geopolitika

Mažas lėktuvas slapta kerta Lietuvos ir Baltarusijos sieną, priartėja prie Minsko, Baltarusijos teritorijoje nuleidžia desantą žaislinių meškiukų su atsišaukimais prieš žodžio laisvės suvaržymus ir taip pat slaptai grįžta į Lietuvos teritoriją. Akcijos vykdytojai – švedai, jie vėliau noriai pateikia įvairias skrydžio smulkmenas ir jo vykdymo įrodymus. Baltarusijos pusė viską neigia (jokio lėktuvo, jokio sienos pažeidimo). Lietuvos pusė tiesiog tyli.

Informacinės – atviros, išsilavinusios ir besimokančios – visuomenės idėja tapo vienu iš nepajudinamų tiek didelės dalies atskirų pasaulio valstybių, tiek įvairių tarptautinių organizacijų siekių. Ne išimtis ir Europos Sąjunga bei jai priklausanti Lietuva. Geresnes ar blogesnes nacionalines informacinės visuomenės plėtros programas turi visos ES šalys, o Sąjungos mastu tai pirmiausia reglamentuojama Lisabonos strategijoje, „e. Europa“ veiksmų plane.

Šių metų liepos 9 d. „Interfax“ tinklapyje pasirodė dėmesio vertas straipsnis apie Kinijos ekonomiką. Jo pradžioje prisimenama Nobelio premijos laureato N. Rubinio „idealios audros“ hipotezė, kad didžioji ekonominė depresija apims pasaulį, kai krizėje atsidurs Amerika, Europa ir Kinija. Pažymėtina, kad JAV ir ES jau seniai bando įveikti recesiją, o štai Kinija visą laiką atrodė kaip nenugalimas bastionas. Tačiau aiškėja, kad ir Pekinui ateina sunkūs laikai.

Bostono universiteto Masačusetse profesorius Jalalas Alamgiras, savo pirmajame veikale „Atvirosios ekonomikos politika“ gvildendamas Kinijos ir Indijos prekybos ryšius, priėjo prie labai paprastos, tačiau vertingos išvados: valstybių tarpusavio konfliktai, sąjungos, ekonominiai ir diplomatiniai santykiai retai būna diktuojami grynai pragmatinio išskaičiavimo ar kone matematiškai racionalaus geriausios alternatyvos pasirinkimo.

Europos Sąjunga rūpinasi Moldova, nors ji nėra strateginė partnerė. Vis dėlto, būdama geopolitinėje pašonėje, ji sugebėjo tapti ES Rytų partnerystės lydere, teigia Europos Parlamento pirmininko Martino Schulzo patarėjas užsienio politikos klausimais Arnoldas Pranckevičius. „Moldova per trejus metus padarė tokią pažangą, kokią Ukraina padarė per šešerius.

Egiptas šiandien primena kunkuliuojantį katilą. Trapus šios šalies stabilumas po prezidento Hosnio Mubarako nuvertimo visą laiką išbandomas politinės kovos priemonėmis, o per Arabų pavasario įvykius išgarsėjusi Tahriro aikštė Kaire vis dar atlieka pilietinio protesto arenos funkciją. Rašant apie Egiptą šiandien tegalima pirmiausia mėginti fiksuoti momentinę situaciją, kurį gali gana greitai pasikeisti. Žingsniu link tvirtesnio stabilumo Egipte turėjo tapti šalies vadovo rinkimai.

Pirmoje straipsnio dalyje buvo kalbama apie naujojo Rusijos prezidento V. Putino įsakus, pasirašytus netrukus po inauguracijos gegužės 7 dieną. Tų įsakų, kuriuose nurodomos naujos vyriausybės veiklos gairės, pagrindu buvo parengta kandidato į Rusijos Federacijos ministro pirmininko postą D. Medvedevo kalba, pasakyta gegužės 8 d. jam prisistatant Valstybės Dūmoje.

Rusų isterija dėl priešraketinio skydo Europoje projekto kyla ne iš baimės būti apsuptiems NATO. Rusijos valdžiai nepatinka, kad amerikiečiai nori toliau būti Europos saugumo sistemos dalimi, nes tai trukdo Europos vasalizavimo planams – su Francoise Thom kalbasi Alaksandra Rybinska. F. Thom (g. 1951 m.) – prancūzų istorikė ir sovietologė. Dėsto Paryžiaus Sorbonos universitete. Buvo žinomo istoriko ir sovietologo Alaino Besancono studentė.

„Politikos Europoje lieka vis mažiau, nes gyvename tokiame režime, kokį primeta ekonomika.“ Prof. Leonidas Donskis Šis prof. L. Donskio teiginys puikiai tinka Rusijos ir Baltarusijos valstybių pastarųjų metų bendradarbiavimui apibūdinti. Ir visiškai nesvarbu, kokiais klausimais ar kokioje srityje šios kaimyninės šalys bendradarbiautų, bet kuriuo atveju galiausiai viską nulemia ekonominiai motyvai.

Vienu metu atrodė, kad pasaulio ekonominė krizė artėja prie pabaigos, bet šiandien ima aiškėti, kad tai gali būti tik pradžia ir Europa yra pačiame įvykių sūkuryje. Šiame kontekste „The Economist“ pateikė skaitytojams straipsnį konkrečia antrašte: „Europos Sąjungos ateitis“, kuriame pakankamai blaiviai ir adekvačiai samprotaujama apie ES problemas ir perspektyvas. Kad būtų lengviau suprasti, kas šiandien darosi su Europa, reikia padaryti trumpą ekskursą į istoriją, pradėti nuo pagrindų.

Respublikonų partijos kandidatas į JAV prezidentus Mittas Romney sukritikavo Rusijos vadovybę. Amerikiečių politikas pavadino Rusiją „geopolitine priešininke“ ir pabrėžė, jog Maskvos kursas yra „visiškai priešingas“ JAV politikai, praneša RBK, remdamasi „CBS News“. „Šalis, kuri tarptautinėje arenoje nuolat pastoja mums kelią, – tai Rusija. Žinoma, mes ne priešai, mes nekariaujame, bet nereikėtų abejoti, kad Rusija – mūsų geopolitinė priešininkė“, – sakė M. Romney.

Kaip ir buvo prognozuota, Dmitrijus Medvedevas tapo Rusijos ministru pirmininku ir kartu su Vladimiru Putinu (bent jau oficialiai dėl to prezidentas net nevažiavo į G8 susitikimą Jungtinėse Valstijose) suformavo naują šalies vyriausybę. Šio įvykio buvo laukiama su dideliu nekantrumu, ir pažymėtina, kad galbūt permainų V. Putino šalininkai tikėjosi labiau negu jo oponentai, nes rinko jį, tikėdamiesi kitokio prezidento.

JAV užsienio politika jau nuo XX amžiaus pradžios garsėja neapibrėžtumu ir nenuspėjamumu. Skirtingais laikotarpiais JAV užsienio politikoje vyravo vis kitokia tradicija, todėl jos bruožai taip pat keitėsi. Nagrinėjant Amerikos užsienio politiką būtina paminėti Walterį Russelą Meadą. Šis autorius mums pateikia keturias skirtingas JAV užsienio politikos tradicijas. Amerikos užsienio politika niekada nebuvo monotoniška.

Straipsnio autorius visų pirmiausia skaitytojus ragina į šį darbą žiūrėti labiau kaip į pamąstymą nei į logine sistema pagrįstą tekstą, siekiantį atsakyti į konkrečius klausimus. Priešingai, kelti naujus klausimus ir būtų pagrindinis straipsnio tikslas. Ir, reikia pripažinti, tema tam dėkinga.

Rusijoje pasibaigė karštas ir neramus rinkimų laikotarpis, valdžios sumanyta rokiruotė įvyko – Vladimiras Putinas vėl tapo šalies vadovu, o buvęs prezidentas Dmitrijus Medvedevas užėmė ministro pirmininko postą. Tačiau aistros, kurias pakurstė nepasitikėjimas rinkimais (pirmiausia į šalies parlamentą – Dūmą, o vėliau ir prezidento), numanomas jų rezultatų klastojimas ir apskritai nepasitenkinimas valdžios sistema, dar nenuslūgo.

Įprasta teigti, kad JAV pozicijos Irano–Pakistano–Afganistano trikampyje ypač susilpnės, kai 2014 metais Vakarų sąjungininkai išves kariuomenę iš Afganistano. Tenykščius procesus akylai stebi ir pagal galimybes juose dalyvauja Rusija ir Indija, Pakistanas lyg ir beldžiasi į Šanchajaus bendradarbiavimo organizaciją (ŠBO), taigi tolsta nuo Amerikos. Vasario 9-ąją viešėdama Rusijoje Pakistano užsienio reikalų ministrė Hina Rabbani Khar pabrėžė ŠBO svarbą.

Pastaruoju metu Rusijos spaudoje galima rasti įdomių straipsnių, kurių leitmotyvas –kad Baltijos šalys yra nesėkmingos kaip valstybės, o jų stojimas į ES buvo klaida. O draugystė su didžiuoju rytiniu broliu juose pristatoma kaip viliojanti ir neišvengiama alternatyva. Pavyzdžiui, žurnalo „Baltijos pasaulis“ (rus.

Netgi toks atrodytų „draugiškas“ konkursas kaip „Eurovizija“ gali tapti rimtu jį priimančios valstybės tvirtumo išbandymu. Ypač jei jis rengiamas nedidelėje, tačiau turtingoje resursais šalyje, pretenduojančioje į visišką savarankiškumą ir įnirtingai nenorinčioje apsispręsti dėl savo geopolitinių pasirinkimų. Tokioje kaip Azerbaidžanas, rašoma kommersant.ru.

Keistas Vladimiro Putino sprendimas nedalyvauti G8 viršūnių susitikime ir toliau verčia analitikus diskutuoti apie Rusijos ir Jungtinių Valstijų santykių ateitį, rašo „Inopressa“. Nustatė prioritetus Negalėjo būti ir kalbų apie tai, kad V. Putinas, visos savo rinkimų kampanijos metu naudojęs antiamerikietišką retoriką, surengtų savo pirmąjį oficialų vizitą į JAV. Vietoje to jis jau pasirinko gegužės 31 dieną vykti į Baltarusiją, o iš karto po to – į Kiniją.

Pastarųjų metų Rusijos geopolitiniuose žaidimuose Padniestrės korta beveik nebuvo traukiama. Net kai 2008 metais Maskva pripažino Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę, nepripažintai Padniestrės Moldovos Respublikai (PMR) buvo leista suprasti, kad šis precedentas kol kas neturės didesnės reikšmės jos likimui.

Prieš kiekvienus rinkimus Rusijos ir JAV žiniasklaidoje tradiciškai pradeda virti aistros dėl šių šalių „globalios priešpriešos“, bet jeigu pažvelgtume į Rusiją ir Ameriką neangažuotu žvilgsniu iš šalies, tampa akivaizdu, kad teisus buvo prancūzų filosofas Raymondas Aronas, dar prieš pusę amžiaus veikale „Taika ir karas“ (On Peace and War) pavadinęs tas valstybes „priešėmis-partnerėmis“. Klaidingų geopolitinių imperatyvų nelaisvėje Lyginamoji Rusijos ir JAV kaip transkontinentinių kolonijinių im...

Balandžio pradžioje plačiai nuskambėjo žinia apie nepavydėtiną Moldovos situaciją: pasibaigus energetinių išteklių tiekimo sutarčiai, Rusijos koncernas „InterRAO JES“ ir Ukrainos prorusiško oligarcho Rinato Achmedovo valdomos bendrovės pareikalavo iš Moldovos už tiekiamą elektros energiją mokėti maždaug penktadaliu daugiau nei iki tol. Kadangi Moldova yra beveik visiškai priklausoma nuo energetinių resursų importo (importuoja 75–80 proc. ūkyje suvartojamos energijos), ją įspraudė į kampą.

Prancūzija pasuko į kairę. Taip apžvalgininkai – vieni su nuogąstavimo gaidele, kiti vildamiesi ryškių socialinių pokyčių – apibūdina socialistų kandidato Francois Hollande'o pergalę antrajame prezidento rinkimų ture. Tiesa, atotrūkis nuo dešiniojo centristo Nicolas Sarkozy buvo tik kiek didesnis kaip 3 proc.

Ne taip seniai Rusijos žiniasklaidoje šmėkštelėjo žinutė apie tai, kaip moteris ir vyras grasindami ginklu kažkur prie Vologdos pagrobė sraigtasparnį „Mi-2“ ir išskraidino iš šios srities pataisos darbų kolonijos pusę (12 metų) bausmės laiko už trijų žmonių nužudymą ir apiplėšimą iškalėjusį draugą recidyvistą, nuleidę jam virvines kopėčias. Bokštelyje budinti apsaugininkė iššovė porą šūvių, tačiau nepataikė. Pagrobtą sraigtasparnį pareigūnai vėliau rado paliktą greitkelyje.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė dar 2008 m. rudenį patvirtino Lietuvos Europos Sąjungos (ES) politikos 2008–2013 metų strategines kryptis. Nenumaldomai artėjant 2013 m. antram pusmečiui, kyla pagrįstas klausimas, ar Lietuva yra išties pasirengusi pirmininkauti ES Tarybai. Pagrįstas, nes iki šiol viešai skelbiamų žinių apie pasirengimą pirmininkauti žiniasklaidoje nėra daug. Lietuva turės dar vieną galimybę pasirodyti tarptautinėje arenoje kaip pirmininkaujanti valstybė.

Nuo kovo vidurio Vokietija turi naują prezidentą – jau vienuoliktąjį po Vokietijos Federacinės Respublikos ir Vokietijos Demokratinės Respublikos suvienijimo 1990 metais. Juo išrinktas buvęs liuteronų pastorius, pilietinių teisių aktyvistas ir publicistas Joachimas Gauckas.

Rašyti apie žmogų, kai jo jau penkeri metai nebėra, – nedėkingas užsiėmimas. Juo labiau – apie Borisą Jelciną, kuris iki pat savo mirties 2007-ųjų balandžio 23-iąją nugyveno spalvingą, prieštaringą ir reikšmingą visai SSRS ir Rusijai 76 metus ir beveik tris mėnesius trukusį gyvenimą. Dar sunkiau suprasti, kodėl naujojo tūkstantmečio išvakarėse savo postą jis užleido visiškai kitokios gyvenimiškos patirties ir proto sanklodos politikui.

Neseniai Rusijos prezidentu buvo perrinktas V. Putinas. Visas dėmesys dabar yra skiriamas jam, tačiau ketverius metus valstybės vadovu bent jau formaliai buvo D. Medvedevas. Todėl įdomu prisiminti, koks buvo jo prezidentavimas. Kai kurie ekspertai (ypač rusų opozicijos atstovai) mano, kad D. Medvedevo valdymas buvo tikras anekdotas: žmogus tik vaidino prezidentą, kažką sakė ir nieko nedarė.

Tokia klausimo formuluotė apie valstybių santykius iškart pasiūlo ir atsakymą: „ne“. Šis kartas taip pat ne išimtis. Azerbaidžanas Rusijai geopolitiškai svarbus dėl įtakos išlaikymo Pietų Kaukazo regione, o jo stabilumas suteikia apsauginį barjerą nuo grėsmių iš Artimųjų Rytų ir Centrinės Azijos. Ekonominis ir energetinis bendradarbiavimas taip pat ne paskutinėje vietoje. Azerbaidžano ekonomika sudaro apie 70 proc.

JAV žiniasklaida paaiškino, kodėl Rusija – „pagrindinis priešas“. Viskas dėl naftos, mentaliteto ir Vladimiro Putino sugrįžimo. Neseniai nuskambėjęs respublikonų partijos nominacijos JAV prezidento rinkimuose favorito Mitto Romney pareiškimas apie tai, kad Rusijai Jungtinėms Valstijoms yra „geopolitinis priešas numeris vienas“, yra pakankamai pagrįstas.

Dar prieš rinkimus V. Putinas išspausdino straipsnį „Rusija ir besikeičiantis pasaulis“, kuriame aptarė užsienio politikos aktualijas ir apibrėžė savo poziciją šioje srityje. Ji buvo daugiau ar mažiau žinoma ir anksčiau: nuo pat pradžių susiformavo V. Putino kaip griežto lyderio, mėgstančio pakritikuoti Vakarus, įvaizdis. Tačiau minėtoje publikacijoje yra keli išskirtiniai momentai, reikalaujantys atskiro komentaro.

Neretas pokalbis apie Ukrainą prasideda nuo klausimo – su kuo šiai šaliai būti ir į kurią pusę judėti? Šį klausimą lemia keli aspektai, kuriuos trumpai reikėtų priminti. Balansavimas tarp Europos ir Rusijos tapo Ukrainos strategija nuo pat Sovietų Sąjungos žlugimo, šios strategijos ji tvirtai laikėsi dešimtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje: viena vertus, Kijevas rodė susidomėjimą galima europine integracija, kita vertus, pernelyg nenutoldavo nuo Rusijos.

Tiesą sakant, šis straipsnis patektų į proginių rašinių kategoriją – kovo 29 d. sukanka aštuoneri metai, kai Lietuva įstojo į NATO – Šiaurės Atlanto sutarties organizaciją, jei ne keletas narystės aspektų, kurie ir šiandien verčia diskutuoti, aiškinti ir aiškintis, abejoti ir prognozuoti. Ilgas kelias į saugumą Pradžiai priminsiu keletą tarpinių pagrindinių stotelių kelyje į Aljansą.

Pastaruoju metu Centrinės Azijos (CA) valstybėse vyksta verti dėmesio rinkiminiai procesai. Vieni iš jų yra įdomūs labiau, kiti – mažiau.Pavyzdžiui, Tadžikistano dar tik laukia prezidento rinkimai.

Šiaip jau apibendrinti kovo 19–20 d. vykusio Ukrainos prezidento Viktoro Janukovyčiaus darbo vizito į Maskvą rezultatus galbūt per anksti, tačiau apžvalgininkai iš anksto spėjo, kad daug iš to vizito laukti neverta.

Jei šis straipsnis būtų apie konkrečią valstybę, geopolitiniai jos tikslai būtų nesunkiai nustatomi. Bet jis skirtas Europos Sąjungai (ES). Vis dar jaučiant ekonominės krizės pasekmes, kyla klausimas, kas yra ši sąjunga – tik politinių sprendimų priėmėja ar politinė kova dėl kiekvienos valstybės narės įtakos zonų nustatymo bei išsaugojimo ir pačios sąjungos ateities prognozavimo. Šios sąjungos gebėjimas modeliuoti politinius procesus priklauso nuo dviejų aspektų.

Šių metų sausio mėnesį oficialiai buvo pristatyta studija apie Lietuvos ir Latvijos bendradarbiavimo perspektyvas, kurią parengė abiejų šalių diplomatai Neris Germanas (Lietuva) ir Albertas Sarkanis (Latvija). Tai labai svarbus valstybių santykiams momentas, nes taip jau susiklostė, kad Lietuvos užsienio politikoje dominuoja JAV, Rusija, Baltarusija, Lenkija, o tautiškai artima Latvija kažkodėl lieka nuošalyje.

Nepriklausomų Valstybių Sandrauga, įkurta 1991 metais netrukus po SSRS žlugimo, praėjusių metų gruodžio 8 dieną šventė savo gyvavimo dvidešimtmetį. Pirminis organizacijos deklaruojamas siekis buvo palengvinti Sovietų Sąjungos žlugimo padarinius buvusioms SSRS respublikoms, jas vienyti, skatinti įvairialypį jų bendradarbiavimą.

Vienu iš V. Putino priešrinkiminės strategijos elementų tapo programiniai straipsniai. Tikriausiai ne kas kitas, o jis bus išrinktas Rusijos prezidentu. Todėl verta atsižvelgti į tai, kas juose rašoma. Itin įdomi buvo publikacija, skirta šalies gynybinei ir saugumo politikai. Pradėti galima nuo to, kaip „senas naujas“ Rusijos prezidentas mato grėsmes jo vadovaujamai valstybei, nes nuo jų supratimo priklauso ir gynybos planavimas.

Baigiasi penkeri metai – ir vėl viskas iš naujo. Tą pačią dieną kaip ir 2007-aisiais, balandžio 22-ąją, vyks nauji Penktosios Respublikos prezidento rinkimai (jeigu reikės, antrasis jų turas bus surengtas gegužės 6 d.). Ir vėl ant balto žirgo – tas pats vengrų kilmės politikas, 57-erių sulaukęs Nicolas Sarkozy. Ir vėl jam koją kiš socialistai, tačiau šįkart laukia vyriška dvikova.

Dabartinį Afganistaną galima apibūdinti kaip šalį, kuri kuria savo valstybingumą eidama labai netvirtu ir uolėtu keliu. Be to, tame kelyje į klestinčio Afganistano ateitį tiek daug iššūkių, kad naujieji vairininkai gali lengvai iš jo išsukti. Tokios mintys atėjo į galvą tam tikrą laiko tarpą praleidus viename iš kalnuotų šalies rajonų.Šiandieną matyti, kad šiuo keliu Afganistanas juda lėtai, bet tvirtais žingsniais.

Mažytėje Kaukazo respublikoje Pietų Osetijoje verda dideli įvykiai. Apie juos išsamiai rašė Geopolitika.lt iškart po prezidento rinkimų lapkritį (http://www.geopolitika.lt/?artc=5062) ir gruodžio pabaigoje (http://www.geopolitika.lt/?artc=5098). Per šiuos tris mėnesius nuo Gruzijos atsiskyrusiame krašte padėtis tik kaito. Prezidente pasiskelbusi 62 m. pedagogė, buvusi švietimo ministrė Ala Džiojeva tapo šios skandalingos politinės suirutės ašimi.

Pasaulio krizė – efektyviausia investicija į pasaulinį karą... Artimuosiuose Rytuose bręsta karas. Šį kartą su Iranu. Įdomiausia yra tai, kad pasaulis šiandien išgyvena vis sunkesnę ekonominę krizę, o Vakarai (JAV ir Europa), ir taip turintys rimtų problemų, dar labiau komplikuoja situaciją savo veiksmais prieš Teheraną.

Politikų įtaka tiek valstybės sektoriuje, tiek tarptautinėje arenoje. Šalies turimi naudingieji ištekliai ir galimybės jais naudotis siekiant didinti valstybės finansinį pranašumą. Geografiškai patogi valstybės padėtis ir kosmopolitiškas verslininkų gebėjimas tuo naudotis ne tik gaunant pelną savo biudžetui, bet ir mokant mokesčius valstybei. Tai – keletas sėkmingos valstybės kriterijų.

Sirijoje autokrato Basharo al Assado režimas toliau tęsia sukilėlių ir protestuotojų skerdynes, aukų skaičius jau viršijo 5 tūkstančius. Tarptautinės bendruomenės nesugebėjimas susitarti šiuo klausimu konfliktą sunkina. Viena yra aišku – šios krizės atomazga bet kuriuo atveju pakeis trapią Artimųjų Rytų regiono geopolitinę pusiausvyrą. Kruvini neramumai Sirijoje apnuogino tarptautinės bendruomenės ir arabų pasaulio neįgalumą spręsti rimtas problemas.

Kovo 4 d. Rusijoje įvyks prezidento rinkimai. Jų nugalėtojas yra beveik aiškus – tai dabartinis šalies premjeras V. Putinas. Nedidelė intriga yra tik ta, ar jis pasieks pergalę jau pirmajame rinkimų ture. Šiandieninių neramių nuotaikų Rusijoje fone tokia įvykių eiga galėtų tapti papildomu destabilizacijos momentu (juolab kad net oficialūs V. Putino reitingai, svyruojantys apie 50 proc. paramos rodiklį, vienareikšmiško atsakymo neduoda), ko valdančiajam režimui visai nereikia.

Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje kyla nauja konfrontacija tarp Vakarų ir Rusijos – dėl Sirijos, rašoma „Der Standard“. Didžioji Britanija, Prancūzija ir jų arabų sąjungininkai ruošia naujos rezoliucijos projektą, kuri turėtų palaikyti Arabų Lygos pasiūlymus. Tačiau Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas dar kartą patvirtino Maskvos atsisakymą palaikyti naujas sankcijas ar karinę akciją, praneša Inopressa.

Jungtinės Valstijos įspėjo Iraką nesužlugdyti galimybės tapti klestinčia ir vieninga tauta, teigė JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton. Pasak jos, Irakas turi pradėti elgtis demokratiškai ir priimti kompromisus. Irakas šiuo metu patiria didžiausią politinę krizę per metus. Praėjusį mėnesį Irako viceprezidentas Tariqas al-Hashemis apkaltino ministrą pirmininką Nourį Malikį dėl to, jog jis kaltas dėl staigaus smurto proveržio šalyje.

Apie Kirgiziją neretai kalbama kaip apie šalį, kurioje susikerta skirtingų valstybių interesai. Dėl įvairių priežasčių ši Vidurinės Azijos respublika pastaraisiais metais neretai atsidurdavo dėmesio centre. Pavyzdžiui, šioje šalyje per paskutinius septynerius metus net du kartus valdžia keitėsi revoliucinio perversmo keliu. 2005 metais įvyko vadinamoji „Tulpių revoliucija“, buvo nuverstas ilgametis šalies vadovas Askaras Akajevas.