Prieš porą metų britų visuomeninis transliuotojas BBC, remdamasis įvairių nevyriausybinių organizacijų duomenimis, paskaičiavo, kad per pastaruosius 15 metų kariniai konfliktai Afrikoje žemyno ekonomikai kainavo per 300 milijardų JAV dolerių. Beveik tiek pat, kiek pasaulis suteikė finansinės paramos. Bendras žuvusiųjų skaičius – per 10 milijonų žmonių. Kyla pagrįstas klausimas: kur slypi visų šių kruvinų istorijų priežastys, kada tai baigsis ir kam naudinga, kad Afrikos valstybėse „atkakliai reguliariai“ vis įsiplieskia kariniai konfliktai.
Nuo 2007 m. Europos Sąjunga, vadinasi, ir Lietuva, vykdo taikos palaikymo misiją Čade ir Centrinėje Afrikos Respublikoje (CAR). Praėjusių metų pabaigoje ir Rusija įsipareigojo nusiųsti į Čadą apie 200 savo karių ir technikos.
Čadas nepriklausomas nuo Prancūzijos tapo 1960 m. rugpjūčio 11 dieną. Savarankiškas šios valstybės gyvenimas iš pradžių teikė vilčių, kad viskas klostysis taikiai, tačiau nuo 1990 m. gausių antivyriausybinių grupuočių išpuoliai įtraukė Čadą į nesibaigiančių konfliktų liūną. Tarpusavyje kovoja afrikietiška ir arabiška šalies dalys, tvyro įtampa tarp vietinių gyventojų ir pabėgėlių iš kaimyninio Sudano. Čado rytuose padėtį destabilizuoja Sudano Darfūro regionas, iš kurio persikėlė apie 200 tūkstančių nuo karo bėgusių žmonių.
Sudanas nepriklausomas nuo Didžiosios Britanijos ir Egipto tapo 1956 m. sausio 1 dieną. Valstybinė religija – islamas, kuris, daugelio apžvalgininkų tikinimu, Sudano vidaus konfliktams ir suteikia religinį atspalvį. Dar XX amžiaus pradžioje britai, siekdami įtvirtinti savo valdžią, skatino dabartinio Sudano pietų regiono etninį ir politinį separatizmą, nes ten gyvenantys žmonės išpažįsta krikščionybę ir vietinius religinius kultus. 1983 m. kilo pilietinis karas, kurio pretekstu tapo tuomečio prezidento islamizacijos politika: jis nepasikuklino neislamiškuose pietuose į baudžiamąją teisę įvesti šariato normas – užmėtymą akmenimis, rankų kapojimą vagims ir viešą nuplakimą. Per daugiau nei 20 metų vyriausybinės Sudano pajėgos, amerikiečių skaičiavimais, šalies pietuose nužudė per 2 milijonus taikių gyventojų. Prie šios statistikos pridėkime katastrofiškas sausras, badą, degalų trūkumą ir štai iš kur apie 4 milijonus pabėgėlių, kurie buvo priversti geresnio gyvenimo ieškoti geriausiu atveju miestuose, blogiausiu – kaimyninėse šalyse: Etiopijoje, Kenijoje, Ugandoje ar Egipte. Ir šie žmonės – visiškai prarasta karta, nesugebanti net savarankiškai išgyventi, nes neturi tokių įgūdžių.
2003–2004 m. Sudane prasidėjo varginamai ilgas taikos procesas, kuris nesibaigia iki šiol. Formaliai lyg ir sutarta, kad pietų regionui bus suteiktas šešerių metų pereinamasis laikotarpis, o vėliau bus organizuojamas referendumas dėl nepriklausomybės. Vyriausybė žada pietiečiams atiduoti ir pusę pajamų, gaunamų iš naftos gavybos. Štai čia reikėtų trumpam stabtelėti.
Pagal JT vertinimų metodiką, Sudanas yra silpnai išsivysčiusi agrarinė šalis, kurią kamuoja negailestingos sausros, beveik nėra jokios transporto infrastruktūros ir t. t. Tačiau Sudanas turi naftos! Žinoma, jos gavybos apimtis dėl technologijų ir investicijų stokos yra gana nedidelė (2006 m. – 132,7 mln. barelių), bet naivu tikėtis, kad niekam ji nerūpi. Viena iš tokių – JAV kompanija „Halliburton“.
CAR nepriklausoma nuo Prancūzijos tapo 1960 m. rugpjūčio 13 dieną. Čia taip pat iš pradžių viskas klostėsi prancūziškai elegantiškai, prezidentu buvo išrinktas Paryžiaus palaikomas Davidas Dacko, tačiau 1966 m. sausio 1 d. įvyko karinis perversmas ir valdžią šalyje užgrobė pulkininkas Jeanas Bedelis Bokassa, iš tiesų išskirtinė asmenybė, kokių pasitaikydavo tik Afrikoje. Po dešimties valdymo metų J. B. Bokassa sumanė karūnuotis imperatoriumi, valstybę pervadino Centrine Afrikos Imperija, o iškilmėms išleido pusę valstybės biudžeto.
1979 m. nuverstasis CAR prezidentas D. Dacko sulaukė prancūzų pagalbos – šalyje išsilaipino Prancūzijos desantininkai, ir imperatorius buvo priverstas trauktis. Ar įsivyravo taika? Tikrai ne. Faktiškai iki 2003 m. CAR kariniai perversmai ir susirėmimai vyko vienas po kito – tikras pilietinis karas.
Vidutinė gyvenimo trukmė CAR – 44 metai, beveik 14 proc. gyventojų yra infekuoti ŽIV. Pagal dabartinius rodiklius CAR – silpnutė agrarinė šalis, gaminanti malkas. Bet iš tiesų ši šalis turi neįkainojamų iškasenų – deimantų, aukso, urano ir naftos.
Somalis taip pat nepriklausomas nuo Didžiosios Britanijos ir Italijos tapo 1960 metais. Po šešerių metų įvyko karinis perversmas, į valdžią atvedęs generolą Mohammedą Siadą Barre, pasišovusį sukurti „socializmą su islamišku veidu“. Žinoma, tai labai patiko Sovietų Sąjungai, kuri tuoj pat atskubėjo ne tik su patarimais, bet ir pradėjo teikti ekonominę ir karinę pagalbą. 1977 m. Somalio prezidentas, apsėstas minties suvienyti „Didįjį Somalį“, netikėtai užpuolė Etiopiją, kurią taip pat aktyviai globojo Maskva. Sovietų Sąjungai teko rinktis, kurią valstybę remti, ir ji pasirinko Etiopiją. Įdomu ir tai, kad rusų santykiai su dabartine Etiopija, o tuomet – Abisinija, siekia net XVIII a., kai Stačiatikių bažnyčios tarnai vykdė aktyvią misionierių veiklą ir krikščionis abisinus laikė „tikėjimo broliais“. XX a. šalis suartino bendras priešas – Anglija.
Taigi, Somalio ir Etiopijos karas, per kurį pastarosios pusėje kovojo net Kubos savanoriai, baigėsi Somalio krachu. Iki pat 1991 m. tęsėsi savotiška agonija, pasibaigusi generolo M. S. Barre nuvertimu, įstūmusiu šalį į visišką chaosą. Somalio valstybės praktiškai nebeliko. 1991–1992 m. prasidėjo baisus badas, nusinešęs per 300 tūkstančių gyvybių. Vyko įtakos zonų pasiskirstymo karas, į kurį įsitraukė ir JAV – ši istorija kuo puikiausiai papasakota tikrais faktais paremtame kino filme „Juodojo vanago žūtis“.
2000 m. įvyko šiokių tokių teigiamų permainų – Somalį pabandyta suvienyti ir išrinktas prezidentas Kassimas Salatas Hassanas. Tačiau jam paklusti atsisakė Etiopijos palaikomi karo lauko vadai. 2004 m. Etiopija „suorganizavo“ naują Somalio valdžią ir prezidentu buvo išrinktas Abdullahi Yusufas Ahmedas, kuris nesugebėjo suvaldyti padėties ir praėjusių metų gruodžio pabaigoje atsistatydino. Šių metų sausio 25 d. Etiopija išvedė savo kariuomenę iš Somalio, o po savaitės Džibutyje posėdžiavęs Somalio parlamentas prezidentu išrinko „nuosaikų islamistą“ Sheikhą Sharifą Sheikhą Ahmedą.
Kokia Somalio ekonomika? Visiški griuvėsiai. Bet į klausimą, ar ši šalis turi naudingųjų iškasenų, ir vėl tenka atsakyti „taip“: geležies rūda, uranas, vanadis, toris, titanas ir t. t.
Pasakojimą apie tai, kas vyko daugelyje Afrikos šalių, išsidėsčiusių žemiau Sacharos dykumos, galima tęsti be galo. Tačiau istorijos kartotųsi. Todėl įdomu bent paviršutiniškai pabandyti atsakyti, kur slypi visų šių kruvinų konfliktų ir nesibaigiančio nestabilumo priežastys. O jų daugybė: politiniai ir ekonominiai interesai, religija, kolonijinis palikimas ir neokolonijinė įtaka, istoriniai ir psichologiniai faktoriai.
Teritoriniai konfliktai – kolonijinis palikimas. Tik 1885 m. Berlyno konferencijoje Europos kolonizatoriai padalijo Afriką į atskirus teritorinius vienetus ir praktiškai su liniuote žemėlapyje nubraižė savo įtakos zonas, vėliau tapusias atskiromis savarankiškomis valstybėmis. Niekas nepaisė tokių smulkmenų kaip etninis identitetas, genčių ir tautų tradicinės gyvenamosios vietos, kalba, religinis skirtingumas ir t. t. Septintame dešimtmetyje, kai Afrikoje prasidėjo nepriklausomybių paradas, Jungtinių Tautų gretas papildęs dideliu būriu suverenių tarptautinės teisės subjektų, jaunos valstybės paveldėjo ir dirbtinai nustatytą teritorinį suskirstymą. Nei daug, nei mažai – buvusios anglų, prancūzų, belgų ar italų teritorijos, neturėjusios jokios valstybingumo tradicijos, susidūrė su išdraskytų genčių ir tautų problema. Čia vertėtų prisiminti ir tam tikrus psichologinius aspektus: tradiciškai afrikiečiai linkę demonizuoti savo priešus, nepripažįsta kompromisų ir bendradarbiavimo su svetimais, pasirengę kovoti iki mirties ir tai jiems – garbės reikalas. Tokia sąmonė yra ypač gera dirva manipuliacijoms ir siekiams kontroliuoti: alkanas, nuskriaustas ir spalvingą priešo įvaizdį turintis žmogus tampa paprasčiausia patrankų mėsa.
Politiniai ir ekonominiai interesai. Afrika, kurioje gyvena apie 10 proc. visų pasaulio žmonių, sukuria tik 1,4 proc. pasaulinio BVP. Nepaisant to, „juodasis žemynas“ nepraranda geopolitinio patrauklumo: čia gausu naudingųjų iškasenų, o svarbiausia – naftos, kuri rūpi ne tik buvusioms metropolijoms, bet ir JAV, siekiančioms sumažinti savo energetinę priklausomybę nuo Artimųjų Rytų. Afrikoje aktyviai veikia ir Kinija.
Kalbant apie neokolonijinę įtaką, labiausiai matoma yra Prancūzija, kuri nemokėjo iš Afrikos išeiti britiškai – viską palikusi ir net neatsisveikinusi. Paryžius iki šiol yra pagrindinis Čado ekonominis ir prekybinis partneris, o finansinė Prancūzijos parama vien valstybės aparatui išlaikyti ir kariniams Čado tikslams kasmet siekia per 50 mln. eurų.
Prie neokolonijinę įtaką Afrikai darančiųjų reikėtų priskirti ir transnacionalines korporacijas, kurios formaliai nėra susijusios su konkrečiomis metropolijomis, tačiau kontroliuoja pagrindinius eksporto iš Afrikos šalių srautus. Tai geležies rūda, medvilnė, tabakas, kviečiai, varis, alavas, nafta ir ryžiai. Ir kaip bebūtų keista, aktyviausiai prekiauti jos „padeda“ vidaus konfliktų draskomoms Afrikos šalims…
Kariniai konfliktai negali apsieiti be ginklų. O tai dar vienas puikus pajamų šaltinis tiems, kurie turi ką parduoti. 2004 m. triukšmingai buvo suimtas buvusio Prancūzijos prezidento sūnus Jeanas Kristofas Mitterand‘as, kurį įtarė dalyvavus didelio masto ginklų kontrabandos Afrikos šalims operacijoje. Prieš kelerius metus visame pasaulyje nuskambėjo apsukraus ir galingo nelegalios ginklų prekybos magnato Viktoro Buto istorija – jis taip pat tiekė ginklus pilietinių karų Afrikoje dalyviams.
Neseniai kilo įtarimų ir dėl Ukrainos, kai Somalio piratai užgrobė laivą „Faina“, gabenusį ginkluotę. Ši mįslinga istorija paskleidė gandus, kad Kijevas galėjo tiekti ginklus proamerikietiškos orientacijos šalims, pasirengusioms kariauti su Sudanu.
„Rosoboroneksport“ viešai skelbia, kad kariniai konfliktai Afrikoje tik didina legaliai parduodamų ginklų apimtį. Rusai ginklus parduoda Angolai, Etiopijai, Kamerūnui, Kongui, Nigerijai, Zambijai bei Ugandai. Ir aktyviai plečia rinkas.
Karas – visuomet geras verslas.
Aušra Radzevičiūtė
