Liepos pabaigoje didžiausią Turkijos miestą Stambulą sukrėtė kruvinas išpuolis, per kurį žuvo 17 (tarp jų – ir mažamečių vaikų), sužeista 154 žmonės. Šalies specialiųjų tarnybų, valdžios atstovų, daugumos vietinių laikraščių įsitikinimu, tai kurdų separatistų darbas. Rugpjūčio 3 d. pranešta, kad jau sulaikyti „dauguma iš sprogimų organizatorių“, o Turkijos premjeras Tayyipas Erdoganas atvirai pareiškė, kad sprogimai Stambule yra akivaizdus kerštas už karinę kampaniją prieš Kurdų darbo partiją (KDP).
Žinoma, „kurdų pėdsakas“ yra visiškai logiškas, nes oficialioji Ankara jau senokai su aviacijos ir artilerijos pagalba įvedinėja tvarką ne tik savo šalies Kurdistane, bet ir kaimyniniame šiaurės Irake, kur, Turkijos teigimu, slepiasi aktyviausi ir aršiausi kurdų separatistai. Viena paskutiniųjų turkų karinių oro pajėgų atakų prieš kurdų bazes Irake įvyko liepos 23 dieną. Pranešama, kad smogta į 13 objektų ir jie buvo visiškai sunaikinti. Liepos 28 d. Stambule nugriaudėjo jau minėtas sprogimas. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad viskas gana nesudėtinga. Tačiau taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Po karinių atakų prieš kurdų pozicijas turkų ir kurdų santykiai tapo maksimaliai įtempti, todėl keršto versija yra labiau nei tikėtina. Nepaisant to, keliamos ir kitos versijos. Stambule sprogusi bomba labai jau primena „Al Qaeda“ braižą: iš pradžių sprogo dūminis užtaisas, o kai aplink susirinko minia – tikroji bomba…
Turkų spauda, beje, aktyviai palaikanti versiją, kad kruvino išpuolio Stambule organizatoriai ir vykdytojai yra kurdai, atkreipia dėmesį, kad turkų ir kurdų konfliktas yra palankus ultranacionalistams – neva kaip tik to ir siekia „Ergenekon“ organizacija. Liepos viduryje Turkijos generalinė prokuratūra pateikė kaltinimus net 86 šios organizacijos nariams, sulaikytiems už dalyvavimą ultranacionalistinėje veikloje. Įdomu tai, kad tarp sulaikytųjų yra aukštų karininkų, įtakingų valdininkų, visuomenės veikėjų. Įtariama, jog „Ergenekon“ materialiai rėmė Kurdų darbo partiją (Turkijoje, ES ir JAV pripažintą teroristine organizacija), kad šioji be jokių skrupulų keltų šalyje chaosą.
Maža to, „Ergenekon“ kaltinama tuo, kad siekė akivaizdžiai pakenkti Turkijos valdančiajai Teisingumo ir plėtros partijai, kuri ne tik vyrauja parlamente, bet ir turi savo prezidentą ir premjerą. O pačiai neoislamistinei Teisingumo ir plėtros partijai pateikti kaltinimai antikonstitucine veikla ir byla perduota Konstituciniam teismui (KT), kuris svarsto, ar nereikėtų valdančiosios partijos uždrausti. Pretekstu tapo vasarį parlamento priimtos Konstitucijos pataisos, kurios atšaukė draudimą mokymo įstaigose moterims ryšėti musulmoniškas skaras – hidžabus. Tai iškart sukėlė masinių protestų bangą – tūkstančiai mitinguotojų skandavo, kad „Stambulas – ne Teheranas“, o kai kurių aukštųjų mokyklų rektoriai net pareiškė, kad sutiktų verčiau uždaryti universitetus nei leisti studentėms ryšėti hidžabus. Į ginčą įsikišo Konstitucinis teismas ir parlamento priimtas pataisas atšaukė. Visuomenės susipriešinimas tik pagilėjo – nepadėjo nei politikų pareiškimai apie KT angažuotumą, nei kaltinimai viršijus įgaliojimus, nei, pagaliau, kalbos apie religines pareigas. KT nuomone, Turkija yra pasaulietinė valstybė, ir taškas.
Jei KT pripažintų Teisingumo ir plėtros partiją antikonstitucine, visiems jos funkcionieriams (tarp jų ir prezidentui Abdullah Gueliui, premjerui T. Erdoganui bei pusketvirto šimto parlamentarų) tektų penkeriems metams atsisveikinti su politika. Turkijos premjeras šį ieškinį vadina „iššūkiu demokratijai“, nes Teisingumo ir plėtros partija per pastaruosius parlamento rinkimus gavo net 47 proc. rinkėjų balsų. Taip, ji neoislamistinė, tačiau ją palaiko beveik pusė šalies gyventojų!
Turkų spauda skaičiuoja: Teisingumo ir plėtros partijai uždrausti būtina surinkti 7 iš 11 KT teisėjų balsus. Teigiama, kad net 8 teisėjai yra atviri premjero T. Erdogano priešininkai, į savo postus jie buvo paskirti dar buvusio Turkijos prezidento, kemalisto ir pasaulietinės valstybės šalininko Ahmeto Sezero.
Britų laikraštis „Financial Times“ tikina, kad ant kortos pastatyta Turkijos ateitis ir jos modernizacijos klausimas. Leidinio teigimu, sprendimas uždrausti valdančiąją partiją ir neleisti prezidentui, premjerui bei daugybei kitų aukštų pareigūnų dalyvauti politikoje reikštų ne ką kita, o perversmą, įvykdytą teisėjų. Tai neišvengiamai šalyje sukeltų sumaištį ir regresą.
„Pasaulietiškai nusiteikęs armijos, biurokratinio aparato ir teismų sistemos elitas jaučia grėsmę iš sėkmės lydimos neoislamistinės partijos, kurią palaiko ženkli rinkėjų dalis, pusės. Nors kaltinimai valdančiajai partijai, kad ji bando sugriauti pasaulietinės valstybės pamatus, yra paremti labai silpnais įrodymais“, teigia „Financial Times“. Ir priduria: socialinio konservatizmo, religingumo ir politikos, nukreiptos visos visuomenės plėtrai, mišinys sudaro sąlygas, kurios leidžia Turkijoje atsirasti pliuralistinei politinei sistemai, ramiai sugyvenančiai su islamu.
„Ekonomiškai kompetentingos vyriausybės nuvertimas pačiame pasaulinės finansinės krizės įkarštyje neturi jokios prasmės“, reziumuoja įtakingas britų laikraštis.
„The Daily Telegraph“ situaciją Turkijoje vertina iš kito taško ir atkreipia dėmesį, kad Turkija – kandidatė tapti ES nare, ateities Artimųjų Rytų prototipas, neišvengiamai galintis tapti tiltu tarp Europos ir islamo pasaulio. Tačiau, rašo laikraštis, valdančioji Teisingumo ir plėtros partija kelia nerimą, nes visai neseniai vyriausybė pabandė santuokinę neištikimybę prilyginti baudžiamajam nusikaltimui, o siekis įteisinti musulmoniškas skaras kai kuriems turkams reiškia smūgį Atatiurko Konstitucijai, įteisinančiai pasaulietinę valstybinę santvarką.
„Pats svarstymų Konstituciniame teisme faktas rodo pasaulietinių Turkijos jėgų, kurios iki šiol rėmėsi kariškiais, galią. Bet geriau tokius klausimus spręsti teisme, o ne su generolų pagalba“, rašo „The Daily Telegraph“.
Taigi, nors plačiai ir nesvarstoma, tačiau egzistuoja versija, kad Stambule bombą susprogdino arba islamistų šalininkai (perspėjimas persekiotojams), arba priešininkai (žiūrėkit, kokie tie islamistai – jiems nėra nieko švento). Vienaip ar kitaip, įtampa Turkijos visuomenėje tik didėja. Kokios galimos išeitys?
Dar Konstituciniam teismui svarstant klausimą dėl musulmoniškų skarų buvo tikėtasi, kad teisėjai suras idealų sprendimą ir abi pusės liks patenkintos. Tačiau to neįvyko. Juk kalbant apie hidžabų nešiojimą paliečiami ne turkų kalniečių papročiai, o aukštosiose mokyklose studijuojančių merginų įsitikinimai. Turkų spauda primena, kad galvos dangalų tema domisi ir vietinės žmogaus teisių gynimo organizacijos, jų nuomone, kategoriškai draudžiant studentėms ryšėti hidžabus, atimama teisė į išsilavinimą, nes skarotas merginas iš aukštųjų mokyklų iškart išmeta. Siekdamos laikytis musulmoniškų papročių, neretai turkės į paskaitas eina su perukais, kad bent taip pridengtų galvas. Sociologiniai tyrimai, atlikti vokiečių žurnalo „Der Spiegel“, rodo, kad net 2/3 turkų hidžabo nešiojimą laiko pilietine moterų teise ir religine pareiga.
Ankaros universiteto profesorius Ersinas Onulduranas viename interviu atvirai pareiškė: „mane purto, kai matau, kad Pakistano Islamo Respublikos prezidento generolo Musharrafo žmona, besilankanti Turkijoje, be skaros… Jordanijos princo žmona be skaros, Sirijos prezidento Assado žmona irgi be, o mūsų pasaulietiškos valstybės premjero žmona – su skara…“
Nepaisant nuomonių skirtumų, Turkijos politologai pataria kapstyti giliau ir tikina, kad musulmoniškų skarų klausimas – tik pretekstas įnirtingoje politinėje kovoje. Politologas Idilas Elveris tvirtina, kad viena iš turkų visuomenės ypatybių – respublika buvo sukurta valdininkų ir kariškių, kurie ilgainiui uzurpavo valdžią ir pavirto savotiška kasta, atitrūkusia nuo tautos.
Kaip žinia, premjero T. Erdogano Teisingumo ir plėtros partijos išpopuliarėjimas (kaip minėjome, per parlamento rinkimus gavo 47 proc. balsų) kerta kemalistų pozicijas: Liaudies respublikonų partija (įkurta paties Mustafos Kemalio Atatiurko partijos pagrindu) per rinkimus tesurinko 20 proc. balsų. Be to, kemalistai neslepia susierzinimo, kad neoislamistas T. Erdoganas derybose su Europos Sąjunga daro nuolaidų ir net keitė Konstituciją.
Susiklosčius tokiai situacijai, Teisingumo ir plėtros partija gali imtis radikalių žingsnių ir paleisti parlamentą. Be to – organizuoti referendumą dėl naujos Konstitucijos priėmimo. Tačiau vargu ar tai iš esmės išspręstų Turkijos problemas. Net jei būtų pabandyta sužaisti visuomenės palaikymo korta, dar lieka armija, kuri tikrai įsikištų. Turkijoje karinis perversmas – jokia naujiena.
Aušra Radzevičiūtė
