barelių per dieną (šiandien – 1,9 mln. barelių).
Kalnakasybos kompanija CVRD moja ranka į JAV rinką, kuri atseit turi per daug skolų ir problemų, ir gręžiasi į Aziją, kuriai priklauso ateitis. Brazilijos pramonės gigantai supirkinėja pasaulinių kompanijų aktyvus ir šis procesas toks intensyvus, kad amerikiečiai tik skėsčioja rankomis.
Kol tradicinis Vakarų pasaulis dirbo be atostogų, vartojo ir didžiavosi savo išsivystymu, jie žaidė futbolą ir karnavaluose šoko sambą. Dabar, kaip tikina „The New York Times“, viskas apsivertė aukštyn kojomis: nesibaigianti vasara, atrasti milžiniški naftos telkiniai, intensyviai plėtojamos technologijos ir genų inžinerija jau pavertė Braziliją nebe „vergės Izauros tėvyne“. Ir nors visa Lotynų Amerika vis dar linksniuojama kaip politinio nestabilumo, socialinės nelygybės ir skurdo sinonimas, permainų šiose srityse nepastebėti negalima. Brazilijos prezidentas, žmonių maloniai vadinamas tiesiog Lula, užsibrėžė tikslą įveikti šalį kankinančias skurdo ir socialinės atskirties problemas. Vykdoma „Fome Zero“ („Zero Hunger“) programa ne tik numato tiesioginę materialinę pagalbą šeimoms, gyvenančioms už skurdo ribos, bet ir vykdomi struktūriniai pokyčiai: padedama žmonėms imtis smulkaus verslo, kuriamos darbo vietos (vienas iš pavyzdžių – Brazilijoje valstybės nurodymu nemažą dalį darbo, kurį cukranendrių plantacijose, auginamose bioetanolio gamybai, vietoj mašinų turi atlikti žmonės ir už tai gauti atlygį), taikomos mokesčių lengvatos.
Tad kokia ateitis laukia Lotynų Amerikos? Nobelio taikos premijos laureatas, buvęs Kosta Rikos prezidentas Jose de la Cruzas Porfirio Diazas Mori vienoje savo kalboje sakė: „Mes niekada negalėsime būti tikri, kad esame teisingame kelyje kurdami šiuolaikinę visuomenę, jei užmerksime akis ir nematysime tos milžiniškos bedugnės, skiriančios turtuolius ir vargšus Lotynų Amerikoje. Bedugnės, kuri tapo realia prievartos, populizmo ir autoritarizmo priežastimi. Kaip sakė vienas iškiliausių rašytojų, gimusių mūsų žemėje: mūsų palikuonys bus pasmerkti „šimtui metų vienatvės“, jeigu mes klaidingai manysime, kad demokratija gali egzistuoti apsupta neregėtos neteisybė.“
Pasak Porfirio Diazo Mori, Lotynų Amerikos ateitis priklauso nuo šalių vadovų supratimo, kad atėjo laikas pradėti tikrą kryžiaus žygį švietimo srityje ir tam skirti didžiulius pinigus.
Aušra Radzevičiūtė
