Lapkričio mėnesį Indijos miestą Mumbajų (buvęs Bombėjus) sukrėtė žiaurūs teroristiniai išpuoliai, atsaku į kuriuos tik per plauką netapo naujas karas su Pakistanu. Taip, iš šios valstybės atkeliavo viešbučius užgrobę ir nekaltus žmones šaudę kovotojai, tačiau vienas likęs gyvas teroristas papasakojo kur kas daugiau, ką oficialusis Delis noriai nutylėtų. Teroristams talkino vietiniai gyventojai, Indijos musulmonai, ir tai – tikrai ne nauja problema, o laikinai primiršta pūliuojanti žaizda.
Tardomas teroristas neva prisipažino, kad Mumbajų atakavę kovotojai iš anksto buvo sutarę kategoriškai neigti savo sąsajas su Pakistanu, tačiau pokalbiuose su žiniasklaidos atstovais, kol dar buvo laikomi įkaitai, per tardymą kartojo vieną ir tą patį: tai kerštas už Indijos musulmonų diskriminaciją. Rusijos laikraštis „Nezavisimaja gazeta“ rašo, kad teroristai turėjo vietinių pagalbininkų, vienam iš tokių buvo paskirtas namų areštas Kalkutoje. „Tai tiesiog patvirtina, kad ekstremistai sugebėjo sukurti bendraminčių tinklą visoje šalyje, pasinaudodami tuo, kad Indijos musulmonai labai nepatenkinti savo statusu ir mano, kad induistai juos diskriminuoja“, – tikina laikraštis.
Indijos naujienų agentūra „Rediff News“ pranešė, kad per įkaitų vadavimą žuvęs vienas teroristas anksčiau žurnalistams pareiškė, jog išpuolis Mumbajuje – kerštas už 1992 m. nugriautą mečetę. Iš tikrųjų Uttar Pradesh provincijoje esančioje Ayodhya vietovėje tais metais ultraradikalūs induistai iš grupuotės „Vishva Hindu Parishad“ plikomis rankomis sugriovė net 1528 m. statytą Babri mečetę, nes ant tos kalvos, kur stovėjo musulmonų maldos namai, neva yra gimęs vienas svarbiausių induistų dievų – Rama. Praėjo 16 metų, tačiau ši istorija išliko gyva jaunuolio, kuris Mumbajuje keršijo už tai, ko pats tikrai neprisimena, galvoje.
Laikraščio „The International Herald Tribune“ autorius Robertas D. Kaplanas siūlo daugiau nebetraktuoti Pietų Azijos atskirai nuo Artimųjų Rytų – anot jo, dabar yra vientisa erdvė, besidriekianti nuo Viduržemio jūros iki Birmos džiunglių, kurioje visos krizės, pradedant Izraelio ir Palestinos konfliktu vakaruose ir baigiant induistų ir musulmonų ginčais rytuose, glaudžiai tarpusavyje susijusios. R. D. Kaplano teigimu, „ilgųjų Artimųjų Rytų“ atsiradimas atspindi ne naują realiją, o grįžimą prie senos istorijos.
Autorius tikina, kad visa Indijos istorija, pagimdžiusi ir pačius nuostabiausius architektūros bei meno paminklus, susideda iš bangomis šią šalį siaubusių musulmonų užkariautojų antplūdžių. „Induistų ir musulmonų santykiai tradiciškai buvo įtempti. Todėl induistų ir net 150 milijonų musulmonų sąlygiškas taikus sugyvenimas liudija demokratinio eksperimento Indijoje sėkmę“, – rašo „The Internationat Herald Tribune“. Ilgus metus Indijai pavyko suvaldyti etninius ir religinius nesutarimus, tačiau šį natūralų taikų sugyvenimą, anot R. D. Kaplano, labai stipriai paveikė globalizacija: Indijos ekonomika sparčiai augo, šalis įsitvirtino pasaulio rinkose, tad ir induistai, ir musulmonai ėmė aktyviau domėtis savo šaknimis ir ieškoti būdų, kaip išlaikyti savo identitetą visuotinio supanašėjimo laikais. Taigi, taikus sugyvenimas gal dar nesibaigė, bet tikrai padidėjo socialinė ir psichologinė atskirtis: kai kas užsiaugino ilgą juodą barzdą, kai kas užsirišo musulmonišką skarą, tikintieji pradėjo burtis gyventi į savotiškus getus.
„Vienas iš teroro aktų Mumbajuje tikslų buvo pakišti degiklį prie parako statinės. Džihado šalininkai nori sugriauti ne tik Pakistaną, bet ir Indiją, kuri jiems įkūnija viską, ko jie nekenčia: svetimą induistų religiją, dinamizmą ir demokratiją, stiprėjančią proamerikietišką orientaciją bei karinį ir techninį bendradarbiavimą su Izraeliu“, – reziumuoja R. D. Kaplanas iš „The International Herald Tribune“.
Indijos islamizacija prasidėjo XII amžiuje – į tuos kraštus užklydo pirmieji arabų pirkliai. Vietiniai gyventojai induistai savo religijos pagrindu visuomet laikė pakantumą, toleranciją ir net savotišką abejingumą kitaip mąstantiems ir gyvenantiems, tad visi šie bruožai sudarė puikias sąlygas plisti islamui. Be to, į kastas suskirstytiems indams be galo patiko islamo skelbiama tiesa, kad prieš Alachą visi tikintieji yra lygūs.
Islamas Indijoje iš pradžių išpopuliarėjo Sindho, Beludžistano, Pendžabo regionuose, vėliau – Bengalijoje. Pamažu musulmonais tapo ne tik žemiausiųjų visuomenės sluoksnių atstovai, norėję atsikratyti kastos ženklo, bet ir privilegijuotieji dabartinės Indijos gyventojai. Ir vis dėlto islamas niekuomet net nepriartėjo prie to, kad ištrintų unikalios indų kultūros bruožus, kaip gana sėkmingai nutiko Egipte ar Persijoje. Kaip tik dėl taikaus sugyvenimo islamas ir induizmas per ilgus amžius darė vienas kitam stiprią įtaką, gludino aštrius kampus ir kūrė savotišką naują kultūros tradiciją. Istorijos šaltiniuose nėra užfiksuota jokių rimtesnių religinių susidūrimų iki pat XX amžiaus vidurio.
O tada įvyko didysis padalijimas: 1947 m. pasaulio žemėlapyje atsirado dvi naujos savarankiškos valstybės – induistinė Indija ir islamiškas Pakistanas. Ši permaina tapo didžiulio kraujo praliejimo priežastimi ir įtampos židiniu iki pat šių dienų. Ypač nuo tos dienos, kai abi šalys apsiginklavo atominėmis bombomis.
1947 m. siena tarp Indijos ir Pakistano buvo nubrėžta remiantis Didžiosios Britanijos vyriausybinės komisijos skaičiavimais – vadinamoji Redklifo linija turėjo atskirti tradiciškai musulmonų apgyventą teritoriją. Tačiau ne viskas buvo taip paprasta, nes prasidėjo masinė žmonių migracija – oficialiais duomenimis, gimtąsias vietas paliko ir į Pakistaną ar Indiją persikėlė beveik 15 milijonų gyventojų, apie pusę milijono žmonių žuvo. 1951 m. perkeltų asmenų surašymo duomenimis, į Pakistaną ir dabartinį Bangladešą persikėlė 7 226 000 žmonių, o į Indiją – 7 249 000 induistų ir sikhų. Žinoma, ne visi musulmonai išvyko gyventi į Pakistaną, ką jau kalbėti apie Džamu ir Kašmyro provinciją, kurios priklausomybės klausimas neišspręstas iki šiol. Per 60 proc. šios teritorijos gyventojų – musulmonai.
Religijų tyrinėtojai atkreipia dėmesį, kad savotišku įtampos židiniu tapo ir Indijos pasaulietinė orientacija: su ja visiškai lengvai susitaikė induistai, o islamas visuomet buvo glaudžiai susijęs su politika ir ideologija. „Naujoji Indija“ šias dvi religijas iš esmės izoliavo vieną nuo kitos ir šis procesas ypač paaštrėjo prasidėjus intensyvioms savojo identiteto paieškoms. Induistai rėmėsi ir tebesiremia vietinėmis Indostano tradicijomis ir kultūriniu palikimu, o musulmonai vis dažniau žiūri į Arabijos pusiasalį. Vis labiau skiriasi ir abiejų bendruomenių socialiniai modeliai, vietoj dialogo girdėti tik abipusiai kaltinimai. Radikalai induistai (yra ir tokių) kaltina musulmonus sugriovus Indiją ir atplėšus Pakistano teritoriją. 2001 m. induistai Ahmedabade per savo religinę šventę surengė masinius pogromus, žuvo dešimtys islamo išpažinėjų. Jau kitąmet vietinė valdžia griežtai įsakė musulmonams tądien nekišti nosies iš namų, nes agresijos suvaldyti neva neįmanoma.
Indijos musulmonai neretai vadinami Pakistano penktąja kolona. Jie aktyviai protestuoja prieš šalyje vykdomą socialinę politiką – gimstamumo kontrolę. Specialiu religiniu įsaku Indijos musulmonams uždrausta atlikinėti išankstinius vaisiaus lyties nustatymo testus, kurie tarp indžių labai populiarūs: jei jos laukiasi mergaitės, dažniausiai toks nėštumas yra nutraukiamas.
Įtampą kursto ir tarptautinis karas su terorizmu. Delio universiteto profesorius Obaidas Siddiki viename interviu tikino, kad ši „naujoji tikrovė“ virsta Indijoje musulmonų diskriminacijos priežastimi. Jo teigimu, jaunimas nerimauja, kad darbdaviai nebepriims į darbą išsimokslinusių musulmonų, nes pabijos nemalonumų dėl jų esamų ar tariamų ryšių su islamo ekstremistais. O tokie „nuskriausti“ jaunuoliai – lengvas tų pačių ekstremistų grobis.
Todėl atsakant į klausimą, ar Indijos musulmonai yra naujas galvos skausmas pasauliui, reikia atsigręžti į Indijos ir Pakistano konflikto esmę. Abi šios šalys turi branduolinį ginklą ir jau ne kartą stovėjo prie atominio karo slenksčio. Sklando gandai, kad JAV ambasadorius neva prašė ambasados kieme įrengti specialią slėptuvę…
Laikraštis „New York Times“ įsitikinęs, kad Indijos ir Pakistano santykiai priklauso nuo JAV – vienąsyk Vašingtonui pavyko atšaldyti Naujojo Delio įkarštį, kai 2001 m. pakistaniečių kovotojai atakavo Indijos parlamentą. Anot leidinio, Baracko Obamos komandos viltis – kuo labiau sutaikyti abi šias šalis, tuomet Pakistano karinės pajėgos galėtų užsiimti pasienio su Afganistanu genčių reikalais.
Vienaip ar kitaip, kitados pasididžiavimu buvęs taikus induistų ir musulmonų sugyvenimas jau tapo istorija. Kaip sako žymus indų kilmės rašytojas Salmanas Rushdie, tai, ko nebelieka žemėlapyje, dar labai ilgai išlieka atmintyje…
Aušra Radzevičiūtė
