Aišku, nemažai politologų, tyrinėdami vienintelės pasaulio didžiosios valstybės geopolitinius kodus, ideologiją pripažįsta tik kaip trečiaeilį ar paviršutinį veiksnį ir tapatina jį su propagandos ar diplomatinės retorikos išraiškomis. Laimė, paskutiniu metu šios griežtai realistinės tendencijos pamažu atsisakoma. Šiemet Čikagos universitetas pristatė pirmąjį almanacho „American Political Thought“ numerį, kuriame net penki straipsniai skirti iš pažiūros labai abstrakčiam fenomenui – amerikietiškajam unikalumui (angl. American exceptionalism). Įdomu pažymėti, kad pats terminas, kaip kolektyvinio sentimento apibendrinimas, atsirado ne taip seniai, praeito amžiaus šeštame dešimtmetyje ir ilgą laiką cirkuliavo beveik vien akademiniuose sluoksniuose, kol galop prieš kelerius metus jį išpopuliarino aršūs Amerikos neokonservatorių ir liberalų ginčai. Esmės tai nekeičia: ir politikų kalbose, ir moksliniuose straipsniuose amerikietiškasis išskirtinumas paprastai vartojamas apibūdinti tam pačiam paprastam dalykui – JAV piliečių įsitikinimui, kad jų valstybė yra ypatinga kitų pasaulio šalių atžvilgiu ir todėl turi moralinę teisę (ar pareigą) vadovauti demokratinių vertybių sklaidos misijai. Kad suprastume, kaip šis įsitikinimas sąlygojo ir tebesąlygoja JAV užsienio politikos kursą, ir įsisąmonintume, jog vertybių klausimas šiuo atveju jokiu būdu nėra įsivaizduojamas ar šalutinis, privalome trumpai apžvelgti amerikietiškojo unikalumo ideologijos raidą.
Istorinis mesianizmo ir išskirtinumo derinys
Viename savo straipsnyje Norvegijos instituto tarptautinių santykių ekspertė Hilde Eliassen Restad teigia, kad amerikietiškasis unikalumas ir yra tikrasis JAV identitetas bei užsienio politikos variklis. Pasak H. E. Restad, nepriklausomai nuo istorinių variacijų pačią ideologiją visuomet sudarė trys elementai: pirma, kokybinis skirtumas tarp JAV ir kitų pasaulio valstybių (JAV esančios išskirtinis, neklasifikuojamas politinis kūrinys); antra, nuoširdus amerikiečių įsitikinimas savo valstybės globalios misijos prerogatyva (JAV turinčios teisę skleisti ir diegti demokratijos vertybes visame pasaulyje); trečia, JAV imunitetas istoriniams dėsniams ir precedentams (šiandien šis elementas suponuoja amerikiečių puoselėjamą viltį, kad, skirtingai nei ankstesnės didžiosios imperijos, iškildavusios per įvarius žmonijos gyvavimo laikotarpius, JAV ne žlugs, o pasieks savo galutinį tikslą sukurdamos globalią ir visuotinę liberaliosios demokratijos sistemą).
Tokio identiteto kilmė nesunkiai paaiškinama. Valstijų idėjinis pamatas formavosi religinės reformacijos ir vėlesnių Švietimo idėjų istoriniame fone. XVII a. į Naująjį pasaulį atsikėlę piligrimai buvo daugiausia Anglijos puritonai, kurie, nepakęsdami susikompromitavusios Stiuartų monarchijos ir Anglikonų bažnyčios moralinio nuosmukio, nusprendė išsižadėti senojo gyvenimo, kad Šiaurės Amerikoje įkurtų naują, moraliai teisingą ir atgyvenusių Europos politinių dogmų nesukaustytą religinę bendruomenę – vadinamąjį Amerikos Izraelį, arba Naująją Anglijos Jeruzalę. Johnas Winthropas, vienas iš puritonų lyderių, 1630 m. prakalboje į laivo „Arbella“ bendrakeleivius netgi išreiškė viltį įkurti utopinį Miestą ant kalvos (angl. City upon a Hill). Ši perfrazuota biblinė metafora, vėlesniais laikais itin pamėgta prezidento Ronaldo Reagano, reiškė, kad naujakurių gyvenvietės turinčios tapti virš Senojo pasaulio nuodėmių iškilusiu beprecedenčiu bendruomenės pavyzdžiu, kol galų gale net morališkai susikompromitavusi Europa ims jį imituoti. JAV kaip valstybės genezė XVIII amžiaus antroje pusėje buvo skatinama šių utopinių ambicijų, be to, Valstijų išankstinį mesianistinį nusistatymą sutvirtino įkūrėjų (angl. Founding Fathers) simpatijos Švietimo idėjoms. Pasak Amerikos politinės minties tyrėjo Rogerso M. Smitho, iš jų įtakingiausios JAV identiteto raidai pasirodė keturios: tikėjimo laisvė, mokslo pažanga, respublika ir ekonominis lygiateisiškumas. 1787 m. Konstitucija įkūnijo šiuos idealus, o Thomas Jeffersonas jais grindžiamą istorinę viziją įvardijo kaip „laisvės imperiją“, kuri privalo nuolatos stiprėti ir plėstis, idant pasaulį atvestų į naują politinės raidos etapą.
Mesianizmas ir savo istorinio tikslo suvokimas, įsišakniję naujakurių politiniame identitete dar prieš JAV kaip valstybės faktinį atsiradimą, nulėmė, kad, skirtingai, nei teigia populiarus įsitikinimas, Valstijos niekuomet per savo istoriją nebuvo izoliacionistinė valstybė. H. E. Restad tvirtinimu, izoliacionizmą (terminas, beje, atsirado tik praėjusio šimtmečio pradžioje kaip į radikalaus vilsonizmo priešininkus nukreipta kritika) Valstijoms galima prikišti nebent laikantis apgaulingai eurocentristinio naratyvo, t. y. mąstant, kad viską, išskyrus karštligišką kišimąsi į tuometinės Europos reikalus, galima aprėpti izoliacijos sąvoka. Tai, kad George'as Washingtonas per savo atsisveikinimo kalbą 1796 m. įspėjo vengti galimų aljansų ar kitokių ilgalaikių ryšių su Europos galybėmis, ir tai, kad iki Woodrow Wilsono laikų šio įspėjimo buvo su išlygomis laikomasi, toli gražu nereiškė, kad JAV atsisakė ekspansijos bei intervencijos Šiaurės, Vidurio, o vėliau ir Pietų Amerikoje. Turint omeny politinės izoliacijos apibrėžimą kaip daugumos ryšių su išorės pasauliu nutraukimą arba užsisklendimą tam tikroje seniau įgytoje teritorijoje, vargu bau šiuo reiškiniu galime apkaltinti šalį, kuri per XIX a. vykdė aktyvią išorės politiką: asimiliavo indėnų terra nulus teritorijas, iš Rusijos, Ispanijos ir Prancūzijos pirkosi naujas valstijas (atitinkamai Aliaską, Floridą ir Luizianą), sąmoningai įsitraukė į 1846–1848 m. karą su Meksika, rengė žygius į Kanadą, kryptingai ribojo Europos kolonializmą ir galop po JAV ir Ispanijos karo 1898 m. praktiškai panaikino ispanų įtaką žemyne.
Taigi, priešingai, nei bando įrodinėti kai kurios pasenusios ir akivaizdžiai politiškai angažuotos JAV geopolitinių kodų „biografijos“, Valstijų užsienio politikos istorija atsiskleidžia ne kaip šokinėjimas tarp izoliacionizmo ir internacionalizmo, o kaip kryptingas, idealizuotu išskirtinumu grindžiamas įtakos sferų plėtimas. Jau 1823 m. pristatyta Monroe doktrina – pirmasis JAV oficialus geopolitinis kodas, kuris apibrėžė abi Amerikas kaip nuo Europos galybių saugotiną sritį ir taip natūraliai „rezervavo“ jas Valstijų įtakos sferai. Analogiškai 1840–1860 m. ekspansija žemyne buvo grindžiama akivaizdžios lemties (angl. Manifest Destiny) teorija, kitaip tariant, tiesiog tikėjimu, esą JAV natūralus istorinis likimas yra išplėsti savo teritoriją per visą Šiaurės Ameriką. Po Pirmojo pasaulinio karo Vašingtonas pradėjo naują tarptautinių santykių etapą: 1918 m. sausio 8 dieną prezidentas W. Wilsonas Kongrese išdėstė 14 punktų taikos atkūrimo Europoje ir Tautų bendruomenės sukūrimo programą. Po deklaratyviu programos idealizmu slypėjo geopolitinė potekstė: pasibaigus Didžiajam karui JAV išplečia interesų sritį iš regioninės į globalią, taip siekdamos įgyvendinti savo išskirtinę pasaulinės tvarkos reformavimo misiją. Vis dėlto kaip milenarinių ambicijų instrumentas ankstyvoji vilsonizmo tradicija pasirodė pernelyg taiki ir pasyvi; politikams akivaizdžiai trūko ryžto pasitelkti šalies karinę galią pasaulinėms geopolitinėms įtampoms neutralizuoti. Štai kodėl tikruoju lūžio momentu, kai amerikiečiai atsisakė ankstesniojo priprasto romumo kitų žemynų atžvilgiu ir prisiėmė pasaulio policininko vaidmenį, laikoma 1941 m. gruodžio 7-oji. Tą dieną japonų aviacija netikėtai puolė Havajų salyno Oahu salos Perl Harboro uoste dislokuotą amerikiečių Ramiojo vandenyno laivyną. Po atakos tapo aišku, kad JAV negalės patenkinti savo ambicijų (ką jau kalbėti apie savo pačių saugumo užtikrinimą) vien taikiu propagavimu, nesiimdamos prevencinių karinių priemonių prieš agresorius ir priešiškus režimus. Todėl Perl Harboro tragedijos datą sąlyginai galime laikyti globalaus JAV unilateralizmo (vienašalės tarptautinės politikos) gimtadieniu. Šaltasis karas, grumtynės dėl Korėjos, įgaliotinių kovos (angl. ProxyWars), Vietnamo karas ir net kelių pastarųjų dešimtmečių įvykiai – konfliktai Afganistane bei Irake – iš esmės yra šio mentaliteto tęsinys.
Taigi, nustatę pagrindines Valstijų identiteto gaires ir trumpai prisiminę tarptautinių santykių istoriją, matome, kad amerikiečių kaip išskirtinės, „pašauktosios“ nacijos identitetas ne tik nesilpo, bet ir vaidino esminį vaidmenį motyvuodamas geopolitinę plėtrą. Ideologiniai niuansai kito, tačiau turinys išliko tas pats: dėl savo išskirtinumo JAV turinčios teisę ar net privalančio vykdyti istorinę vertybių sklaidos misiją. Kaip pažymėjo garsus politologas ir JAV istorijos tyrėjas Jamesas W. Ceaseris, šios misijos idealas jungia „puritoniškąją mintį ir Amerikos revoliuciją, XIX a. vidurio akivaizdžios lemties doktriną ir vėlesnį JAV imperializmą, vilsoniškąjį idealizmą, šaltojo karo laikų antikomunizmą ir George'o W. Busho unilateralizmą“. Ar galime teigti, kad amerikietiškojo išskirtinumo samprata gyvuoja ir šiandien, neokonservatyviems jos sargams praradus savo populiarumą?
Amerikietiškasis unikalumas tebėra populiarus
2009 m. balandį, per spaudos konferenciją Strasbūre, vieno žurnalisto paklaustas, ar tikįs amerikietiškuoju unikalumu, JAV prezidentas Barackas Obama atsakė: „Aš tikiu amerikietiškuoju unikalumu lygiai taip pat, kaip, įtariu, britai tiki britiškuoju unikalumu, o graikai – graikiškuoju.“ Toks tarsi išsisukinėjantis atsakymas suponuoja, kad amerikietiškojo unikalumo klausimas tiek Valstijose, tiek už jos ribų šiuo metu išlieka opus. Su kartėliu ar sunkiai slepiamu džiugesiu neretas Valstijų užsienio politikos kritikas vis pažymi, esą Busho laikų užsienio politika ir pasaulinė finansų krizė unikalumo koncepciją galutinai diskreditavo.
Tarsi atsiliepdamas į šias pastabas, JAV politinis elitas neseniai pradėjo dar vieną dviejų stovyklų mūšį. Pirmąją stovyklą sudarantys neokonservatyvių pažiūrų veikėjai tvirtina, kad amerikiečiai neturi išsižadėti ar gėdytis savo akivaizdaus ypatingumo. Pavyzdžiui, Respublikonų partijos kandidatas į prezidentus Mittas Romney, susitikdamas su rinkėjais Čarlstone, pripažino: „Amerika turi vadovauti pasauliui. <...> Manau, jog mes esame išskirtinė šalis, pasižyminti ypatingu vaidmeniu.“ Panašiems teiginiams prieštaraujantys antrosios stovyklos atstovai – demokratai ir multilateralistai (daugiašalės užsienio politikos šalininkai) – teigia tokią retoriką skatinant pasaulines antipatijas. Pasak jų, JAV turinčios išmokti gyventi kaip valstybė tarp valstybių, o ne kaip savo mistiniu nepakartojamumu įtikėjusi Žemės rutulio valdovė. Stebėdami šias ideologines rietenas, kai kurie JAV politologai paskubėjo nuogąstauti, kad šalis išgyvena identiteto krizę.
Bet kažin ar panašios baimės yra pagrįstos. Teigti, esą amerikietiškojo unikalumo doktrina ar apskritai JAV tarptautinis identitetas kenčia krizę, yra netikslinga mažų mažiausiai dėl dviejų priežasčių. Pirma, jei apsiribotume paties termino American exceptionalism neigiamu atspalviu, greitai paaiškėtų, kad tyrinėjame ne amerikiečių pritarimą reiškiniui, o populiarumą žodžių junginio, kuris tik neseniai buvo atskirtas nuo akademinių sferų ir imtas vartoti demokratų bei respublikonų grumtynėse kaip pustuštis, precedentą audringoms diskusijoms suteikiantis retorinis elementas. Antra, jei vis dėlto prabiltume apie amerikietiškąjį unikalumą kaip apie sąvoką, kuri, nors neseniai atsiradusi, apibendrina visuomet tautoje gyvavusius sentimentus, suprastume, kad apie jokią identiteto krizę negali būti nė kalbos.
Tam užtenka vien trumpo žvilgsnio į statistiką. Pasak 2010 m. kompanijos GALLUP atlikto tyrimo, 80 proc. amerikiečių sutinka, kad jų tėvynė „dėl istorinių aplinkybių ir Konstitucijos pasižymi unikalia prigimtimi, kuri daro JAV didingiausia ir svarbiausia šalimi pasaulyje“. Šiam teiginiui pritaria apytiksliai 73 proc. demokratų, 91 proc. respublikonų ir 77 proc. partijoms nepriklausančių respondentų. Be to, 58 proc. amerikiečių yra įsitikinę, kad JAV unikalumą pripažįsta ir prezidentas B. Obama: paradoksalu, tačiau taip tvirtina netgi 83 proc. demokratų, tarp kurių manoma esant didžiausios B. Obamos šalininkų ir unikalumo doktrinos priešininkų koncentracijos. Kitokios nuomonės laikosi aršūs dabartinės valdžios kritikai respublikonai: 61 proc. partijai priklausančių respondentų teigia, kad, jų nuomone, dabartinis prezidentas išskirtine JAV didybe netiki. Šie skaičiai atskleidžia iškalbingą tendenciją: abiejose barikadų pusėse amerikietiškasis unikalumas laikomas pranašumu; paprasčiausiai demokratai yra linkę jį šalies vadovui priskirti, o respublikonai – ne. Tyrimas taip pat atskleidžia, kad 66 proc. amerikiečių (61 proc. demokratų ir 73 proc. respublikonų) laikosi nuomonės, kad JAV ne tik gali, bet ir turi pareigą būti lydere pasaulio arenoje. Šis rodiklis gali pasirodyti sąlyginai kuklokas – veikiausiai iš dalies tai lemia labai tiesmuka, provokuojanti klausimo forma. Tačiau net jei jį laikysime visiškai objektyviu, vis vien teks pripažinti, kad dauguma Valstijų piliečių į savo šalies tarptautinę misiją žiūri palankiai ir iš esmės tikėjimo amerikietiškuoju išskirtinumu neprarado.
Taigi, analizuodami ginčą, šioje vietoje veikiausiai susiduriame su reiškiniu, kurį garsus JAV kairiųjų intelektualas Noamas Chomsky įvardijo kaip „sutarimo gamybą“, t. y. padėtį, kai skirtingos intelektualinės pozicijos, nesutardamos dėl retorinių ar nominalių vieno reiškinio aspektų, pritaria jo esmei. Šią pastabą, atrodo, tikslinga paminėti dar ir dėl to, kad pats N. Chomsky gegužę dar kartą pareiškė, kad tarp Busho ir Obamos užsienio politikos Artimuosiuose Rytuose nėra didelio skirtumo. Galų gale tai, kad Vašingtonas toli gražu neatsisako unikalumu grindžiamos užsienio politikos tęstinumo, įrodo ir dar viena tendencija: akademinėje sferoje tiek Billas Clintonas, tiek G. Bushas, tiek B. Obama dažnai priskiriami tai pačiai vilsonizmo tarptautinių santykių tradicijai. Kitaip tariant, nors skirtingo stiliaus, jų visų politiką vienija Jungtinių Valstijų kaip pagrindinės liberaliosios demokratijos „eksportuotojos“ pasaulyje vizija. Reziumuojant straipsnį, telieka prisiminti garsaus Vengrijos politiko Lajoso Kossutho žodžius, ištartus po 1852 m. vizito JAV: „Amerikos likimas yra tapti laisvės Žemėje pamatu. Jeigu Amerikos Respublika kada nors praras tikėjimą šiuo likimu, ta akimirka bus jos nuosmukio pradžia, lygiai kaip 1775-ųjų balandžio 19-oji buvo jos [Amerikos Respublikos – aut.] pradžia.“
Dmitrijus Babičius
