Laikraštis „The Wall Street Journal“ klausia, koks buvo paskutinis Vladimiro Putino žingsnis būnant Rusijos prezidentu, ir tuoj pat atsako: jis privedė Kaukazą prie naujo karo ribos. Ir galbūt pirmas jo, kaip premjero, žingsnis bus šią ribą peržengti.
Įtampa tarp Gruzijos ir Rusijos dėl separatistinės Abchazijos pastaraisiais mėnesiais augo kaip ant mielių, o praėjusių savaitę pasiekė apogėjų: Rusija į Abchaziją įvedė papildomus karinius dalinius, o Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis pareiškė, kad šalys dar niekada nebuvo taip arti karo.
Kalbant apie įšaldytą Gruzijos ir Abchazijos konfliktą ir aktyvų Rusijos dalyvavimą jame, reikia pažymėti, kad ramybės ir sutarimo čia beveik niekada nebuvo nuo 1993 m. karo pabaigos. Kovo mėnesį Abchazijos teritorijoje buvo numuštas gruzinų nepilotuojamas žvalgybinis lėktuvas, Tbilisis pakėlė triukšmą ir paprašė Vakarus dalyvauti tiriant šį incidentą. Abchazai giriasi, kad per šį laikotarpį numušė net septynis tokius lėktuvėlius, iš jų du – gegužės 12 dieną. Gruzinai tokią informaciją kategoriškai neigia ir tikina, kad žvalgybiniai lėktuvai skraidė ir skraidys, tačiau nuostolių daugiau nebuvo. Siekdami įrodyti savo tiesą, Gruzijos gynybos ministerijos atstovai gegužės 12 d. per televiziją parodė prieš keturias dienas tokio pat lėktuvo nufilmuotus kadrus, kuriuose puikiai matyti, kaip Abchazijos teritorijoje perdislokuojami rusų kariniai daliniai ir vyksta naujos karinės bazės įrengimas.
Savo ruožtu abchazai tikina, kad gruzinų žvalgybinius nepilotuojamus lėktuvus kaip muses numušinėja raketomis „žemė–oras“, paleistomis iš zenitinio raketinio komplekso „Buk“. Abchazijos užsienio reikalų ministras Sergejus Šamba tvirtina, kad visa ši ginkluotė Suchumiui atiteko po karo su Gruzija 1993 metais.
Tačiau visai nesvarbu, turi ar neturi abchazai kuo numušinėti gruzinų žvalgybinius lėktuvus, pats svarbiausias klausimas – virš kieno teritorijos jie skraido? Virš Gruzijos ar virš Rusijos globon vis labiau patenkančios nepripažintos valstybės Abchazijos?
Gegužės 6 d. net ir Rusijos informacinę erdvę supurtė Abchazijos vadovybės pareiškimas, kad Suchumis sutinka priimti karinę Rusijos kontrolę mainais į saugumo garantijas. Ir nors Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas suskubo paaiškinti, kad tokių kalbų ir prašymų nebuvo, Abchazijos vadovybė pareiškimą perfrazavo, bet esmės nepakeitė.
Tą pačią dieną Rusijos oro desanto pajėgų štabas išplatino pareiškimą, kad į gruzinų ir abchazų konflikto zoną įvestas dar vienas desantinis taikdarių dalinys su visa įprastine ginkluote: automatais, kulkosvaidžiais ir granatsvaidžiais. Be to, į Abchaziją perkelta 30 karinių desanto mašinų BMD-2, taip pat artilerijos pabūklų ir priešlėktuvinių įrenginių ZSU-23-2. Nepanorėjęs skelbti savo pavardės generolas informacijos agentūrai ITAR-TASS pareiškė: „Mūsų vaikinai su visa ginkluote ten atvyko ne kaitintis saulėje ir maudytis jūroje. Jie turi aiškią užduotį reaguoti į bet kokius gruzinų agresijos aktus, duoti adekvatų ir griežtą atkirtį į bet kokius Gruzijos mėginimus panaudoti jėgą prieš rusų taikdarius ir Rusijos piliečius, gyvenančius Abchazijos teritorijoje.“ Verta priminti, kad didžiuma Abchazijos gyventojų – Rusijos piliečiai.
Šis pareiškimas itin svarbus politine prasme: Maskva ne šiaip padidino taikdarių misijos pajėgas (pagal NVS valstybių 1994 m. susitarimą, maksimalus rusų taikdarių skaičius Abchazijoje – 3 tūkst. karių; dabar dislokuota per 2,5 tūkst.), o įvedė reguliariosios armijos dalinį, kurio veikimo mandatas tikrai peržengia bet kokios taikdarių misijos ribas.
„Vremia novostej“ rašo: „Šiame fone Suchumyje įvyko daugiatūkstantinis prorusiškas mitingas ir Abchazijos valdžia neslepia, kad dalyvavo jį organizuojant. Dėkingi abchazai į manifestaciją ėjo kaip į šventę, rankose laikydami plakatus: „Rusijai – taip! NATO – ne!“, „Rusija apgins savo piliečius!“, „Rusija ir Abchazija – patikimos partnerės!“ Akcijų koordinavimas – viešai Maskvoje išreikštas pasiūlymas priimti Abchaziją po savo kariniu skėčiu, taikdarių misijos stiprinimas ir organizuotas masinis liaudies palaikymas – leidžia įtarti, kad Maskva ir Suchumis yra arti principinių sprendimų priėmimo.“
O gruzinų politikos apžvalgininkai kelia klausimą, kodėl kaip tik dabar Gruzijos ir Abchazijos konfliktas atsidūrė tarptautinio dėmesio centre. Juk, anot jų, Abchazijos teritorijoje žvalgybiniai lėktuvai buvo numušinėjami ir anksčiau, o kai dar nebuvo nepilotuojamų, žemėn krito ir pilotai. Papildomų Rusijos karinių dalinių įvedimas taip pat neturėtų daryti didelio įspūdžio, nes dėl geografinio artumo Rusija į Abchaziją savo desantą gali permesti per kelias valandas, ir kur kas didesnį nei dabar. Gruzijos informacinis analitinis interneto portalas „Apsny.ge“ skelbia, kad šiandien abi konfliktuojančios pusės yra suinteresuotos sukelti kuo daugiau aistrų.
„Kur čia Rusijos interesas? Idealus variantas Maskvai – išprovokuoti Gruziją pradėti karą Abchazijoje. Čia tai bent būtų kąsnelis Rusijai! Visų pirma Maskva padarytų viską, kad šis karas niekada nesibaigtų. Pinigų, ginklų, rusų reguliariųjų dalinių, rusiškojo Kaukazo samdinių – šito gero Rusijoje iki kaklo. Gruzijai tektų užmiršti ekonominį augimą, investicijas ir plėtrą. Maskvai tai būtų didžiulis džiaugsmas. Antra, karas su Abchazija, nors moraliai ir pateisinamas, nepaliktų nė ženklo iš tarptautinės Gruzijos reputacijos. Tokio karo laimėti praktiškai neįmanoma. Tačiau šis planas, suveikęs dešimtame dešimtmetyje, jau nebesuveiks.“
Aistrų kurstymu suinteresuotas ir Tbilisis – gegužės 21-ąją Gruzijoje vyks parlamento rinkimai ir politinė situacija šioje šalyje gana įtempta. O kas gali geriau nuginkluoti vidaus priešininkus, jei ne išorinis priešas, kurio galia ir įžūlumas neturi ribų. Gruzijos ir Abchazijos konfliktas iš pat pradžių nebuvo vien tik jų reikalas. Šių dviejų tautų sugyvenimo vienoje valstybėje istorija yra labai sudėtinga ir kupina abipusių nuoskaudų, kurios iki šiol neleidžia ramiai susėsti prie derybų stalo. Didžiausia bėda ta, kad šiame regione susiduria kur kas rimtesnių ir įtakingesnių valstybių interesai.
Anot Rusijos leidinio „Pravda“, sunku pasakyti, kaip maža ir neturtinga Gruzija pateko į imperijų ir supervalstybių, kurios Rusijoje laikomos priešais, gretas. „Matyt, čia ir slypi Rusijos ir Gruzijos nesutarimų priežastis: Rusijos politinio elito daromi žingsniai Gruzijos atžvilgiu adresuojami ne Gruzijai ir net ne gruzinų tautai, o Vakarams. Rusija perspėjo, kad Kosovo precedentas taps pavojingo teritorinio skaldymo visame pasaulyje priežastimi. JAV nusprendė į savo globą paimti Balkanus, ir nuo Rusijos energetinių resursų priklausoma Europa tam pritarė. Rusija pasirengusi atsirevanšuoti Kaukaze ir Gruzija tampa „keičiama moneta“ dviejų supervalstybių varžybose. O Europa, kaip jai būdinga, vėl stengiasi likti nuošalyje.“
„The Wall Street Journal“ ne tik tęsia šią mintį, bet ir tikina, kad žiežirba, įdegusi Rusijos agresijos ugnį, buvo ne Kosovo nepriklausomybės paskelbimas, o įvykiai Bukarešte – NATO atsiribojo nuo dalyvavimo Ukrainos ir Gruzijos likime.
„Kremlius puikiai mato Vakarų neryžtingumą. Vos tepraėjus kelioms dienoms po Bukarešto viršūnių susitikimo jis sustiprino spaudimą Gruzijai. Ir jei Rusija dabar pasieks savo, tą pačią mintį – jūs „mūsų pasaulio“ dalis – pasistengs įteigti ir didesnei valstybei – Ukrainai. Perfrazuodami Zbigniewą Brzezinskį, pasakysime: tik tada, kai Ukraina atsidurs Maskvos stovykloje, Rusija vėl galės tapti imperija.“
„The Wall Street Journal“ svarsto, ar užteks kantrybės Gruzijos prezidentui M. Saakašviliui, kuris užsiplieksdavo ir kur kas ramesnėmis aplinkybėmis: karo pradžia Abchazijoje taptų katastrofa šiai valstybei. Anot leidinio, tiesioginio susidūrimo atveju rusai turėtų triuškinamą pranašumą prieš gruzinų armiją. Be to, Tbilisis negali tikėtis Europos palaikymo – net žodinio, ką jau kalbėti apie konkrečius veiksmus. Bet koks „karštas“ konfliktas mažina Gruzijos galimybes anksčiau ar vėliau įstoti į NATO ir tapti Vakarų demokratinių valstybių šeimos nare.
Dabartinė Gruzijos ir Abchazijos konflikto situacija primena istoriją apie partizano dienoraštį: vieną dieną mes užėmėme aukštumą, kitą dieną – praradome, taip kovojome savaitę, kol atėjo eigulys ir visus išvaikė. Bėda tik ta, kad šįsyk tas eigulys greičiausiai dėvi rusišką uniformą.
Aušra Radzevičiūtė
