Kas matyti nuo Golano aukštumų?

Šią gegužę po aštuonerių metų pertraukos buvo atnaujintos Sirijos ir Izraelio derybos, o liepos 13 d. Paryžiuje gali susitikti ir šių valstybių vadovai. Tarpininkaujant Turkijai, Sirija ir Izraelis derasi dėl taikos ir galimo Golano aukštumų, kurias izraeliečiai okupavo dar 1967 m., grąžinimo Damaskui. Optimistai tikisi, kad teigiama derybų baigtis gali iš esmės pakeisti padėtį Artimuosiuose Rytuose. Ne veltui juk sakoma, kad be Sirijos galima kariauti, tačiau neįmanoma pasiekti taikos.

Po pirmojo Sirijos ir Izraelio atstovų susitikimo Stambule abi šalys pareiškė esančios pasirengusios „gerai valiai ir atvirumui“ bei vadovautis Madrido konferencijos (1991 m.) kriterijais.  Šalys jau seniai nesutaria dėl Golano aukštumų statuso: oficialusis Damaskas reikalauja jas grąžinti, o Izraelis kelia savas sąlygas – liautis palaikyti Palestinos bei Libano karines grupuotes ir nutraukti strateginės partnerystės bendradarbiavimą su Iranu.

Rusiškas „Newsweek“ atkreipia dėmesį, kad Izraelio premjeras Ehudas Olmertas, neseniai kalbėdamas Amerikos ir Izraelio visuomeninių santykių komitete pareiškė, jog jo šalis ir toliau laiko Siriją „grėsme regiono stabilumui“, nes ši broliaujasi su Teheranu ir remia palestiniečių bei libaniečių radikalus – sukarintas „Hamas“ ir „Hezbollah“ organizacijas. Tačiau, kalbėjo E. Olmertas, jei Sirija vis dėlto pasirinks taikius santykius su Izraeliu, o to sąlyga – atsiribojimas nuo „blogio ašies“ sąjungininkų, tai taps strateginiu situacijos Artimuosiuose Rytuose pasikeitimu.

Izraelio okupuotų ir aneksuotų Golano aukštumų klausimas regione neduoda ramybės ilgus metus. 2000 m. atrodė, kad šalys surado sprendimą, tačiau derybos žlugo, nes Sirija ir Izraelis susikibo dėl nedidelio žemės lopinėlio (ekspertų teigimu – apie 150 metrų) Kineret ežero pakrantėje. Ir tikrai ne dėl galimo naftos telkinio: Artimuosiuose Rytuose gėlo vandens ištekliai neretai brangesni už „juodąjį auksą“.

2006 m. vasarą kilo karinis konfliktas tarp Izraelio ir Pietų Libaną praktiškai kontroliuojančios Libano šiitų organizacijos ir politinės partijos „Hezbollah“ („Dievo partija“; sukurta 1982 m. priešintis Izraelio vykdomai Pietų Libano okupacijai, kuri truko iki 2000 m.; turi vietų Libano parlamente, dalyvauja Vyriausybėje; JAV ir Izraelis „Hezbollah“ laiko teroristine organizacija). Sirijos visuomenė, o ypač – radikaliai nusiteikę kariškiai, pradėjo spausti šalies prezidentą Basharą Assadą pasekti „Hezbollah“ pavyzdžiu ir atimti Golano aukštumas iš Izraelio jėga.

Britų spauda tuomet rašė, jog mintis apie tai, kad B. Assadas gali skelbti karą savo kur kas galingesniam kaimynui, arabų pasaulyje buvo sutikta juoku. „Jo tėvas Hazefas al Assadas mėgo, kai jį vadino „Damasko liūtu“. Jo sūnus, palyginti su tėvu, atrodo tylus lyg peliukas, tokiu jį laiko provakarietiškose arabų valstybėse, kurių lyderius B. Assadas vadina „pusiau žmonėmis, mėgstančiais pusiau sprendimus“, rašė „The Daily Telegraph“.

Šiaip ar taip, derybos su Izraeliu prasidėjo. Nors šį pavasarį Sirija ir galėjo netekti jauno, nuosaikaus savo lyderio, 2000 m. prezidento poste pakeitusio dešimtmečius šalį valdžiusį H. al Assadą. Vokietijos leidinys „Die Welt“ skelbia, kad kovą buvo sužlugdytas sąmokslas prieš B. Assadą ir neva už visos šios istorijos stovėjo Sirijos prezidento svainis, karinės žvalgybos vadas Asseffas Schaukatas. Vokiečių žurnalistai, remdamiesi Vakarų žvalgybų, veikiančių Artimuosiuose Rytuose, duomenimis, tikina, kad A. Schaukatas buvo susijęs su radikaliomis islamo grupuotėmis, o šios savo ruožtu palaikė glaudžius ryšius su „Al Qaeda“. Nepatvirtintais duomenimis, apie sąmokslą Sirijos prezidentą B. Assadą perspėjo vienas iš judėjimo „Hezbollah“ lyderių Imadas Mughnija, kuris po kelių dienų buvo rastas negyvas.

Amerikietiškas „The Wall Street Journal“ įsitikinęs: „Tik Vašingtonas gali nuspręsti, bus ar ne taika tarp Sirijos ir Izraelio. Baltieji rūmai labai suinteresuoti „prigriebti į savo rankas“ Damaską, atplėšus jį nuo Teherano. Iranas – tai kaina, kurią Sirijai būtina sumokėti už Golano aukštumų išlaisvinimą.“

Kaip jau minėta, Izraelis ir, žinoma, JAV kelia sąlygą, kad Sirija mainais į Golano aukštumas atsisakytų strateginės partnerystė su Iranu. Oficialusis Damaskas Teheranui ranką ištiesė 2005 metais, kai Libane buvo nužudytas buvęs šios šalies premjeras, charizmatiškas politikas Rafikas Hariri. Ne tik Vakarų, bet ir arabų šalys sutartinai pirštu parodė į Sirijos specialiąsias tarnybas, kurios neva ir suorganizavo mirtiną pasikėsinimą. Čia verta prisiminti kai kuriuos Sirijos ir Libano santykių niuansus. Nuo 1975-ųjų penkiolika metų Libaną draskė pilietinis karas, kuris iš esmės buvo sustabdytas Sirijos: 1976 m. įvedęs savo karines pajėgas, Damaskas sugebėjo stabilizuoti padėtį, tačiau „užmiršo“ išeiti. R. Hariri buvo vienas didžiausių entuziastų, reikalavusių, kad Sirija išvestų savo karius iš Libano teritorijos, ir tai buvo pasiekta 2004 metais. Sirija tradiciškai Libaną laikė lyg ir „jaunėliu broliu“, tai rodo ir tas faktas, kad 2002 m. įvykusį Sirijos prezidento B. Assado vizitą į Beirutą vietinė spauda pavadino „istoriniu įvykiu“ – per 55-erius metus tai buvo tik trečiasis Sirijos vadovo vizitas į Libaną, o Libano prezidentai nuo 1970 iki 2000 metų (H. al Assado valdymas) Damaske lankėsi net 88 kartus…

Nepaisant naujų posūkių, Artimųjų Rytų specialistai įsitikinę, kad Sirijos specialiosios tarnybos iki šiol drumsčia vandenį Libane, tad kai 2005 m. buvo nužudytas R. Hariri, visų žvilgsniai nukrypo tiesiai į Damaską.

Ši istorija neabejotinai sudavė stiprų smūgį Sirijos reputacijai. Šalies prezidentas B. Assadas ieškojo sąjungininkų ir rado jų Teherane. Verta paminėti, kad šalių santykiai gana pozityviai klostėsi nuo pat islamo revoliucijos Irane, o 2005 m. rugpjūtį buvo nuspręsta sudaryti „strateginę sąjungą“. Iranui teko apsispręsti, ką palaikyti – Siriją ar Libaną, o Sirija, tarsi atsidėkodama, keliskart viešai pareiškė, kad Iranas turi visas teises plėtoti atominę programą taikiems tikslams.

Sirijos ir Irano santykių kontekste kaip savarankiškus žaidėjus reikėtų atskirai paminėti „Hezbollah“ ir „Hamas“ – palestiniečių islamistų organizaciją. Oficialusis Damaskas buvo priverstas laviruoti 2006 m., antrojo Libano karo metu: iš pradžių Sirija visus tikino, kad nieko nežinojo apie „Hezbollah“ planus prieš Izraelį, vėliau paskelbė, jog visiškai palaiko šios organizacijos pergalę. Oficialiai neįrodyta, tačiau Sirija suvaidino itin svarbų vaidmenį šio karinio konflikto metu, nes iš jos teritorijos buvo tiekiami ginklai ir t. t. „Hezbollah“, kurią JAV ir Izraelis laiko teroristine organizacija, palaikymas automatiškai nustumia Siriją į „blogio ašies“ sąrašą. O čia jau laukia, izraeliečių ir amerikiečių akimis, dar didesnis blogis – Iranas.

Ne ką paprasčiau klostosi reikalai ir dėl palestiniečių išsivadavimo organizacijų palaikymo, kuris erzina ir Izraelį, ir JAV. Birželio pradžioje Damaske įvyko palestiniečių judėjimų (tarp jų ir „Hamas“ bei „Islamo džihadas“) atstovų susitikimas, kuriame aptartos galimybės pradėti visuotinį dialogą, siekiant atkurti nacionalinę vienybę Palestinoje. Prieš tai Palestinos administracijos ir „Fatah“ judėjimo lyderis Mahmudas Abbasas pakvietė derėtis „Hamas“, kontroliuojantį Gazos sektorių, be jokių išankstinių sąlygų. Kovo 23 d. Jemeno sostinėje Sanoje šių dviejų konfliktuojančių Palestinos judėjimų atstovai sutarė dėl tiesioginių derybų, kurios Gazos sektoriuje turėtų atkurti status quo. Jemeno iniciatyvą itin aktyviai palaiko Sirija.

Tad ar atneš naudos Sirijos ir Izraelio taikos derybos, kai iš Damasko reikalaujama liautis palaikyti palestiniečius ir atsukti nugarą Iranui? Gegužės pabaigoje Sirijos laikraštis „All-Batan“ pranešė, kad šalies prezidentas atmetė Izraelio reikalavimą nutraukti strateginę partnerystę su Iranu. Anot B. Assado, Izraelis susirūpinęs dėl Sirijos santykių su Iranu, o Sirija susirūpinusi dėl Izraelio santykių su kitomis valstybėmis, o ypač – su JAV.

Pats Iranas į aistras dėl Sirijos derybų su Izraeliu ir keliamos sąlygos atsisakyti partnerystės su Teheranu mainais į Golano aukštumas žiūri su olimpine ramybe. Mahmoudas Ahmadinejadas netiki šių derybų sėkme ir net prasme, nes yra įsitikinęs, kad Izraelio premjeras E. Olmertas blefuoja ir rengia „politinį teatrą“, siekdamas taškų šalies vidaus politikoje. Derybų sėkme netiki ir daugelis Izraelio politikų, kurie tiesiog nenori grąžinti Sirijai Golano aukštumų.

Vienaip ar kitaip, pripažįsta ekspertai, Izraeliui palanku pademonstruoti pasauliui savo kilnius ketinimus ir taikų nusiteikimą. Net jei nieko neišeis, mažų mažiausiai juk galima pamėginti apgadinti Sirijos ir Irano santykius.

Aušra Radzevičiūtė