Pradėti naujų santykių su Iranu Jungtinėms Amerikos Valstijoms nesutrukdys net ir skandalas Ženevoje vykusioje Jungtinių Tautų organizuotoje konferencijoje, skirtoje rasizmo problemoms. Balandžio 20 d., sakydamas kalbą joje, Irano prezidentas Mahmoudas Ahmadinejadas Izraelį išvadino „pačiu žiauriausiu ir represiniu rasistiniu režimu“. Tačiau iš anksto nujausdama tokio pobūdžio kalbas, JAV konferenciją boikotavo, o vėliau pareiškė, kad nekeičia savo pozicijos atversti naują Vašingtono ir Teherano santykių puslapį.
Balandžio pradžioje JAV prezidentas Barackas Obama ištiesė ranką Iranui ir pasiūlė surengti tiesiogines didžiojo šešeto (JAV, Rusija, Vokietija, Prancūzija, Didžioji Britanija ir Kinija) derybas su Iranu dėl šios šalies branduolinės programos ateities. Reaguodamas į tai, Irano prezidentas M. Ahmadinejadas pareiškė, kad JAV politikos pokyčiai Teherano atžvilgiu yra būtini, tačiau konstruktyvus dialogas įmanomas tik įvykus „konkretiems pasikeitimams“. Tačiau neilgai trukus pirmąsias JAV ir Irano santykių pavasario prošvaistes aptemdė jau minėtoji kalba Ženevos konferencijoje. Kaip rašė „The Wall Street Journal“ („Ahmadinejad Calls Israel „Racist“ in U.N. Rant“, 2009 m. balandžio 21 d.), dėl galimo Irano vadovo demaršo Izraelio atžvilgiu konferenciją boikotavo JAV ir kai kurių Europos valstybių delegacijos, o per patį pasisakymą kitų Europos valstybių atstovai demonstratyviai išėjo iš salės. „Štai šviežias priminimas apie sunkumus, su kuriais susiduria JAV, mėgindama gerinti santykius su Iranu“, – reziumuoja leidinys. „The Wall Street Journal“ teigimu, pastaruoju metu M. Ahmadinejadas vis rečiau puldinėjo Izraelį ir švelnino savo retoriką, todėl naujasis išpuolis gali apsunkinti B. Obamos planą – įtikinti bendrapiliečius ir sąjungininkus, kad konstruktyvus dialogas su Teheranu būtinas.
O kai kurie vakarų apžvalgininkai M. Ahmadinejado kalbose apie Izraelį įžvelgia kryptingą geopolitinį žaidimą: po Irako nokauto Iranas tapo didžiausia regiono valstybe, kuri siekia stiprinti pozicijas ir tapti tikra lydere, niekada neužmiršusia savo istorinės patirties – politinės ir kultūrinės persų galybės. Tačiau Iranas, kurio dauguma gyventojų yra musulmonai šiitai, gyvena arabų sunitų apsuptyje ir turi stengtis su jais rasti bendrų sąlyčio taškų. Vienas svarbiausių – Izraelio egzistavimas. Negalima atmesti tikimybės, kad Irano neapykanta Izraeliui – bandymas įrodyti arabams, kad Teheranas buvo ir liks ištikimas sąjungininkas ir idėjinis draugas. Persų ir arabų santykių korta mėgina žaisti ir pats Izraelis: balandžio 10 d. laikraštis „Haaretz“ pranešė naujosios vyriausybės žinią, kad premjeras Benjaminas Netanyahu palaiko JAV iniciatyvą pradėti daugiašalį Vakarų dialogą su Iranu, nes svarbiausias visų tikslas – neleisti Iranui turėti atominės bombos. Laikraščio šaltiniai premjero aplinkoje patikino, jog „kai kurios arabų šalys taip pat mano, kad Irano branduolinė programa – ne tik Izraelio problema“.
Ne mažiau svarbus JAV ir Irano santykių gerinimo išbandymas – iraniečių kilmės amerikietės žurnalistės Roxanos Saberi istorija: 31-erių žurnalistė, pastaruosius šešerius metus dirbusi Irane keletui JAV laikraščių, buvo nuteista aštuoneriems metams nelaisvės už šnipinėjimą. JAV valstybės departamentas iškart pareiškė „gilų nusivylimą“, bet, kad ir kaip būtų keista, sulaukė netikėto paties M. Ahmadinejado atsako. Irano prezidentas parašė laišką Teherano prokurorui Saeedui Mortazavi ir paragino jį užtikrinti žurnalistei teisę į gynybą, kokios tik jai prireiks. Nuteistosios advokatas Abdalsamadas Khorramshahi pranešė, kad bus pateiktas apeliacinis skundas, nes žurnalistė kategoriškai neigia šnipinėjusi Iraną JAV.
Rusijos žurnalistas Leonidas Mlečinas tokį Irano prezidento žingsnį pavadino noru kažką pozityvaus pademonstruoti Amerikai, kurios prezidentu tapo B. Obama, labiau panašus į mokytoją ar gydytoją nei į „vanagą“.
„Kai jis siūlo Iranui derybas, pasisako už santykių gerinimą – kas belieka Irano prezidentui? Jis privalo ką nors pademonstruoti. Todėl viena ranka sodina už grotų, o kita pasirašo laišką, prašydamas elgtis žmoniškai. Būna, kad ir kitų valstybių vadovai taip elgiasi“, – įsitikinęs L. Mlečinas.
Balandžio 16 d. „Los Angeles Times“ išspausdino dviejų autorių, Borzou Daragahi ir Ramino Mostaghimo straipsnį „Iran’s Ahmadinejad offers new start with West“, kuriame tikina, kad didžia dalimi naujasis dialogas su Vakarais Irano prezidentui reikalingas dėl artėjančių šalies vadovo rinkimų birželio 12 dieną. Autoriai cituoja Irano parlamento narį Hamidą Reza Haji Babaie, kuris teigia, kad naujasis galimas posūkis Irano ir JAV santykiuose – lygiavertės konsultacijos. Anot politiko, jau nebebus kaip anksčiau, kai kiti uždavinėjo klausimus, o Iranas vienas turėjo į juos atsakinėti ir atsiskaitinėti. Tačiau M. Ahmadinejadas, toliau dėsto „Los Angeles Times“ straipsnio autoriai, vaidina ne pagrindinį vaidmenį sprendžiant dėl Irano branduolinės programos ir šios šalies pozicijos JAV atžvilgiu. Tokią politiką formuoja dvasinis Irano lyderis ajatola Ali Khamenei.
Todėl M. Ajmadinejado kalbos apie sutikimą atversti „švarų puslapį“ JAV ir Irano santykiuose didžia dalimi yra skirtos vidaus vartojimui. Irano gyventojai nenori tokio statuso ir daugelį vidinių valstybės problemų sieja su tuo, kad Vakarai nedraugauja su Iranu – dėl įtemptų santykių su pasauliu iraniečiai vis garsiau kaltina savo prezidentą. Turint omeny, kad Irane prezidento rinkimai vyksta gana demokratiškai, o valstybės lyderiai, išskyrus dvasinį vadovą, ateina ne visiems laikams, M. Ahmadinejado šansai būti perrinktam yra nedideli. Neseniai atlikta sociologinė apklausa rodo, kad M. Ahmadinejado viltys birželio 12 d. gali būti sudaužytos į šipulius, nes diduma šalies gyventojų ketina balsuoti už jo konkurentą, reformų šalininką Mir Hosseiną Mousavi. Šį kandidatą atvirai palaiko ir buvęs Irano prezidentas, įtakingas visuomenės veikėjas Hashemi Rafsanjani.
Be jokios abejonės, Iranas siekia būti svarbus strateginis žaidėjas, nori būti matomas ir girdimas tarptautinėje arenoje, tačiau dėl izoliacijos yra priverstas virti savose sultyse ir tik svaidytis prakeiksmais Izraeliui. Kad ir kaip atrodytų keista, Iranas turi ir bendrų interesų su JAV: abi valstybės suinteresuotos padėties Irake ir Afganistane stabilizavimu. Iranas nenori talibaniškos sunitų ideologijos plėtros, taip pat yra pasirengęs padėti pažaboti Afganistano narkotikų gamintojus ir platintojus. Be to, ir Iranas, ir JAV rastų bendrą kalbą dėl iraniškos naftos ir dujų eksporto per Turkijos teritoriją į Europą. Šiuo metu Iranas užima antrą vietą OPEC pagal naftos pardavimą ir yra ketvirtas pagal dydį pasaulyje naftos tiekėjas. Juodojo aukso atsargos Irane siekia 130 mlrd. barelių. Taip pat Iranas turi 12 proc. visų pasaulio gamtinių dujų išteklių (27 trilijonus kubinių metrų).
Nori nenori, ši valstybė neišvengiamai sulauks savo istorinio momento pasirodyti tarptautinėje scenoje. Todėl draugauti su ja reikia pradėti jau dabar.
Aušra Radzevičiūtė
