Kovo pradžioje Šiaurės Airiją sukrėtė du kruvini išpuoliai, per kuriuos žuvo du britų kariai, policininkas, dar keturi žmonės buvo sunkiai sužeisti. Tokio pobūdžio nusikaltimų šioje provincijoje nebuvo beveik 12 metų, tad spaudoje pagrįstai keliamas klausimas, ar tai nauja airiško terorizmo banga, ar paskutinis karingų grupuočių, atskilusių nuo Airijos respublikonų armijos (IRA), pasispardymas.
Kovo 7 d. du britų kariai telefonu užsisakė picų ir, kai jas atvežė, pro karinės bazės vartus išėjo pasiimti atgabento maisto. Į beginklius karius ir picų išvežiotojus pradėjo šaudyti iš automatinio ginklo. Bandymai sugauti nusikaltėlius karštais pėdsakais nedavė jokių rezultatų, tačiau netrukus į vieno laikraščio redakciją paskambino nepažįstamieji ir pranešė, kad karius sušaudė „Real IRA“ (Tikroji Airijos respublikonų armija) kovotojai.
Po poros dienų Kreigavone iš pasalų buvo nušautas policijos pareigūnas. Atsakomybę už jo nužudymą prisiėmė grupuotė „Continuity IRA“ . Kaip praneša naujienų agentūra AFP, užkoduotame kovotojų pranešime teigiama, kad kol Airijoje šeimininkaus Didžioji Britanija, panašūs išpuoliai tęsis. Abi grupuotės veikia pogrindyje ir laikomos teroristinėmis Didžiojoje Britanijoje, Airijoje ir JAV.
Tuoj pat po kruvinų įvykių Šiaurės Airijos pirmasis ministras Peteris Robinsonas pareiškė, kad bjaurisi šiais išpuoliais, o britų Šiaurės Airijos sekretorius Shaunas Woodwardas pridūrė: „Privalome neleisti jiems pakirsti šio politinio proceso.“ Iš esmės nuo IRA atskilusių grupuočių veiklą ir, be abejo, šias žudynes pasmerkė visų Šiaurės Airijos politinių jėgų atstovai. Be to, Airijos profsąjungų kongresas Belfaste, Lisburne, Deryje ir kituose miestuose surengė „tylos maršus“, į kuriuos atėjo keletas tūkstančių žmonių.
Norint bent truputį labiau suprasti, kas nutiko Šiaurės Airijoje, reikia prisiminti gana seną istoriją. 1921 m., kai Airija tapo nepriklausoma, šešios šiaurinės grafystės (Alsteris) liko Jungtinės Karalystės sudėtyje. Iki 1972 m. Šiaurės Airijoje veikė savas parlamentas, bet jis sprendė pernelyg vietinės reikšmės klausimus, jame daugumą tradiciškai turėjo Junionistų (protestantų) partija. Šiaurės Airijos protestantai – britų kultūros palikuonys ir tęsėjai – taip pat tradiciškai nesutarė su trečdalį provincijos gyventojų sudarančiais airiais katalikais.
Šeštame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Alsteryje prasidėjo rimta ekonominė krizė, kuri dar labiau išryškino nesutarimus tarp protestantų ir airių katalikų. Pastaruosius terorizavo ultraradikalios protestantų organizacijos, tad netrukus, palaikomi Airijos respublikonų armijos, provincijos katalikai ėmėsi partizaninio karo, kuris, vertinant šiuolaikinėmis sampratomis, buvo ne kas kita, o teroristinė veikla. Politinis IRA sparnas – iki šiol sėkmingai veikianti partija „Sinn Fein“ („Mes patys“) užsibrėžė tikslą suvienyti Airijas.
1969 m. į Alsterį buvo įvesta britų kariuomenė, jos kontingentas netrukus pasiekė per 20 tūkstančių karių. 1972 m. buvo išvaikytas vietinis parlamentas ir įvestas tiesioginis valdymas iš Londono. Tačiau bene skaudžiausia istorija įvyko 1972 m. sausio 30 d. – Kruvinuoju sekmadieniu pavadinti įvykiai prisimenami iki šiol ir kursto ne vieno airio karingumą. Tuomet britų desantininkai nušovė 14 taikaus maršo dalyvių. Šeši iš jų buvo septyniolikmečiai airiai. Jau minėtos nuo IRA atskilusios radikalios grupuotės („Real IRA“ ir „Continuity IRA“) taip pat „maitinasi“ Kruvinojo sekmadienio istorija.
Smurtas Šiaurės Airijoje truko tris dešimtmečius ir nusinešė maždaug 3 tūkstančių žmonių gyvybę. Be etninių politinių, religinių, demografinių priežasčių (didesnė dalis Alsterio gyventojų – ne airiai), ne paskutinį vaidmenį vaidino ir ekonominis Alsterio atsilikimas. Nepaisant to, 1998 m. balandžio 10 d. pavyko sudaryti Didžiojo penktadienio taikos susitarimą (Good Friday Agreement), kuris numatė Šiaurės Airijai autonomiją ir leido sukurti Nacionalinę Asamblėją. Be to, iš Airijos Respublikos konstitucijos buvo išbrauktas straipsnis apie abiejų Airijų suvienijimą ir buvo įsipareigota nuginkluoti IRA. Tų pačių metų gruodį pradėjo veikti Šiaurės Airijos parlamentas Belfaste, buvo sudaryta vyriausybė. Šio istorinio taikos susitarimo autoriai vėliau gavo Nobelio taikos premiją, tačiau IRA ginklų nesudėjo ir iki šiol kai kurie teroro išpuoliai, įvykdyti Didžiojoje Britanijoje ir pačioje Šiaurės Arijoje, yra priskiriami jiems. Vienas iš tokių – 2000 m. rudenį prie britų žvalgybos Mi-6 pastato Londone susprogdinta bomba.
2005 m. sausio 7 d. laikraštis „The Irish Post“ visuomenei pateikė gana skandalingą istoriją, susijusią su konfliktu Šiaurės Airijoje: išslaptinus 30 metų senumo Airijos Respublikos dokumentus, paaiškėjo, kad Dublinas 1974 m. tikėjosi britų kariuomenės išvedimo iš Alsterio ir kruopščiai ruošėsi įvykdyti operaciją, kuria provincijoje būtų buvusi sukelta nauja pilietinio karo banga, paskui, gelbstint tenykščius airius, įsiveržta į Alsterį jėga ir suvienytos abi Airijos.
Nors ir teigiama, kad per pastaruosius 12 metų nebuvo nužudytas nė vienas karys ar policininkas, tikros taikos Šiaurės Airijoje nebuvo. Dar 1997 m. įsikūrė „Real IRA“ – nedidelė, bet itin karinga grupuotė, kuri po metų savo veiklą aplaistė nekaltų žmonių krauju: nedideliame Omos miestelyje sprogus bombai, žuvo 29 vietiniai gyventojai.
2004 m. gruodžio 27 d. laikraštis „Sunday Life“ pranešė, kad „Real IRA“ išplatino pareiškimą, kuriame pažadėjo vykdyti ryžtingą naujametę kampaniją – grupuotė reorganizavosi pietiniame Daune, Deryje ir Belfaste ir netrukus susprogdino keletą bombų penkiuose Šiaurės Airijos miestuose. Po metų Didžiosios Britanijos premjeras viešai pareikalavo sutramdyti „Real IRA“ ir perspėjo partiją „Sinn Fein“, kad jei nesibaigs karinis šios grupuotės aktyvumas, partija bus išstumta iš valdžios Šiaurės Airijoje padalijimo proceso. Kaip pažymi laikraštis „The Financial Times“, policija kaltina „Real IRA“ apiplėšus banką Belfaste ir pagrobus 30 mln. eurų.
Kai kurie ekspertai atkreipia dėmesį, kad karingosios „Real IRA“ grupuotės motyvai gali būti ne tik deklaruojama kova už Airijos suvienijimą, bet ir asmeninis kerštas. Vienas iš ilgamečių ir aktyviausių „Real IRA“ lyderių vedė moterį, kurios brolis priklausė Airijos respublikonų armijai ir mirė, paskelbęs bado akciją, siekdamas įrodyti, jog jis – ne nusikaltėlis, o politinis kalinys. Taip pat neatmetama versija, kad neseni išpuoliai buvo naudingi kai kurioms politinėms Šiaurės Airijos jėgoms, aktyviai dalyvaujančioms valdžios padalijimo procese.
