Kai kurie ekspertai (ypač rusų opozicijos atstovai) mano, kad D. Medvedevo valdymas buvo tikras anekdotas: žmogus tik vaidino prezidentą, kažką sakė ir nieko nedarė. Kitaip tariant, kartu su D. Medvedevo atėjimu į Kremlių Rusijos politikoje gimė naujas darinys – tandemas, tačiau atrodo, kad jis taip ir nesugebėjo atsikratyti V. Putino šešėlio. Tokios pozicijos šalininkai su malonumu prisimena kuriozišką įvykį Seule, pasauliniame aukščiausio lygio susitikime branduolinio saugumo klausimais, kai žurnalistai nugirdo D. Medvedevo pokalbio su B. Obama apie PRGS posakį: „Gerai, perduosiu tai Vladimirui.“ Bet iš tikrųjų yra didelė tikimybė, kad D. Medvedevas buvo pasirinktas V. Putino kaip silpniausias (be savo komandos) ir ištikimiausias pretendentas į įpėdinius ir galiausiai bus persodintas į Rusijos ministro pirmininko kėdę (o galėjo būti ir blogiau).
Tačiau tam tikrą pėdsaką šalies vidaus ir užsienio politikoje D. Medvedevas vis dėlto paliko. Jis pradėjo ir baigė savo prezidentavimą politine reforma. Pirmiausia pailgino Rusijos prezidento kadencijos laiką iki šešerių metų, o Dūmos – iki penkerių. Jam valdant įvyko neskaidrūs parlamento rinkimai, po jų buvo priimtas naujas Partijų registravimo įstatymas ir nuspręsta liberalizuoti gubernatorių rinkimo būdą. Tačiau gali būti, kad visa tai tik butaforiniai veiksmai, kurie reikšmingai nepaveiks Rusijos politinio gyvenimo: V. Putinas su kontroliuojama Dūma ramiai valdys šalį šešerius arba net dvylika metų.
Apskritai iš pradžių Vakarai ir Rusijos demokratai turėjo vilties, kad D. Medvedevas yra nuoseklus liberalas, tačiau greitai tapo aišku, kad taip nėra. M. Chodorkovskis liko kalėjime (greičiausiai V. Putinas neleido paleisti), o iš vyriausybės buvo pašalintas A. Kudrinas, leidęs sau pakritikuoti per dideles karines valstybės išlaidas.
Ką šalis tikrai prisimins, tai D. Medvedevo sprendimą miliciją pervadinti policija. Žinoma, tikslas buvo reformuoti VRM sistemą (pareigūnų peratestavimas ir pan.), tačiau vežimas, atrodo, liko toje pačioje vietoje: nuovadose mirtinai nukankinami žmonės, o prezidentas D. Medvedevas vėl paskyrė Krasnodaro krašto gubernatoriumi A. Tkačiovą, kurio valdose buvo žiauriai nužudyti žmonės ir į tai kartu su nusikaltėliais greičiausiai buvo įsipainiojusi rajoninės prokuratūros vadovybė. Tiesa, prezidento pasitikėjimą pagaliau prarado Maskvos meras J. Lužkovas (visą laiką turėjo, o paskui ėmė ir prarado!), bet daugybė kitų korupcionierių jį tebeturi, nes tebėra savo vietose.
Taip pat D. Medvedevas išliks žmonių atmintyje kaip prezidentas iš „Twitter“. Realiai tuo ir baigėsi jo modernizacija. Be abejo, yra dar mylimiausias D. Medvedevo kūdikis Skolkovas, turintis tapti rusišku Silicio slėnio analogu, bet kol kas šio projekto perspektyvos yra miglotos (nebent pats Dmitrijus Anatolijevičius imsis vadovavimo, kai pasitrauks iš premjero posto).
Baigiant vidaus politikos temą galima pasakyti, kad D. Medvedevas „perėmė“ Rusiją pasaulinės ekonominės krizės sąlygomis, tačiau jos problemas iš esmės sprendė V. Putinas, išleisdamas savo valdymo metais sukauptus pinigus. O D. Medvedevas faktiškai tapo pereinamuoju stabilizacijos epochos pabaigos prezidentu, savarankiškai nusprendusiu nebent tai, kad Rusijai daugiau neverta pervedinėti laiko iš žiemos į vasaros (V. Putinas turbūt ir tai pakeis), ir pareklamavusiu badmintoną.
O štai užsienio politikoje D. Medvedevą lydėjo sąlyginiai laimėjimai ir akivaizdžios nesėkmės. Karas su Gruzija tapo jam tikru išbandymu, per jį D. Medvedevas viešai pasirodė kaip palyginti „kietas“ lyderis, tai maksimaliai pakėlė jo reitingą. Tačiau pikti liežuviai vis tiek kalba, kad viskam vadovavo V. Putinas. Toliau buvo Ukraina, kurios prezidentui V. Juščenkai D. Medvedevas nusiuntė garsųjį vaizdo laišką, kuriame apkaltino jį viskuo, kuo tik galima buvo apkaltinti, taip sudegindamas normalių santykių tiltus. Santykiai su naujuoju Ukrainos vadovu – tariamai prorusišku V. Janukovyčiumi – prasidėjo gana sėkmingai. Buvo pasirašytos Charkovo sutartys dėl laivyno ir dujų, bet tai buvo pirma ir paskutinė D. Medvedevo pergalė Ukrainos fronte. Kad ir kaip Maskva spaudė Kijevą, jis taip ir nepriėmė siūlymo stoti į Muitų sąjungą. Tada ir vėl prasidėjo problemos dėl dujų, o tai reiškia dar vieną aklavietę dviejų šalių santykiuose.
Didelio nepasitenkinimo (ypač iš patriotinių Rusijos jėgų pusės) sulaukė D. Medvedevo pozicija dėl Libijos, kai Maskva susilaikė balsuodama JT Saugumo Taryboje, o Vakarams tik to ir reikėjo. Tada net V. Putinas (šiaip tokiais atvejais korektiškas) leido sau atvirai įvertinti tokį žingsnį kaip tandemo kolegos klaidą. Ir esmė šiuo atveju buvo ne tiek prarasti pinigai (milijardiniai kariniai ir kitokio pobūdžio Rusijos kontraktai su M. Gaddafiu), kiek Rusijos nusileidimas Amerikos ir Europos planams.
Sirijos, Irano ir PRGS atveju, greičiausiai spaudžiamas V. Putino, D. Medvedevas jau pasitaisė. Ypač jam patiko grasinti Amerikai raketiniais kompleksais „Iskander“ Kaliningrado srityje (padarė tai kelis kartus). Iš pradžių Vašingtonas lyg ir suprato Rusijos nuogąstavimus dėl branduolinio strateginio balanso žlugdymo: buvo peržiūrėti planai dislokuoti PRG skydo elementus Čekijoje ir Lenkijoje. Tačiau taip greičiausiai buvo kuriamas pagrindas naujos START sutarties pasirašymui, o po jo viskas prasidėjo iš naujo – ir JAV ambicijos, ir Kremliaus grasinimai, tai yra – ir vėl aklavietė.
Apibendrinant galima konstatuoti, kad D. Medvedevas buvo nepastebimas prezidentas. Kad prisimintum, ką gi jis padarė, reikia pasistengti, nes iš karto į galvą ateina tik nuomonės skelbimas „Twitter“ ir milicijos pervadinimas policija, kurio pagrindiniu akcentu labiau tapo OMON santrumpos pataisymo galvosūkis, o ne reali VRM reforma. Tiek vidaus, tiek užsienio politikoje jis stengėsi būti tikru prezidentu, bet jam nelabai sekėsi: arba sprendimus koregavo V. Putinas, arba pats darė klaidas. Tačiau matėsi, kad jis vis tiek norėjo pasilikti. Bet V. Putinas ir vėl buvo kitokios nuomonės, o kad tandemo partneris labai jau nenusimintų, nusprendė pasodinti jį į premjero kėdę.
Kokia bus politinė D. Medvedevo ateitis, pasakyti sunku. Aišku viena – taip aukštai jis daugiau neužkops, o po kurio laiko tikriausiai paliks ir premjero postą. Medvedevai ateina ir išeina, o Putinas lieka.
