Pasaulyje jau nieko nestebina, kad ir XXI amžiuje daugelis religijų vaidina svarbų vaidmenį politiniuose procesuose, daro įtaką tarptautiniams santykiams ir net nulemia ištisas atskirų valstybių raidos kryptis. Ne išimtis ir Rusijos stačiatikių bažnyčia – galinga, autoritetinga ir vis stipresnę įtaką šios šalies vidaus bei užsienio politikai daranti religinė organizacija. Net perduodant branduolinį lagaminėlį dabar jau kadenciją baigiančiam Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui dalyvavo Maskvos ir visos Rusijos patriarchas Aleksijus II.
Naivu tikėtis, kad pasaulinėje arenoje vis aktyviau veikiantys dvasininkai, žinoma, dažniausiai į viską žiūrintys tarsi iš šalies, domisi tik „taikos visame pasaulyje išsaugojimu“.
Maskvos Carnegie centras rašo (autorius – Jurijus Riabychas), kad dešimtame dešimtmetyje Stačiatikių bažnyčia tapo naująja žaidėja Rusijos užsienio politikoje, jos hierarchai aktyviai veikė pasirašant Sąjungos sutartis su Baltarusija, išsakė savo nuomonę taikos misijų Balkanuose, Artimuosiuose Rytuose klausimais, užmezgė savarankiškus santykius su Europos Sąjunga, Jungtinėmis Tautomis, Europos saugumo ir bendradarbiavimo bei kitomis tarptautinėmis organizacijomis.
„Pamažu ėmė ryškėti naujas Stačiatikių bažnyčios vaidmuo: visuomenines-politines idėjas generuojanti jėga, užsiimanti aktyvia lobistine veikla atskirų užsienio politikos krypčių atžvilgiu“, – tikina J. Riabychas. Anot jo, šiandien Rusijos stačiatikių bažnyčia turi gana didelius dorovinius ir mobilizuojančius rezervus, taip pat – ekonominį ir socialinį kapitalą, kuriuos nesunku konvertuoti į politinę valdžią. Pasaulietinei valdžiai būtina įteisinti bendravalstybinius pagrindus, įtvirtinti kai kurias šalies plėtros kryptis ir šioje srityje nepakeičiama jos sąjungininkė – Stačiatikių bažnyčia, su kuria neretai tapatinasi visa rusų nacija.
2003 m. Maskvos ir visos Rusijos patriarchas Aleksijus II buvo pakviestas į Rusijos užsienio reikalų ministerijos kolegijos posėdį. Savo kalboje Stačiatikių bažnyčios vadovas išdėstė, kokius Bažnyčia mato strateginius Rusijos diplomatijos uždavinius ir kokį vaidmenį tarptautinėje arenoje turėtų vaidinti ši valstybė. Pirmiausia, pabrėžė patriarchas, Rusija turi tapti vienu iš „pasaulio polių“, sprendimų priėmimo centru. Savo ruožtu aukščiausi Rusijos URM pareigūnai patikino, kad glaudūs ryšiai su Stačiatikių bažnyčia „padeda kur kas geriau ir plačiau suvokti nacionalinius interesus“.
Tad kyla pagrįstas klausimas: kokią daro įtaką Stačiatikių bažnyčia Rusijos užsienio politikai ir kodėl? Vienoje radijo stoties „Svoboda“ diskusijoje dalyvavęs profesorius politologas Fiodoras Šelovas-Kovediajevas pasakojo, kad šiandieninėje Rusijoje daugelis aukštus postus užimančių politikų, galbūt ir pats prezidentas, turi savo asmeninius dvasininkus, su kuriais, be jokios abejonės, ir pasitaria, ir klausia jų nuomonės. „Įmanoma įvairi idėjų bei nuotaikų flustracija”, – teigė profesorius.
Vienas iš pavyzdžių, neblogai nusakančių oficialiosios valdžios ir Stačiatikių bažnyčios artimą bendradarbiavimą, yra tai, jog Rusijos URM nepajudino nė piršto, kad į šalį su vizitu atvyktų popiežius Jonas Paulius II. Ne mažiau iškalbingas faktas taip pat nutiko 2003 m.: prieš vykdamas į Malaiziją, prezidentas V. Putinas susitiko su patriarchu Aleksijum II ir gavo jo palaiminimą Rusijai stebėtojos teisėmis įsijungti į Islamo konferencijos organizaciją.
Kalbant apie Rusijos stačiatikių bažnyčios užsienio politiką, reikėtų prisiminti ir SSRS subyrėjimą, ir etninius konfliktus, kilusius buvusiose sovietinėse respublikose. Kai už Rusijos ribų atsidūrę rusakalbiai dar nebuvo taip aktyviai ginami Kremliaus retorikos, Stačiatikių bažnyčios hierarchai tikrai jų sielų nepaliko likimai valiai – Maskvos patriarchatas ryšius su tėvynainiais, kurių dauguma yra stačiatikiai, ne tik išlaikė, bet ir nuosekliai stiprino. Prie sėkmingų išorinių santykių stiprinimo, ko gero, reikėtų priskirti ir pagaliau praėjusiais metais įvykusį Rusijos stačiatikių bažnyčios ir Rusų stačiatikių bažnyčios užsienyje susijungimą. Šis klausimas ilgą laiką nedavė ramybės ne tik dvasininkijai, bet ir valstybės vyrams. Gal ir ciniškai nuskambės, tačiau vienas iš galimų motyvų (atmetus ganytojiškus argumentus), kodėl Maskvos patriarchatas taip aktyviai siekė šio susijungimo ir buvo remiamas Rusijos valdžios, yra turtas. Kaip besuktum, turtiniai interesai užsienio valstybėse ir jų atviras gynimas (esant reikalui) dar nepakenkė jokiai valstybei…
Rusijos stačiatikių bažnyčia pro ausis nepraleidžia ir šiandieninių politinių aktualijų. Smolensko ir Kaliningrado metropolito Kirilo teigimu, jei amerikiečiai Čekijoje ir Lenkijoje dislokuos priešraketinės gynybos elementus, Rusija privalės duoti atkirtį, nes negalės likti abejinga kylančiai grėsmei šalies saugumui. Maskvos patriarchato atstovas Vsevolodas Čiaplinas pareiškė, kad neseniai paskelbta Kosovo nepriklausomybė yra tarptautinės teisės normų pažeidimas ir visa atsakomybė už galimas pasekmes teks šį sprendimą palaikiusioms valstybėms.
Kalbant apie Stačiatikių bažnyčios įtaką Rusijos vidaus ir užsienio politikai, verta paminėti dar keletą niuansų, dėl kurių, žinoma, galima ginčytis. Pirma, kai kurie stačiatikybės, valstybės ir Bažnyčios santykių tyrinėtojai pastarajai priskiria pagrindinės nacionalizmo ir religinio fundamentalizmo skleidėjos funkciją. Neva iš to išplaukia izoliacionizmo ir imperinio ekspansionizmo nuotaikos. Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad Rusijos stačiatikių bažnyčia išties nusiteikusi antivakarietiškai: pasak Lvovo ir Galicijos arkivyskupo Augustino, liberalizmo ideologija, kuri vyrauja Europoje, daugeliu atvejų yra priešiška ne tik stačiatikybei, bet ir visai krikščioniškai sąmonei. Anot arkivyskupo, liberalizmas – stabmeldystės idėjų triumfas ir dvasinis regresas.
Diskusijų dėl Stačiatikių bažnyčios stiprėjančios įtakos visuomenei ir politikai kyla ir pačioje Rusijoje. Štai pernai 10 įtakingų ir žinomų šios šalies akademikų, tarp jų ir du Nobelio premijos laureatai Vitalijus Ginzburgas bei Žoresas Alfiorovas, atviru laišku kreipėsi į prezidentą V. Putiną ir išreiškė susirūpinimą „dėl didėjančio rusų visuomenės klerikalizavimo“ ir „Bažnyčios skverbimosi į visas gyvenimo aferas“. Tokio „išsišokimo“ priežastimi tapo Bažnyčios pageidavimas visose Rusijos mokymosi įstaigose dėstyti stačiatikių kultūros pagrindus.
Viešojoje erdvėje kilo išties nemenkas sujudimas. Tačiau, anot laikraščio „Gazeta“ apžvalgininko Andrejaus Kolesnikovo, bėda ta, kad panašios teologinės diskusijos – tai politinė ir oficiozinė stačiatikybės viešųjų ryšių akcija. „Cerkvės tėvai savo šypsenas slepia barzdose: jie patenkinti diskusijomis, nes visuomenės nuomonė yra stipriai paveikta apeigų mistikos ir įsitikinimo, kad stačiatikių tikėjimas yra vienas iš rusų nacijos savęs identifikacijos požymių. Šventikai palaiko esamą valdžią ir defacto tampa vienu iš propagandinių administracijos padalinių“, – rašo A. Kolesnikovas.
Vienaip ar kitaip, Stačiatikių bažnyčios pozicijos vis stiprės ir, matyt, radikalės. Ir viena iš šiuos procesus skatinančių priežasčių yra demografija.
Aušra Radzevičiūtė
