Ekonominė krizė, apėmusi visą be išimties Europą, gali sustiprinti politinio ir socialinio radikalizmo apraiškas. Jau dabar savo nuosaikumu ir begaliniu tolerantiškumu garsėjančioje Didžiojoje Britanijoje darbininkai vis garsiau prabyla apie tai, kad neužleis savo darbo vietų imigrantams. Pastaruoju metu Europoje galima pastebėti ir daugiau radikalizmo tendencijų, pasireiškiančių ne tik antiimgracinėmis nuotaikomis, bet ir skepticizmu eurointegracijos atžvilgiu bei antisemitizmu.
Ekspertų teigimu, vakarų europiečius radikalus vienija imigrantų baimė, nenoras, kad toliau plėstųsi Europos Sąjunga, ir globalizacijos iššūkiai. O rytų europiečiams labiau būdingas fanatiškas nacionalizmo prieskonis. Buvęs Čekijos prezidento Vaclavo Havelo patarėjas Iržis Pege įsitikinęs, kad pati geriausia terpė radikalizmui plisti – stiprus „istorinės misijos“ jausmas, socialinės ekonominės problemos ir „pažemintas“ tarptautinis statusas. Kiekviena iš šių priežasčių pasitvirtina, nagrinėjant pastarojo dešimtmečio Europos valstybių patirtį. Šiandienė ekonomikos krizė ir gilėjanti recesija gali sukurti dar vieną reiškinį – „proletarinį radikalizmą“, kuris reiškiasi atvirkščia forma nei XX a. pradžios darbininkų judėjimo internacionalizmas. Tuomet darbininkija siekė vienytis su kolegomis užsienyje ir savo energiją kreipė prieš nacionalinius kapitalistus, o dabar darbininkų interesai tampa nacionaliniais, kovojama su globalizacija ir „internacionaliniu kapitalu“.
Naujausiųjų laikų Europos istorijoje galima prisiminti ne vieną veikėją ir partiją, kurie, pasinaudodami išorinėmis ir vidinėmis aplinkybėmis, įsiveržė į politinį olimpą ir daugelį nustebino savo populiarumu. Kai 1999 m. Austrijos Laisvės partija, vadovaujama Jorgeno Haiderio, rinkimuose į parlamentą laimėjo 27 proc. rinkėjų balsų ir buvo pakviesta formuoti naująją valdžią, buvo galima tik pacituoti lietuvių literatūros klasiką Juozą Erlicką: „Austrijoje tokie dalykai neįmanomi.“ Lygiai taip pat sunku įsivaizduoti, kad Italijos parlamento pirmininkas, „Alleanza Nazionale“ lyderis Gianfranco Fini dar visai neseniai neslėpė esąs neonacistas. Žinoma, abiejų šių politikų radikalizmą gerokai „apkarpė“ buvimas valdžioje, tačiau faktai lieka faktais.
2002 m. Olandijos parlamento rinkimuose partijos „Leefbaar Nederland“ sąraše kandidatavo jokių politinio korektiškumo įgūdžių neturintis dešinysis radikalas Pimas Fortuynas, atvirai skelbęs, kad „islamas – atsilikėlių kultūra“. Ir nors jį patį iš rinkimų sąrašo už tokius pareiškimus išbraukė, partija užėmė antrąją vietą. Tais pačiais metais šis olandų radikalas įkūrė politinę organizaciją „Lijst Pim Fortuyn“ ir savivaldos rinkimuose Roterdamo mieste surinko net 36 proc. balsų. P. Fortuynas atvirai niekino islamą dėl neigiamo požiūrio į seksualines mažumas ir dėl moterų padėties, skelbė, kad Olandijos islamizacija išklibins pačius visuomenės pamatus – laisvę ir prigimtinę teisę rinktis.
Tais pačiais metais P. Fortuyną nušovė vyras, iš pradžių aiškinęs, kad taip atsilygino už radikalo politiko pareiškimus, kad nėra nieko blogo dėvėti kailinius, o vėliau prisipažinęs, kad keršijo už musulmonų įžeidinėjimus.
Jau beveik 37 metus Prancūzijoje politikuojantis Jeanas Marie Le Penas visus tiesiog šokiravo 2002 m., kai šalies prezidento rinkimuose išėjo į antrąjį turą ir vos netapo Prancūzijos vadovu. Nacionalistas ir rasistas J. M. Le Penas iki šiol tvirtina, kad 2007 m. prezidento rinkimuose jis taip pat turėjo daug šansų, tačiau pergalę iš jo paveržęs Nikolas Sarkozy apdairiai „pasiskolino“ jo retoriką ir netgi – kai kuriuos programinius šūkius. Kokia ta retorika? Visų pirma imigracija ir jos keliamos problemos bei intensyvi Prancūzijos islamizacija.
Prancūzija, ilgą laiką skatinusi imigraciją iš buvusių savo kolonijų Šiaurės Afrikoje (Alžyro, Tuniso, Maroko), susiduria su rimtais iššūkiais, sustiprinusiais pseudokatalikiškas, eurocentristines nuotaikas. Tokioje terpėje J. M. Le Peno šūkis „Prancūzija – prancūzams“ ne vienam šios šalies gyventojui pasirodė esąs patrauklus.
Kai kurių apžvalgininkų teigimu, Prancūzijos ir Vokietijos radikalai galvas pakėlė po 2001 m. rugsėjo 11-osios išpuolių JAV, o 2005 m. kruvinos riaušės Prancūzijoje, kurių sprogdikliu tapo etniniai ir rasiniai nesutarimai, tik dar labiau sustiprino radikalų nuotaikas. Iš esmės vienas didžiausių prancūzų nacionalistų laimėjimų – „ne“ ES Konstitucijai, o tiksliau – „ne“ tolesnei ES plėtrai.
Per pastarąjį dešimtmetį kraštutinių pažiūrų dešinieji rinkimų keliu sustiprino savo pozicijas Belgijoje, Danijoje ir Italijoje. 2006 m. estafetę perėmė Slovakija, kurioje į valdančiąją koaliciją pateko kraštutinių dešiniųjų pažiūrų organizacija, kaltinta radikaliu nacionalizmu ir ksenofobija. Lenkijoje populistinės ir radikalios „Savigynos“ lyderis Andrzejus Lepperis tapo vicepremjeru.
Po šio dešiniųjų radikalų parado Ispanijos vyriausybės vadovas Jose Maria Aznaras neslėpdamas pareiškė, kad „kraštutinės dešinės stiprėjimas nėra gera naujiena Europai“.
Nepaisant to, agentūra „Washington ProFile“ rašė: „Šiuolaikinė Europa liovėsi varžytis dėl savo nacionalistinių nuotaikų ir dabar visokeriopai skatina jų institucinį statusą. ES šalyse natūraliu būdu išaugo ultradešiniosios partijos. Atrodo, kad Vakarai suprato liberalizmo politikos silpnumą. Atviros sienos, pasirengimas padėti visiems ir visada Europos Sąjungą pavertė tarptautiniu viešbučiu, kurio svečių minioje retai sutiksi europietišką veidą. Briuselis pavargo nuo savo gerumo ir dabar pasirengęs gailestį pakeisti įniršiu.“
XX amžiaus pabaigoje buvo galima kalbėti apie globalizacijos iššūkius etninėms valstybėms, sutikusioms atverti savo visuomenes, o šiandien ne mažiau aktuali problema – didžiulis socialinių transformacijų tempas. Suspėti į traukinį gali tik jauni ir puikų išsilavinimą turintys žmonės, o kitiems tenka žiūrėti į nuvažiuojančio paskutinio vagono galą. Kas belieka? Ieškoti kaltų. Vakarų spauda atkreipia dėmesį, kad jau praėjusių metų rudenį itin pagausėjo antisemitinių išpuolių, kuriuos paskatino naujai ištraukta „sionistų sąmokslo“ korta. Na, kas gi kitas kaltas dėl sugriuvusių finansinių piramidžių, nusitempusių žemyn viso pasaulio ekonomiką… Viename Vokietijos mieste nežinomi asmenys ant žydų kapinių vartų Dovydo žvaigždės užmovė raudonais dažais apipiltą kiaulės galvą. Vėliau buvo išniekintos Erfurto žydų kapinės ir sinagoga Herlice. Prahoje neonaciai akmenimis apmėtė rabiną, o Budapešte – sinagogą.
Stiprėjant kovai, kam teks riestainis, o kam – tik skylė, radikalų pozicijos tikrai nesilpnės. Ir taikiniu gali tapti ne tik koks nors arabas Ibrahimas, turintis krautuvėlę Senos pakrantėje, bet ir santechnikas iš Lenkijos ar statybininkas iš Lietuvos.
Aušra Radzevičiūtė
