Kosovo nepriklausomybės paskelbimas ir jos pripažinimas vis dėlto nesukėlė Maskvos žadėtos grandininės reakcijos – Abchazija bei Pietų Osetija taip ir liko nepripažintos. Tačiau dabar Rusija perspėja, kad ryžtingi žingsniai šia kryptimi tikrai gali būti žengti, jei Gruzija gaus kvietimą įstoti į NATO.
Nors paties svarbiausio žingsnio – Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybės pripažinimo – Rusija dar nežengė, paskutiniu metu ji ėmė gana aktyviai veikti šių teritorijų klausimu. Kovo 21 d. Rusijos Federacijos Valstybės Dūma didžiule balsų persvara priėmė specialų pareiškimą ir pasiūlė šalies prezidentui bei Vyriausybei apsvarstyti klausimą dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybės pripažinimo. Taip pat Rusijos deputatai pasisakė už taikdarių misijos, kurią vykdo jungtinės NVS ginkluotosios pajėgos, išplėtimo. Reaguodama į šį demaršą, Gruzijos užsienio reikalų ministerija pareiškė, kad vertina tai kaip „atvirą kišimąsi į Gruzijos vidaus reikalus“. Anot gruzinų diplomatų, tokiu savo elgesiu Maskva galutinai prarado politinę, juridinę ir moralinę teisę pretenduoti į neutralios ir objektyvios tarpininkės vaidmenį. Be to, patikino Gruzijos URM, jei Rusija, nesuderinusi su Tbilisiu, pradės didinti taikdarių kontingentą, siųs papildomą ginkluotę, nustatinės naujus karių buvimo terminus ir plės jų mandatą, tai bus suprasta vienareikšmiškai – kaip agresija, nukreipta prieš Gruzijos valstybę. O iš to jau išplaukia visos įmanomos pasekmės.
RF Valstybės Dūmos pareiškimą dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos Maskvoje palydėjo ir papildomi perspėjimai: jei Tbilisis balandžio mėnesį vis dėlto gaus kvietimą stoti į NATO, Rusija nesėdės sudėjusi rankų. Vienas galimų tokio veikimo variantų – teks ginti Abchazijoje ir Pietų Osetijoje gyvenančių Rusijos piliečių interesus.
Savo ruožtu Abchazijos parlamento pirmininkas Nugzaras Ašuba spaudos konferencijoje Maskvoje neseniai pareiškė, kad kuo greičiau Gruzija įstos į NATO, tuo greičiau Abchazija pasieks nepriklausomybę. „Mes būsim pasirengę kurti normalius kaimyninius santykius, bet mes nepasirengę būti Gruzijos dalimi“, – pareiškė N. Ašuba.
Tačiau, nepaisant naujų Rusijos pažadų, beje, paremtų jau ne kartą girdėta formule „jei jie taip, tai mes šitaip“, Abchazijos ir Pietų Osetijos valdžia neturėtų per daug džiaugtis ir tikėtis nors ir nedidelės, bet pergalės. Kosovas jau tapo nepriklausoma valstybe, Maskva jau grasino grandinine reakcija, bet gana sumaniai iš šios situacijos išsisuko. Vienas iš nuskambėjusių argumentų, kodėl Kosovo precedentas netapo Abchazijos, Pietų Osetijos ir Padnestrės nepriklausomybės pripažinimo startu, buvo tas, kad Rusijai vertėjo visam pasauliui parodyti, kokia ji nuosekli ir moraliai tvirta, kai kalbama apie dvejopų standartų taikymą ar tarptautinės teisės reikalavimų laikymąsi.
Ukrainos laikraštis „Den“ („Diena“) rašo: „Rusijos politikų kalbos apie Vakarų politikų taikomus dvejopus standartus atrodo anekdotiškai. Kai kurie kalbėtojai net tiek nusišneka, kad ima tvirtinti, jog niekada neegzistavo Gruzija, į kurios sudėtį įėjo Abchazija ir Pietų Osetija. Tai lyg ir suprantama, nes ne kas kitas, o Rusija padarė viską, kad separatizmo laužas Gruzijoje niekada neužgestų. Tokio Maskvos elgesio priežasčių – keletas. Pirma, Abchazija ir Pietų Osetija Maskvai yra labai svarbios strategiškai: pirmoji dėl Juodosios jūros pakrantės, antroji – dėl galimybės kontroliuoti svarbias susisiekimo arterijas, esančias Kaukazo kalnų zonoje. Rusijos įtaka turėtų devalvuoti Gruzijos patrauklumą, kai kalbama apie galimybes čia dislokuoti amerikiečių aviacijos bazes.“
Be to, laikraštis primena, kad kai tik į politinį žaidimą įtraukiama nepriklausomomis pasiskelbusių teritorijų pripažinimo korta, Rusija aktyviai mini Abchaziją ir Pietų Osetiją, bet apie Padnestrę užsimena lyg tarp kitko (šioji jau spėjo nusibosti dėl milžiniškų įsiskolinimų) ir nieko nesako dėl Kalnų Karabacho, nes mezga draugiškus santykius su Azerbaidžanu, kuris, kaip žinia, turi daug naftos ir dujų.
Gruzijos politologas Paata Davitaja interviu interneto portalui Day.az pareiškė, kad ir dabar Maskva tikrai nepripažins Abchazijos ir Pietų Osetijos nepriklausomybės, nes ateityje tai galėtų tapti pačios Rusijos subyrėjimo priežastimi. Politologui antrina ir Gruzijos valstybės ministras Europos ir euroatlantinės integracijos klausimais Georgijus Baramidzė.
Didelių vilčių į Rusiją nededa ir nepriklausoma pasiskelbusios Abchazijos atstovai: interviu „Russkaja linija“ šios nepripažintos valstybės užsienio reikalų viceministras Maksimas Gvindzija neseniai dėstė, kad Suchumyje kuriama detali strategija, kaip siekti politinio šalies pripažinimo. Anot diplomato, pradėta aktyvaus lobizmo kampanija, Abchazija kreipsis į įvairias instancijas ir pirmiausia į Jungtines Tautas bei į vadovus tų valstybių, kurios jau pripažino Kosovą, ir tokiu kantriu veikimu anksčiau ar vėliau pasieks savo.
Kalbant apie nuotaikas Rusijoje dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos, viešus politikų ir diplomatų pasisakymus, verta atkreipti dėmesį ir į visuomenės požiūrį. Kovo pradžioje Rusijos visuomenės nuomonės tyrimų centras atliko gyventojų apklausą, kaip vertinama nepripažintų respublikų problema. 33 proc. respondentų teigė, kad Rusija turėtų padėti „broliškoms tautoms“ tapti nepriklausomomis, tačiau lygiai tiek pat apklaustųjų – 33 proc. – buvo įsitikinę, kad Rusija turėtų suvaidinti atvirkščią vaidmenį – padėti separatistines teritorijas prijungti prie tų valstybių, iš kurių glėbio šios nori ištrūkti. 2006 m. Abchazijos, Pietų Osetijos ar Padnestrės nepriklausomybę palaikė 40 proc. rusų, o nepalaikė – 26 procentai. Sociologų vertinimu, dalies Rusijos gyventojų požiūrį pakeitė ne kas kita, o Kosovo nepriklausomybės pripažinimas. Juk Maskva palaikė ir tebepalaiko Serbiją.
Politinių aistrų sūkuryje įvyko ir dar vienas svarbus dalykas, kuris gali padidinti Abchazijos nepriklausomybę nuo Gruzijos, bet tikrai sustiprins priklausomybę nuo Rusijos. Kovo 6 d. Maskva vienpusiškai atšaukė dar 1996 m. sausio 19 d. NVS viršūnių susitikime priimtą sprendimą dėl Abchazijos ekonominės blokados. Abchazijos parlamento pirmininkas N. Ašuba tikina, kad šį žingsnį ekonomine prasme Suchumis vertina kaip Abchazijos pripažinimą.
Neoficialiai kalbama, kad toks Rusijos sprendimas tiesiogiai susijęs su 2014 m. Sočyje rengiamomis žiemos olimpinėmis žaidynėmis – artimoje kaimynystėje esanti Abchazija labai reikalinga ne tik norint užtikrinti saugumą, bet ir sprendžiant nemažai techninių problemų. Abchazijoje jau prabilta apie tai, kad Suchumio oro uostas galėtų tapti svarbiu „olimpiniu objektu“, nes čia pavasarį, kai vyks olimpiada, būna kur kas geresnės oro sąlygos nei Sočyje, ir t. t. Na, ir visais kitais atžvilgiais Abchazija tampa labai patraukli. Jau šiandien skelbiama, kad per pastaruosius metus dėl Sočyje vyksiančios olimpiados beveik 40 proc. pabrango nekilnojamasis turtas pačiame Suchumyje ir kadaise garsiuose kurortuose – Gagruose bei Picundoje.
NATO viršūnių susitikimas, per kurį Gruzija tikisi palankaus sprendimo, ir artėjantys Gruzijos parlamento rinkimai politines aistras dėl Abchazijos ir Pietų Osetijos sustiprins dar labiau. Juk nepaisant gruzinų opozicijos nemeilės prezidentui Michailui Saakašviliui, praktiškai nė vienas Gruzijos politikas ar politinė jėga net mintyse nesvarsto klausimo, kad Abchazija ar Pietų Osetija galėtų būti ne Gruzijos dalys. Dar daugiau: šalies prezidentas atvirai kaltinamas perdėtu žvalgymusi į Maskvą ir Briuselį, užuot ėmęs ir vieną kartą ryžtingai padėjęs tašką „suverenitetų parade“.
O Abchazijos naujienų agentūra „Apsnypress“, cituodama kovo 20 d. respublikos parlamento pareiškimą, praneša, kad Gruzija rengiasi ginkluotam įsiveržimui. Prognozuoti tolesnių įvykių raidą – tikrai labai nedėkingas užsiėmimas.
Istorinė santrauka
Abchazijos karalystė susikūrė VIII a. pabaigoje po karų su Bizantija ir Iranu. 975 m. susijungė su Gruzija, bet po mongolų totorių antpuolių ir vėl tapo savarankiška valstybe. 1810 m. Abchazija, kaip autonominė kunigaikštystė, prisijungė prie Rusijos, tačiau greit neteko savo autonomijos. 1866 m. prasidėjo sukilimas, kuris pasibaigė beveik 200 tūkst. abchazų ištrėmimu iš tėvynės.
Sovietmečiu Abchazija tapo Gruzijos autonomine respublika. Griūvant SSRS, Abchazija nusprendė atsiskirti nuo Gruzijos ir tapti Rusijos dalimi. 1992–1993 m. tarp Gruzijos ir Abchazijos vyko karinis konfliktas, kuris, aktyviai veikiant Rusijai, pasibaigė nepalankiai Gruzijai. Nuo 1994 m. Abchazija – pasiskelbusi nepriklausoma, bet nepripažinta respublika. Gruzija siūlo „plačios autonomijos“ statusą, Suchumis nesutinka.
Pietų Osetija sovietmečiu buvo autonominė Gruzijos sritis. 1991 m. pirmasis Gruzijos prezidentas Zviadas Gamsachurdija šį statusą panaikino, prasidėjo ginkluotas konfliktas. Nuo 1992 m. Pietų Osetija – pasiskelbusi nepriklausoma, bet nepripažinta respublika.
Aušra Radzevičiūtė
