Nesenos kelionės į Šri Lanką metu teko susidurti su situacija, kurią vietiniai gyventojai patiria dažnokai ir vadina „įprastomis procedūromis“. Dėl sukilėlių tamilų susprogdintos bombos visame Kolombo mieste buvo išjungta elektra, o oro uostas, kuriame laukiau skrydžio į Frankfurtą, evakuotas. Iš pirmo žvilgsnio lyg ir sugyvenantys tamilai induistai ir sinhalai budistai – būna, kad ir įsimyli – teigia vieni kitus atpažįstantys iš tolo. Net jei tai ir ne jų visų karas, skeveldros lekia tikrai toli.
Šiandien Šri Lankoje jau nieko nebestebina armijos patikrinimo postai keliuose, dažnas automobilių stabdymas ir rūstūs pareigūnų žvilgsniai į veidus. Įeinant į valstybines ar municipalines įstaigas, maldos namus įkyriai cypia metalo detektoriai, o uolūs policininkai liepia pakelti rankas ir dar sykį viską patikrina paprasčiausiu būdu – liesdami. Niekas nesipiktina ir neprieštarauja, nes tai – įprastos saugumo priemonės šalyje, kur jau 25-erius metus vyksta ne tylus partizaninis, o tikras kruvinas karas. 1976 m. susikūrusi organizacija „Liberation Tigers of Tamil Eelan“, labiau žinoma kaip „Tamilų tigrai“, gadina kraują ne tik šalies vyriausybei, bet ir visiems eiliniams Šri Lankos gyventojams. Nuo 1983 m. – tai atviras teroristinis karas, jau nusinešęs per 64 tūkstančių žmonių gyvybę. Jo tariamas tikslas – tamilų valstybės Šri Lankos šiaurės rytuose sukūrimas.
Tamilai – beveik 77 milijonų tauta, daugiausia gyvenanti Indijoje (apie 63 mln.), Šri Lankoje, Singapūre ir Malaizijoje. Didžiausias jos ramstis – gausios užsienio diasporos, ypač aktyviai veikiančios JAV, Kanadoje, Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje, Norvegijoje ir Pietų Azijos valstybėse. „Tamilų tigrai“ kuo puikiausiai išplėtojo savo atstovavimą visame pasaulyje ir šiandien nesigėdija veikti per tokias tarptautines organizacijas kaip „World Tamil Association“, „World Tamil Movement“ ar „The Federation of Associations of Canadian Tamils“. Juos pradžiugino žinia apie Kosovo precedentą, vilčių suteikė Gruzijos padalijimas, tačiau būtina atminti, kad „Tamilų tigrai“ – šiuolaikinio teroro pionieriai, iš jų patirties mokėsi ir tobulėjo tokios garsios teroristinės grupuotės kaip „Al Qaeda“ ar Afganistano Talibanas.
Egzistuoja versija, kad „Liberation Tigers of Tamil Eelan“ sukūrė ir ilgą laiką finansavo Indijos specialiosios tarnybos, kurioms buvo patogu, kad savos valstybės užsimanę tamilai draskytų ne jų pačių valstybę, o kaimyninę Šri Lanką. Vėliau ypatingo globėjo vaidmenį perėmė Pakistanas – tradicinis Indijos priešas Nr.1. Šiaip ar taip, „Tamilų tigrai“, nepaisant visų Šri Lankos vyriausybės pastangų juos izoliuoti ir nukenksminti, yra gerai ginkluoti (automatai M16, granatsvaidžiai, PRG elementai, artilerija ir šarvuotoji technika), puikiai organizuoti ir veikia mafijos voratinklio principu.
Šių metų balandį amerikiečių laikraštis „The Washington Times“ išspausdino straipsnį „Sri Lankan Rebels Set Up U. S. Branch“, kuriame pripažino, kad ši teroristinė organizacija (tokia ji pripažinta ne tik JAV, bet ir ES, daugelyje kitų pasaulio valstybių) pradėjo veikti ir JAV teritorijoje. Remdamasis šaltiniais CŽV, leidinys rašo, kad amerikiečių žvalgyba ypatingą dėmesį į „Tamilų tigrus“ atkreipė 2006 m. rugpjūtį, kai JAV buvo nuteisti 8 asmenys, apkaltinti teroristinės veiklos finansavimu ir ginklų tiekimu Šri Lankos sukilėliams. Maža to, šie asmenys papirkinėjo JAV pareigūnus, kad „Liberation Tigers of Tamil Eelan“ būtų išbraukta iš teroristinių grupuočių sąrašo.
2007 m. buvo sulaikytas amerikietiškojo „Tamilų tigrų“ sparno lyderis Karunakaranas Kandasamy, kuris, anot „The Washington Times“, įtartas plovęs pinigus ir organizavęs „Tamilų tigrų“ ir jų rėmėjų susitikimus.
Taip pat šių metų balandį televizija „Sky News“ pranešė, kad Didžiojoje Britanijoje buvo sulaikyti 3 asmenys, įtariami ryšiais su „Tamilų tigrais“. Jie aktyviai supirkinėjo ir į Šri Lanką siuntė šaltuosius ginklus, antrankius ir karines uniformas.
Gadinti santykius su JAV ir Didžiąja Britanija „Tamilų tigrai“ nebuvo suinteresuoti niekada: juk šiose šalyse gyvenantys jų tėvynainiai pumpavo nemažas pinigų sumas į Šri Lankos šiaurės rytus ir palaikė gyvybines sukilėlių funkcijas. Kaip tik dėl galimybės naudotis užsienyje gyvenančių tamilų parama „tigrai“ niekuomet savo veiklos nebuvo nukreipę prieš užsienio turistus – bent vienas žuvęs turistas tuoj pat pavirstų grėsme jų veiklos finansavimui. Be to, „Tamilų tigrai“ šiuo klausimu pasitelkia ir savo propagandinius resursus – Didžiosios Britanijos interneto forumuose neretai raginama nevykti poilsiauti į Šri Lanką, nes ten turistų išleidžiami pinigai yra panaudojami „nekaltų tamilų žudymui“…
„Tamilų tigrų“ organizaciją gaubia daug paslapčių, bet vieną iš „juodųjų puslapių“ atskleidė Šri Lankos generolas – majoras Sarathas Munesinghe, savo asmeninę patirtį, žinias ir turimą informaciją išdėstęs ypač populiaria tapusioje knygoje „Kareivio versija“. Karininkas aprašo, kodėl ilgus metus nesenka „Tamilų tigrų“ pasipriešinimo pajėgos ir kas nuolat papildo sukilėlių gretas. Tai – jėga nuo tėvų atplėšiami arba pačių įbaugintų šeimų atiduodami vaikai, kuriuos „tigrai“ užaugina tikromis gyvenimo nevertinančiomis ir tobulai žudyti mokančiomis „asmenybėmis“. Jaunieji „tigriukai“ laikomi izoliuotai, pamažu pratinami prie pačių žiauriausių dalykų – siunčiami po mūšių pargabenti žuvusiųjų ir sužeistųjų, surinkti likusios ginkluotės, vien tik peiliais vykdyti mirties bausmes belaisviams. Dešimtmečiams vaikams nuolat kalama į galvą, kad pagrindiniai jų priešai yra sinhalai, kuriuos reikia žudyti be atvangos ir gailesčio. Laikui bėgant šie vaikai tampa bejausmiais kariais paaugliais – „juodaisiais tigrais“, jie taip pat išmokomi sinhalų ir anglų kalbų, genialiai apsimetinėti ir gyventi nepastebimiems. Neretai šie „juodieji tigrai“ išsiunčiami į taikią aplinką ir gyvena gana įprastą gyvenimą, kol juos pasiekia vadų įsakymas: įvykdyti keršto akciją ar tiesiog susisprogdinti kur nors sostinėje.
Tačiau pats pagrindinis „Tamilų tigrų“ įkvėpimo šaltinis – 54-erių metų judėjimo lyderis Velupillai Prabhakaranas, vadinamas bebaimiu „tigrų“ vadu, jam kuriamos ištisos panegirikos ir iš lūpų į lūpas perduodamos jo žygdarbių detalės. Kalbama, kad „tigrų Šarchanas“ ant kaklo nešioja specialią kapsulę su cianidu – tam atvejui, jei patektų į nelaisvę. Jo panieka gyvenimui ir mirčiai turi būti pavyzdys ne tik kiekvienam „tigrui“, bet ir visiems tamilams.
V. Prabhakaranas baigė aukštuosius mokslus, jaunystėje daug skaitė ir žavėjosi Napoleonu ir Aleksandru Makedoniečiu. Vėliau jį įkvėpė Indijos išsivadavimo veikėjai Chandra Bosa ir Bharata Singa, išgarsėję kovose su britų kolonistais. Dar vaikystėje dabartinis „Tamilų tigrų“ lyderis patyrė diskriminaciją, nes negalėjo mokytis kartu su sinhalų vaikais, vėliau jam buvo sunku susirasti padorų darbą. Galbūt tai ir tapo pagrindine naujojo pasipriešinimo idėja, tačiau ilgainiui „tigrų“ partizaninis karas tapo tikru pragaru paprastiems tamilams, kurie verčiami mokėti duokles, atiduoti į „tigriukų“ gretas savo vaikus (kalbama, kad tokia nerašyta taisyklė taikoma kiekvienai šeimai – po vieną sūnų) ir, galiausiai, kentėti nuo atsakomųjų armijos smūgių.
Bene pirmuoju kruvinu V. Prabhakarano darbu tapo Jafnos miesto mero nužudymas, su „Tigrų“ lyderiu taip pat tiesiogiai siejama Indijos premjero Radživo Gandžio žmogžudystė. Rusų žurnalistė Marina Latyševa rašė: „Iš esmės Prabhakaranas – tai toks nedidelis indų Osama bin Ladenas. Jį kaltina viskuo ir jo gyvenimas apgaubtas paslaptimis. Visai nedaug trūksta, kad apie jį būtų kuriami mitai ir legendos. Nepaisant to, kol Prabhakaranas gyvas, taikos Šri Lankoje ir Indijoje tikėtis neverta.“
Bet Šri Lankos gyventojai tikisi. Arba tiksliau – tiki, kad „Tigrų“ vadas vieną gražią dieną išgers tą paslaptingą kapsulę, kurią nešiojasi ant kaklo. Sukilėlių ir vyriausybinių pajėgų kovos ypač suaktyvėjo šiais metais. Britų visuomeninis transliuotojas BBC, remdamasis Šri Lankos sausumos kariuomenės vadu Sarathu Fonseka, skelbia, kad „Tamilų tigrų“ pasipriešinimą tikimasi numalšinti dar iki 2008 metų pabaigos. Neva armijai iškeltas tikslas – kasdien nukauti ne mažiau kaip po 10 tamilų „tigrų“.
Kiekvienas Šri Lankos karinės aviacijos oro antskrydis ar sausumos kariuomenės veiksmas tuoj pat aidu atsiliepia bet kurioje kitoje šalies vietoje. Nors formaliai „Tamilų tigrai“ yra įsitvirtinę salos šiaurėje ir iš dalies – rytuose, o iš ten vedantys keliai yra užminuoti, kovotojai akimirksniu aktyvuoja savo slaptąsias pajėgas, tyliai laukiančias specialaus įsakymo. Kariniai naikintuvai net nespėja grįžti į bazes, o Kolombe ar kur kitur jau griaudėja atsakymai, nusinešantys ne tik karių, policininkų, bet ir eilinių Šri Lankos gyventojų gyvybę.
Nepadeda nė taikos iniciatyvos, užsienio šalių tarpininkavimas ar tarptautinių organizacijų programos. „Tigrai“ savo medžioklės instinktų neatsisako – jie kitaip gyventi jau nebemoka.
Aušra Radzevičiūtė
