Rusija Kaliningrado srityje ir Baltarusija netoli sienos su Lietuva ketina statyti naujas atomines elektrines. Pabandžius suformuluoti klausimą, ar tai tikrovė, ar tik gandai, atsakymas peršasi gana paprastas: jie jau padarė tiek pat, kiek ir Lietuva, įgyvendindama Visagino atominės elektrinės projektą. Ką? Ogi nieko.
Praėjusių metų rugpjūčio 27 d. „Rosatom“ išplatino pareiškimą, kuriame teigiama, kad šios valstybinės korporacijos vadovas Sergejus Kirijenka pasirašė įsaką (2008 08 13) dėl „Baltijskaja AES“ statybos Kaliningrado srityje. Įsake numatyta, kad elektrinę statys koncernas „Energoatom“, o projektuos Sankt Peterburgo mokslinių tyrimų, projektų ir konstruktorių institutas „Atomenergoprojekt“. S. Kirijenkos pasirašytame dokumente taip pat pranešama, kad naujosios AE projektavimo darbai turi būti baigti iki 2009 m. pabaigos, o pirmasis elektrinės blokas pradėtas eksploatuoti iki 2015 m. (vėliau nuspręsta, kad iki 2014 m.). Būsimosios elektrinės galia – 2400 MW.
„Rosatom“ paskaičiavo, kad „Baltijskaja AES“ kainuos apie 6 milijardus eurų, tačiau ne visus šiuos pinigus investuos pati Rusija: pasilikdama sau 51 proc. akcijų, kitas Maskva pasirengusi atiduoti užsienio investuotojams. Žinoma, jei tokių atsiras.
Naujoji elektrinė Kaliningrado srityje, anot rusų žiniasklaidos, yra dalis premjero Vladimiro Putino plano per artimiausius 12 metų Rusijoje pastatyti 26 naujas atomines elektrines ir branduolinės energetikos pajėgumus padvigubinti. Kaip 2008 m. liepos 29 d. pranešė Lenta.ru, V. Putinas pareiškė, kad „atominės energetikos prikėlimui planuojama skirti baisius pinigus – iki 2015 m. beveik trilijoną rublių“. O nuo 2016 m. atominės elektrinės bus statomos iš investicinių paties sektoriaus lėšų.
Rian.ru straipsnyje „Baltijskaja AES“ – jau realybė“ (2008 09 02) klausia, kodėl didysis atominis projektas pradėtas nuo Kaliningrado, ir atsako: „Naujojo projekto tikslas gana pragmatinis: Maskva nori energetiškai apsaugoti savo baltiškąjį eksklavą. Tuo pat metu „asmeninio intereso“ fone sprendžiamos ir regiono problemos: atominės elektros, kurią generuos AE, naudą pajus ir Europos kaimynai.“
Tačiau priduria: „Europiečiai kaimynai, švelniai tariant, nedžiūgauja dėl rusiško atominio objekto Baltijos zonoje. Kritikai dažniausiai pasitelkia ekologijos argumentus: Europa atseit ir taip prifarširuota branduolinių objektų, radiacijos rizika labai didelė. Su tuo galima sutikti, juolab kad Kaliningrado sritis yra tokios rizikos zonoje. Nepaisant to, iš tikrųjų europiečius gąsdina ne tiek radiacija, kiek Rusijos įtakos stiprėjimas regione, kurį ir lems naujoji AE.“
Anot Rian.ru, du elektrinės blokai leistų diversifikuoti Rusijos užsienio prekybą – parduoti ne tik žaliavą (naftą ir dujas), bet ir atominę elektrą – aukštųjų technologijų produktą. „Kaliningrado AE – galingas geopolitinis Rusijos ėjimas, ir tai nepatinka Europos Sąjungai“, – konstatuoja Rian.ru.
Praėjusiais metais buvo skelbta, kad „Baltijskaja AES“ jau yra parinkta vieta – apie 120 kilometrų nuo Kaliningrado. Tačiau šį vasarį „Rosijskaja gazeta“ atkreipė dėmesį, kad vieta naujajai elektrinei statyti vis dėlto nėra parinkta – yra du galimi variantai, tačiau reikiami tyrimai dar neatlikti. Taip pat nėra išspręsti ir finansavimo klausimai: iš minėtų 6 mlrd. eurų rusai planavo investuoti tik pusę savų lėšų, o likusios sumos tikisi sulaukti iš užsienio investuotojų, kuriems žadama 49 proc. elektrinės akcijų. „Rosatom“ vis dar skelbia, kad pavyks suformuoti „normalų investicinį paketą“, bet potencialių investuotojų reikia su žiburiu ieškoti.
Ekologinio judėjimo BELLONA aktyvistai įsitikinę, kad su valstybe nesusiję investuotojai esant ekonominei krizei negali sau leisti prabangos kišti pinigus į brangų, ilgalaikį ir ekologiškai ginčytiną projektą. Anot jų, jokių nuorodų į užsienio investuotojus nebuvimas liudija, kad „Baltijskaja AES“ projektas bus vykdomas už valstybės lėšas.
O Rusijos energetikai atvirai prabilo apie tai, kad „Baltijskaja AES“ galėtų būti viso Baltijos regiono projektu, ir, susieję jį su Ignalinos AE uždarymu, kviečia prisidėti Baltijos šalis. Rusijos energetikos ir finansų instituto prezidentas Leonidas Grigorjevas įsitikinęs, kad „esant pasaulinei krizei Baltijos šalių vyriausybėms rasti tam tikrų pinigų ir pastatyti naują atominę elektrinę, net padedant Europai, praktiškai neįmanoma“. Kaip tik todėl Baltijos regiono energetinio saugumo užtikrinimo garantu galinti būti „Baltijskaja AES“ Kaliningrado srityje.
BELLONA korespondentė Galina Raguzina 2008 m. spalio pabaigoje Kaliningrado srities surengtą „Baltijskaja AES“ projekto pristatymą pavadino „hipotetinių projektuotojų ir statytojų pasakojimu apie hipotetinę elektrinę“. Tuomet generalinis projektuotojas Sankt Peterburgo „Atomenergoprojekt“ išdėstė, kad tai galėtų būti projekto „AES-2006“, pagal kurį atominė elektrinė statoma Sankt Peterburge, tąsa. Dar vienas analogas – Kinijos Tianvanio atominė elektrinė, kuri, beje, jau turėjo šiokių tokių problemų, susijusių su saugumu. „Atomenergoprojekt“ techninio padalinio vadovas Aleksandras Zacharovas tikina, jog veiklos sutrikimai Kinijos AE buvo susiję su tuo, kad „ponai kinų inžinieriai tiesiog lindo ne ten, kur reikia, degindami kontaktus ir sukeldami trumpąjį jungimą schemose“… Suprask, tokio tipo elektrinės saugios, kol niekas nelenda ten, kur nereikia.
G. Raguzina kritikuoja ir menamą socialinę ir ekonominę naudą Kaliningrado sričiai – anot jos, ne vienas pavyzdys Rusijoje rodo, kad iš to nieko doro neišeina: miestai elektrinių palydovai ne klesti, o vegetuoja.
Apie nuosavą atominę elektrinę vis garsiau kalba ir kaimyninė Baltarusija. Dar 2008 m. sausio 31 d. prezidentas Aleksandras Lukašenka pasirašė įsakymą dėl atominės energetikos plėtros ir numatė, kad šalyje bus pastatyta maždaug 2000 MW galios AE – pirmąjį jos bloką tikimasi pradėti eksploatuoti 2016 m., o antrąjį – 2018 metais. Baltarusijos finansų ministerija paskaičiavo, kad naująją elektrinę jie pastatys už maždaug 4 milijardus JAV dolerių.
Praėjusių metų pabaigoje Baltarusijos valstybinė energetikos kompanija „Belenergo“ pranešė, kad pasiūlymus dalyvauti AE projekte buvo išsiuntusi visoms didžiausioms pasaulio branduolinės energetikos kompanijoms, tačiau atsiliepė tik viena – Rusijos „Rosatom“.
Baltarusija niekada neturėjo branduolinės energetikos, tačiau šis klausimas kaimyninėje šalyje tapo itin aktualus po garsiųjų „dujų karų“ su Rusija, kai ši pagrasino pardavinėti jas europinėmis kainomis. A. Lukašenka supranta, kad energetinė nepriklausomybė nuo Rusijos, o tiksliau – nuo rusiškų valstybinių koncernų, yra gyvybiškai svarbus klausimas norint išsilaikyti valdžioje. Net 85 proc. Baltarusijos energijos reikmių yra tenkinamos importuojant energetinius išteklius, daugiausia – iš Rusijos. Be to, atominė elektrinė leistų sumažinti elektros kainą, o tai taip pat svarbu.
Tačiau visi šie argumentai nublanksta prieš iki šiol visuomenėje tvyrančią atominės elektrinės baimę – juk Baltarusija labiausiai nukentėjo nuo Černobylio katastrofos, kurios padariniai jaučiami ir šiandien. Dėl didelio visuomenės jautrumo baltarusiškos AE projektas ilgą laiką buvo tik žodinis.
„Vremia novostej“ (2008 02 23) cituoja buvusį Baltarusijos parlamento pirmininką Stanislovą Šuškevičių, kuris remia atominės elektrinės idėją, tačiau kritikuoja valdžios sprendimą neskelbti ekspertų išvadų dėl būsimosios AE saugumo.
Vienas aktyviausių opozicijos veikėjų Anatolijus Lebedka sako, kad Baltarusijos opozicija neturi vieningos nuomonės, ar šaliai reikia AE, bet tikina, kad visi be išimties sutaria, jog „negalima statyti elektrinės uždaro informacinio režimo sąlygomis“.
O bene įdomiausia yra tai, kad dar 2005 m. „Belenergo“ generalinis direktorius Sergejus Belyj, kalbėdamas apie AE reikalingumą, kaip vieną svariausių argumentų pateikė Lietuvos pavyzdį: dėl saugumo sumetimų Ignalinos elektrinė uždaroma, bet vyriausybė nutarė statyti naują, saugesnę ir modernesnę.
Ar šie du atominės elektrinės projektai gali būti įgyvendinami? Sunku pasakyti. Aišku viena – abi elektrines greičiausiai statytų Rusija. Baltarusija tam nesipriešina ir, skelbdama apie „Rosatom“ interesą, pabrėžia, kad rusai ne kartą ir ne vienoje šalyje kreditavo atominių elektrinių statybą. Bet iš kur patys rusai sukrapštys tuos reikiamus milijardus – jau kitas klausimas.
Aušra Radzevičiūtė
