Šių metų balandžio 23 d. Šveicarijoje Turkijos ir Armėnijos užsienio reikalų ministrai pranešė, kad šalys pritarė vadinamajam „kelio gairių žemėlapiui“, kuris padės galutinai normalizuoti Ankaros ir Jerevano santykius. Abiejų valstybių žiniasklaida spėlioja, kada galėtų įvykti išties istorinis įvykis – sienos tarp Turkijos ir Armėnijos atidarymas: neatmetama tikimybė, kad tai atsitiks iki šių metų spalio 14 dienos. Kaip tik tą dieną Turkijos Bursos mieste vyks abiejų šalių futbolo rinktinių atrankos į 2010 m. pasaulio čempionatą rungtynės.
Turkija ir Armėnija nepalaiko diplomatinių santykių, o valstybinė siena tarp šalių visiškai uždaryta nuo 1993 m. dėl oficialiosios Ankaros atviros ir nedviprasmiškos paramos Azerbaidžanui Kalnų Karabacho konflikte. Iki šiol šis klausimas lyg juoda katė perbėga Turkijos ir Armėnijos derybų kelią – kaip ir Armėnijos reikalavimas besąlygiškai pripažinti 1915 m. genocidą, kai Osmanų imperija nužudė per 1,5 milijono armėnų.
Nepaisant nesutarimų, prieš dvejus metus Turkija ir Armėnija, tarpininkaujant Šveicarijai ir aktyviai veikiant JAV, slaptai pradėjo derybas, kurių ryškiausias laimėjimas ir yra „kelio gairių žemėlapis“, patvirtintas šįmet balandį. Apie derybas dėl santykių normalizavimo Turkijos spauda garsiai prabilo praėjusių metų liepą, pastebėta, kad jau nuo gegužės mėnesio susitikinėja abiejų valstybių visuomeninių organizacijų atstovai, o Turkijos ir Armėnijos ekspertai tarptautinėse konferencijose sugeba susėsti prie bendro stalo.
Bet tikrai istoriniu įvykiu galima pavadinti 2008 m. rugsėjo 6 d. futbolo rungtynes Jerevane, į kurias prezidento Seržo Sargsiano kvietimu atvyko Turkijos prezidentas Abdullah Gulis. Armėnai pirmąsias pasaulio futbolo čempionato atrankos rungtynes pralaimėjo, bet pačios rungtynės ir tai, kad nuo seno nesutariančios valstybės atsidūrė tame pačiame „krepšelyje“, atrodo, suvaidino svarbų vaidmenį. Nors vėliau Armėnijoje daug kas, taip pat ir buvęs šalies vadovas, tvirtino, kad niekada nekviestų Turkijos prezidento į svečius, vis dėlto „futbolo diplomatija“ suveikė. Šių metų sausį ekonominio forumo Davose metu susitiko Armėnijos prezidentas S. Sargsianas ir Turkijos premjeras Recepas Tayyipas Erdoganas. Neilgai trukus Turkija pakvietė į atsakomąsias futbolo rinktinių rungtynes atvykti Armėnijos prezidentą. S. Sargsianas kvietimą priėmė, tačiau gudriai priminė, kad į Bursą atvyktų tik sausumos keliu – t. y. atvėrus Armėnijos ir Turkijos sieną.
Ar iki spalio mėnesio, kai Turkijoje vyks atsakomosios futbolo rungtynės, siena tarp šalių bus atidaryta, atsakyti sunku. Jerevanas tikina, jog siekdamas normalizuoti santykius su Turkija atsisako bet kokių išankstinių sąlygų ir nereikalauja, kad Ankara pripažintų armėnų genocido faktą. To paties Armėnija tikisi ir iš Turkijos – kad ši jų santykių klausimo nesietų su Kalnų Karabachu.
Armėnijos mokslų akademijos Rytų instituto direktorius Rubenas Safrastianas pernai liepos 1 d. spaudos konferencijoje dėstė, kad pagerinti santykius labiau nori Turkija, net nepaisydama, kad ją gerokai suerzino armėnų genocido klausimo svarstymas JAV Kongrese. Instituto direktoriaus tikinimu, Turkija taip pat ne kartą siūlė sudaryti bendrą istorikų darbo grupę, kuri tyrinėtų XX amžiaus pradžios įvykius ir duotų atsakymus į abi šalis jaudinančius klausimus. Tačiau, tikino R. Safrastianas, tokios darbo grupės Jerevanui nereikia, nes armėnai norėtų užduoti klausimus „kodėl?“ ir „kaip?“, taip pat nagrinėti genocido padarinius, o turkai vis dar tebeklausia, ar armėnų genocidas, kurį pripažįsta daugelis valstybių, buvo.
Nepaisant svarbių istorinių klausimų, ir Turkija, ir Armėnija turi savų sumetimų, kodėl real politic galėtų būti svarbesnė. Šių metų balandžio 23 d. radijo stočiai „Svoboda“ armėnų politologas Aleksandras Iskandarianas sakė, kad mėginimų pagerinti Turkijos ir Armėnijos santykius būta ir seniau. „Tą lemia kelios priežastys. Pirmiausia – Turkijos bandymas integruotis į Europą, derybos dėl to vyksta nuo 2004 metų. (…) Antra priežastis – pačios Turkijos demokratėjimas.“ Anot politologo, nemenką vaidmenį šiuose procesuose suvaidino karas Irake: Turkija apdairiai atsitraukė nuo JAV politikos, ypač turint omeny, kad šiaurės Irake faktiškai susikūrė kurdų valstybė, o tai Ankarai nepatinka. Kaip tik todėl Turkija siekia aktyviau veikti savo pasieniuose ir normalizuoti santykius su kaimynais, o tai, savo ruožtu, patinka Europai. Be to, mano politologas A. Iskandarianas, Turkija siekia aktyviau „žaisti“ Kaukaze – tai tapo įmanoma po Rusijos ir Gruzijos karo, tačiau neįmanoma be Armėnijos.
Bent jau pakenčiami santykiai su Turkija reikalingi ir Armėnijai: nuo 1993 m. svarbiausiais ekonominiais Jerevano partneriais tapo Rusija ir Iranas, bet, specialistų teigimu, šešėlinė prekyba su Turkija sudaro net ketvirtadalį visų Armėnijos prekių mainų. Užmezgus diplomatinius santykius ir atvėrus sienas, ekonominis bendradarbiavimas tik suaktyvėtų. Be to, ekspertai pažymi, kad Armėnijai jau nusibodo būti „Rusijos satelite“ – ši valstybė nori daugiau erdvės užsienio politikoje.
Visi šie argumentai yra įtikinami ir liudija, kad abi šalys pribrendo santykių atšilimui, tačiau niekas nesitikėjo, kad piestu stos Azerbaidžanas. Šios šalies Užsienio reikalų ministerija be užuolankų pareiškė, jog imsis priemonių, jei iš Turkijos ir Armėnijos derybų darbotvarkės bus išbrauktas Kalnų Karabacho klausimas. Ir nors Azerbaidžano URM neįvardija, kokios būtų tos priemonės, žiniasklaida dėsto atvirai: gali sustoti Azerbaidžano energetinių resursų tiekimas į Turkiją.
Interneto portalas „Panorama.am“ skelbia, kad „Turkija pateko į savo pačios spąstus“ (2009 07 24), ir cituoja politologą Levoną Melik-Šachnazarianą: pasak jo, Turkija nedarys nieko, kas pakenktų Baku interesams. „Turkų valdžia ir be šito klausimo „kabo ant plauko“ ir bet kokia kibirkštis gali tapti lemtinga. Turkija pateko į savo pačios spąstus – taip ilgai ir daug kalbėjo apie brolišką Azerbaidžaną, kad turkai tuo patikėjo. Jeigu Turkija žengs kokį nors žingsnį, prieštaraujantį Baku interesams, ant kojų gali sukilti karinė vadovybė ir armiją palaikys visuomenė.“
Savo ruožtu turkų laikraštis „Zaman“ rašo, kad liepos 21 d. spaudos konferencijoje talies užsienio reikalų ministras Ahmedas Davidoglu pareiškė, jog Turkijos ir Armėnijos santykiuose įmanomi „teigiami poslinkiai“, bet senų įšaldytų konfliktų taip lengvai išspręsti neįmanoma, todėl reikalingos derybos ir su Azerbaidžanu.
Vienaip ar kitaip, „teigiamų poslinkių“ laukiama iki spalio 14 d. futbolo rungtynių, kurios tik patvirtins, kad sportas šiuolaikiniame pasaulyje jau seniai daugiau nei vien sportas.
Aušra Radzevičiūtė
