Azerbaidžanas Rusijai geopolitiškai svarbus dėl įtakos išlaikymo Pietų Kaukazo regione, o jo stabilumas suteikia apsauginį barjerą nuo grėsmių iš Artimųjų Rytų ir Centrinės Azijos. Ekonominis ir energetinis bendradarbiavimas taip pat ne paskutinėje vietoje. Azerbaidžano ekonomika sudaro apie 70 proc. Pietų Kaukazo ekonomikos, jis išgauna daug naftos ir dujų, yra svarbi tranzitinė šalis.
Kita vertus, Azerbaidžanas Rusijai – dažnas galvos skausmas. Niekada negali būti tikras, ar jis su ja, ar su Vakarais. Vakarų valstybių įsigalėjimas jame, švelniai tariant, nepageidaujamas, nes ne tik nustumtų Rusiją į antrą planą, bet ir energetinių jų projektų įgyvendinimas dalyvaujant Azerbaidžanui leistų Europai sumažinti energetinę – o kartu ir politinę – priklausomybę nuo Rusijos. Tai Rusijai tikrai nepatiktų, taigi žūtbūt reikalingas Azerbaidžano palankumas. Regis, bent kol kas Rusijos ir Azerbaidžano bendradarbiavimas palyginti geras: neseniai susitarta, kad rusų kompaniją „Gazprom“ iš Azerbaidžano šiais metais pasieks 3 mlrd. kubinių metrų gamtinių dujų. Vis dėlto ne viskas vyksta lyg rožėm klota. Vienas iš aktualių probleminių klausimų dvišaliuose santykiuose – Gabala.
Ko verta Gabalos radiolokacinė stotis?
Šiaurės Azerbaidžane, Gabalos rajone, stovi tolimojo perspėjimo apie raketų paleidimą radiolokacinė stotis (RLS). Ji buvo viena iš 8 svarbiausių Sovietų Sąjungos raketinės gynybos komplekse, tačiau dabar jos svarba gerokai sumenkusi. Vis dėlto veikiausiai čia reikia kalbėti ne apie tai, ką gauni turėdamas, o ką galima prarasti neturint. Negalima sakyti, kad ta stotis turi ypatingą karinę reikšmę (ją iš dalies pavaduoja analogiška RLS Rusijos pietuose, netoli Armaviro), tačiau Rusijai ji svarbi strateginiu požiūriu, nes leidžia fiziškai likti šioje šalyje. Azerbaidžanas tai supranta, todėl stengiasi tinkamai pasinaudoti palankia situacija.
Dėl Gabalos RLS nuomos sutarties pratęsimo tarp Azerbaidžano ir Rusijos jau keletą mėnesių vyksta derybos. Jų pabaigos terminas – šių metų gruodžio galas. Rusijos žiniasklaidoje pasklido informacija, kad Baku siekia pakelti dabartinę metinę stoties nuomos kainą nuo 7 iki 300 milijonų dolerių per metus. Akivaizdu, kad Rusija tuo nebūtų patenkinta. Kol kas oficiali Baku pozicija šiuo klausimu dar nepaskelbta.
Be noro gauti daugiau pajamų už RLS nuomą, Baku siekia, kad stotyje dirbtų daugiau azerbaidžaniečių. Šiuo metu iš maždaug pusantro tūkstančio joje dirbančių žmonių dauguma yra rusai. Taip pat Azerbaidžanas susirūpino aplinkosauga. Na, bent jau tiek, kiek mato, kad už tai gali gauti papildomų dolerių. Esą galingas šios RLS radijo spinduliavimas kenkia aplinkai, o tai stabdo turizmo plėtrą Gabalos rajone.
Dalis Rusijos žiniasklaidos tokius Azerbaidžano veiksmus interpretavo kaip pastangas išstumti rusus iš strateginio objekto, o tai neva kelia pavojų jos interesams ir saugumui. Rusijai pasitraukus iš Azerbaidžano, atsirastų palanki galimybė jos konkurentėms užimti „atsilaisvinusią vietą“ (bent tokia versija populiari Rusijoje). Vis dėlto nepanašu, kad Baku labai jau stengtųsi išstumti Rusiją iš savo teritorijos ar labai skubėtų į Vakarų glėbį. Veikiau pasirinkta atsargi laviravimo politika, nes tiek Rusija, tiek JAV ar Europos Sąjunga turi savų pliusų ir minusų. Baku ir Vašingtono santykiai turi savo specifiką, kad ir dėl klausimų, susijusių su armėnais. Kadangi JAV yra stipri armėnų diaspora ir su ja susijęs lobizmas, neretai politiniai ar ekonominiai JAV sprendimai būna ne Azerbaidžano, o Armėnijos naudai. Taigi palaikyti tam tikrą atstumą ir santykius su Maskva kaip atsvarą JAV Azerbaidžanui paprasčiausiai yra patogu.
Tačiau yra nemažai požymių, kad Rusija gali Azerbaidžanui pažerti įtarimų, jog jis susivienijo su Izraeliu, o kartu ir Vakarais, ir planuoja prisidėti prie jų ruošiamo Irano puolimo (tai būtų Iranui priešiškų pajėgų placdarmas). Rusija nenori regiono destabilizacijos, o tuo labiau, kad jos artimoje kaimynystėje veiktų tradiciniai konkurentai.
Taigi kokie tie požymiai? Rusija labai neigiamai žiūri į tai, kad Izraelio kompanija „Israel Aerospace Industries“ planuoja Azerbaidžanui parduoti modernios ginkluotės už 1,6 mlrd. dolerių ir kad šioje šalyje dirbs Izraelio kariniai instruktoriai. Negana to, Azerbaidžane dar prieš metus pagal Izraelio licenciją pradėti gaminti nepilotuojami lėktuvai, yra įkurta bendra abiejų šalių karinė įmonė „Azad Systems“. Taip pat Rusija Azerbaidžaną kaltina bendradarbiavimu su Izraelio žvalgyba „Mossad“, kuri esą jo teritoriją naudoja kaip bazę Iranui šnipinėti.
Kokių motyvų pulti Iraną turėtų Azerbaidžanas? Dalis šalies gyventojų, net kai kurie politikai, mano, kad dabartinė Azerbaidžano teritorija yra nepelnytai maža. Ji turėtų būti kur kas didesnė, t. y. prie jos turėtų būti prijungta dalis šiaurinės Irano teritorijos, kurioje dauguma gyventojų yra azerai. Tokias sustiprėjusias nuotaikas neva parodo diskusijos, kad galbūt reikėtų pakeisti Azerbaidžano valstybės pavadinimą į Šiaurės Azerbaidžano Respubliką, taip parodant, kad turėtų būti ir Pietų Azerbaidžano Respublika. Šiuo atveju – Irano šiaurėje.
Oficialusis Baku atmeta tokias insinuacijas. Oficiali Azerbaidžano pozicija, išsakyta gynybos ministro Safaro Abijevo lūpomis, skelbia, kad nesiruošiama prieš Iraną kariauti, juo labiau naudoti iš Izraelio įsigytų ginklų. Ir reikalo nėra: juk Azerbaidžano ir Irano santykiai gana geri, šios valstybės – giminingos šalys, o tokios kalbos – tai priešininkų provokacija stengiantis aptemdyti dvišalius santykius.
Pietų ir Šiaurės Kaukazo suvienijimas?
Pradėjus kalbėti apie vienijimusis šiame regione būtų nusikalstama nepaminėti keliamų – kad ir truputį komiškų – ambicijų suvienyti Šiaurės ir Pietų Kaukazą. Nors šių idėjų priešakyje stovi Gruzija, o ne Azerbaidžanas, tačiau (pasak tos pačios Rusijos žiniasklaidos), jeigu ateityje tikrai būtų surengtas Vakarų puolimas prieš Iraną taip pat ir iš Azerbaidžano teritorijos, dėl to atsirastų ne teorinė, o reali galimybė Šiaurės Kaukazą atplėšti nuo Rusijos, nes prieš karinius veiksmus į Azerbaidžaną būtų įvestos NATO pajėgos, įkurdinti Aljanso kariniai objektai. Nors toks įvykių scenarijus mažai tikėtinas, vis dėlto jei kažkokiu keistu būdu tai nutiktų, Rusija daug ką prarastų.
Vis tiek santykius lems energetika
Rusija mano (ar bent mėgsta pasiskųsti), kad Azerbaidžanas demonstruoja per didelę orientaciją į Vakarus. Iš tikrųjų sunku paneigti, jog Baku yra artimas Vakarų ekonominis partneris. Į jo naftos ir dujų gavybos ir tiekimo sektorių po Sovietų Sąjungos žlugimo atėjo daug amerikietiškų ir Europos kompanijų. Teigiama, kad vien per artimiausią dešimtmetį Vakarų įmonės į dujų gavybą Azerbaidžane turėtų investuoti apie 33–35 mlrd. dolerių. Azerbaidžanas Vakaruose matomas kaip raktas, leisiantis Europai diversifikuoti energijos išteklių importą ir sumažinti savo priklausomybę nuo Rusijos. Paprastai tariant, tiek Rusijai, tiek Vakarams svarbu, ką Azerbaidžanas pasirinks strateginiu savo energetinių projektų partneriu.
Kur link linksta Azerbaidžanas? Bent kol kas tendencijos rodo, kad, nepaisant visų tikrų ar išpūstų tarpusavio nesutarimų, link Rusijos. Prieš porą mėnesių Maskva pranešė, jog padvigubintas Azerbaidžano gamtinių dujų, gaunamų iš Kaspijos jūros, eksportas į Rusiją. Vadinasi, eksportuojamas dujų kiekis padidės nuo 1,5 mlrd. iki 3 mlrd. kubinių metrų per metus. Taip pat garsiai kalbama, kad 2013 metais dujų eksportas iš Azerbaidžano į Rusiją dar turėtų augti (iš viso kasmet dujotiekiu įmanoma eksportuoti maždaug 5 mlrd. kubinių metrų dujų). Tam palankus ir geografinis aspektas: nėra tranzitinių šalių, tai bendradarbiavimą energetikos srityje daro paprastesnį ir pelningesnį nei su partneriais Europoje.
Vaiva Sapetkaitė
