Sirijoje autokrato Basharo al Assado režimas toliau tęsia sukilėlių ir protestuotojų skerdynes, aukų skaičius jau viršijo 5 tūkstančius.
Tarptautinės bendruomenės nesugebėjimas susitarti šiuo klausimu konfliktą sunkina. Viena yra aišku – šios krizės atomazga bet kuriuo atveju pakeis trapią Artimųjų Rytų regiono geopolitinę pusiausvyrą.
Kruvini neramumai Sirijoje apnuogino tarptautinės bendruomenės ir arabų pasaulio neįgalumą spręsti rimtas problemas. Štai prieš savaitę baigėsi Arabų lygos inicijuota stebėtojų misija Sirijoje, kurios tikslas buvo patvirtinti, ar Sirija laikosi susitarimų sustabdyti smurtą šalyje, bei pradėti dialogą su opozicinėmis jėgomis.
Ji patyrė visišką fiasko – per mėnesį trukusią misiją Sirijoje nužudyta apie 1000 protestuotojų. Nors misija ir buvo pratęsta, joje atsisakė dalyvauti viena įtakingiausių arabų valstybių – Saudo Arabija.
Arabų lyga, nepaisydama pirmosios iniciatyvos nesėkmės, nusprendė žengti antrąjį žingsnį – B. al Assadui pasiūlė perduoti valdžią viceprezidentui ir nurodė kurti nacionalinės vienybės valdžią, o po dviejų mėnesių skelbti priešlaikinius prezidento ir parlamento rinkimus.
Tačiau ši netikėtai griežta Arabų lygos laikysena (prieš tai Kataras netgi siūlė įvesti arabų karines pajėgas į Siriją) nepasiekė svarbiausio tikslo – Alžyro ir Libano, esančio Sirijos įtakoje, pastangomis nebuvo pritarta siūlymui iniciatyvą perduoti JT Saugumo Tarybai.
Antra vertus, net jei tai ir pavyktų, vargu ar Saugumo Taryba sugebėtų išspręsti vidines priešpriešas dėl Sirijos krizės sprendimo būdų.
Kinija, ir ypač Rusija, sėkmingai sabotuoja bet kokius Saugumo Tarybos veiksmus, siekdama ryžtingesnių ir realiai veikiančių rezoliucijų, kurios prisidėtų prie taikos užtikrinimo Sirijoje. Kol kas neaišku, kiek pačios Vakarų valstybės gali nuveikti mėgindamos sustabdyti kraugerišką B. al Assado režimą.
Vakarų dilema
Jau dabar Sirijoje žuvo daugiau žmonių nei Libijoje iki to laiko, kai prasidėjo Saugumo Tarybos rezoliucija paremta karinė intervencija.
Artimųjų Rytų politikos ekspertas Stivenas A. Kukas įžvelgia tikimybę, kad, be panašios karinės operacijos, kruvinasis status quo gali užtrukti neleistinai ilgai. Iš tiesų Vakarų pasaulio kartojama mantra, kad B. al Assado režimo griūtis tėra laiko klausimas, kol kas neprisideda prie jo griūties.
Ekonominės sankcijos ir tarptautinė izoliacija padarė didelių nuostolių Sirijos ekonomikai ir politiniam elitui, tačiau atrodo, kad tai tik dar labiau paskatino valdžios fanatizmą bei sustiprino ryžtą kovoti iki paskutinio kraujo lašo.
Negalima pamiršti, kad kruvini susirėmimai tarp valdžios jėgos struktūrų ir protestuotojų Sirijoje trunka jau 10 mėnesių. Vakarai, žodžiais smerkdami B. al Assado režimą, naudodami kol kas neveiksmingas ekonomines sankcijas ir nerandantys būdų į savo pusę palenkti kolegų Saugumo Taryboje (Rusijos ir Kinijos), praranda paskutinius pasaulio moralinio autoriteto resursus.
Pagaliau kiek galima laukti „neišvengiamos“ autokratinio režimo griūties? Ar politinis elitas įvardija žudynių aukų skaičių, ar trukmės ribą, kuri priverstų jį nebekartoti užkeikimo apie šį „neišvengiamumą“?
Vakarams iškilo itin skaudi ir sudėtinga dilema – laukiant norimos krizės pabaigos, padėtis gali būti dar kruvinesnė ir visiškai nevaldoma, tačiau, antra vertus, nuo ryžtingų veiksmų Vakarų pajėgas sulaiko kitos ne mažiau svarbios aplinkybės.
Rusijos veiksnys
Dera pripažinti, kad kol kas Vakarų rankos yra surištos ne tik dėl ideologinių ir moralinių įsitikinimų. Kaip jau buvo minėta, Rusija ir Kinija daug prisideda prie to, kad Saugumo Taryba nepriimtų jokios Vakarų inicijuotos rezoliucijos, nukreiptos prieš B. al Assado režimą, ir atima galimybę visai tarptautinei bendruomenei imtis ryžtingų veiksmų, siekiant suvaldyti šią milžinišką politinę krizę.
Ypač daug prie to prisideda Rusija, kuriai Sirija dar nuo glaudžių santykių su SSRS per šaltąjį karą išlieka pagrindinis politinių interesų regione forpostas. Anot „The Daily Star“ apžvalgininko Husaino Abdul-Husaino, Sirija kasmet iš Rusijos nuperka ginkluotės už 1 milijardą JAV dolerių (10 procentų viso Rusijos karinio eksporto).
Tad Kremlius yra visai nesuinteresuotas B. al Assado režimo griūtimi, ypač po to, kai prarado 4 milijardus JAV dolerių, kuriuos turėjo gauti iš Muammaro Gaddafio Libijos. Tad nenuostabu, kad Rusija ne tik kad nesibodi išreikšti solidarumą su valdančiu režimu, siunčia savo karinius laivus į Sirijos uostus, bet ir, nepaisydama ES paskelbto embargo, parduoda jai amunicijos bei sprogmenų, skirtų ir karui, ir kovoms gatvėse – kitaip tariant, priemonių sėkmingai toliau dorotis su beginkliais protestuotojais.
Kita vertus, Rusijos pozicija pamažu keičiasi. Pirmiausia dera pabrėžti, kad B. al Assado režimas pastebimai silpnėja, o Rusija puikiai supranta, kad likti pralaiminčioje pusėje nėra geras strateginis sprendimas.
Be to, opozicinės Sirijos nacionalinės tarybos vadovas Burhanas Ghaliounas apdairiai prasitarė Rusijos užsienio reikalų ministrui Sergejui Lavrovui, kad Rusijos interesai Sirijoje jo pergalės atveju bus užtikrinti. Vis dėlto kol kas neatrodo, kad Rusija, kurios nekamuoja moralinės dilemos dėl kylančio žuvusiųjų skaičiaus, nusileis Vakarų iniciatyvoms Saugumo Taryboje. Jau greičiau ji suteiks dar vieną galimybę B. al Assadui susidoroti su protestuotojais.
Kodėl Sirija nėra Libija?
Dar viena problema, trukdanti Vakarams imtis Sirijoje tokių ryžtingų veiksmų kaip Libijoje, yra jos didesnė santykinė karinė galia. Sirijos oro pajėgos neleistų NATO taip laisvai skraidyti ir bombarduoti strateginės reikšmės objektų, kaip brangi, bet nelabai veiksni M. Gaddafio karo lėktuvų kolekcija.
JAV savo ruožtu po milijardus kainavusios nevykusios karinės operacijos Irake susikūrė sau stigmą, dėl kurios bet kokia kita panaši operacija kels alergiją ir politiniam elitui, ir visuomenei. O Sirija turi visas galimybes tapti antruoju Iraku.
Prieš keletą dienų Laisvosios Sirijos armija pranešė kontroliuojanti šalies pietvakariuose stovintį Zabadanio miestą. Kaip teigia „Stratfor“, nepaisant sukilėlių mėginimo propagandinėmis priemonėmis išpūsti tai kaip itin svarbų veiksnį tolesnėje kovoje, šis laimėjimas turi tik simbolinę reikšmę.
Sirijos sukilėliai, kitaip nei kolegos iš Libijos išsivadavimo judėjimų, neturi saugios bazės karinėms operacijoms palaikyti ir kartu atokaus rajono atsitraukti. Zabadanis, nuo sostinės Damasko nutolęs tik 30 kilometrų, nėra geras atitikmuo Benghaziui, naujosios Libijos sukilimo židiniui, kuris pasižymėjo būtent tokia gyvybiškai reikalinga specifika.
Be abejo, Libija neturėjo šalia Izraelio, kurio žvalgybiniai pajėgumai karinės intervencijos atveju būtų nepamainomi, tačiau vargu ar pakankami atsverti B. al Assado karinės mašinos strateginius pranašumus. Kitaip tariant, ir kariniu požiūriu „neišvengiamas“ B. al Assado žlugimas gali išties prailgti.
Geopolitiniai padariniai
Kad ir kaip baigtųsi sunkmetis Sirijoje, jis turės didelių geopolitinių padarinių Vidurinių Rytų galios balansui. Jei vis dėlto B. al Assadas sugebės išlaikyti valdžią savo rankose išžudęs šitiek sukilėlių, Vakarai patirs politinį smūgį žemiau juostos.
Ant jų pečių (kaip ir visada panašiais atvejais) guls atsakomybė už tūkstančius žmonių gyvybių, nesėkmingai kovojusių už laisvę. Iranas išlaikys savo vienintelį sąjungininką kovoje prieš Vakarus ir musulmonų sunitų valstybes regione, o tai, ko gero, paskatintų dar agresyvesnę galingosios hierokratijos (dvasininkų valdymo) užsienio politiką.
Čia dera paminėti, kad B. al Assadas yra vienos iš šiitų sektos – alavitų – atstovas, kurie sudaro tik 11 procentų visos Sirijos gyventojų, tarp kurių vyrauja sunitai (atitinkamai 74 proc.). Tad nenuostabu, kad šiitiška Irano valstybė regi dabartinėje Sirijos valdžioje savo sąjungininką.
B. al Assado režimui pralaimėjus, padariniai būtų sunkiau nuspėjami. Nors Vakarų žiniasklaida to ir nenori girdėti, vis daugiau pasigirsta balsų, kad, laimėjus Sirijos sukilėliams, susiklostytų panaši padėtis kaip Egipte.
Kitaip tariant, ne demokratinės jėgos, kurių atstovai tarp sukilėlių taip žavi vakariečius, tikinčius demokratinių vertybių universalumu, o radikalūs islamistai su Musulmonų brolija prieky konsoliduotų savo jėgas Sirijoje. Šalyje gyvenantiems krikščionims, kurie buvo gana gerai integruoti į B. al Assado režimą, iškiltų panašus pavojus, kaip kad atsitiko Egipto krikščionims koptams.
Taip pat nereikia atmesti galimybės, kad tokia įvykių eiga prisidėtų prie dar didesnio chaoso religinės nesantaikos draskomame Irake. Dabartinis Irakas, kurio 65 procentus gyventojų sudaro šiitai, o likusią dalį – sunitai (geografiškai išsidėstę prie Sirijos), yra ties pilietinio karo riba.
Savo sunitišką tapatumą išgryninusi Sirija gali tapti Irakui dar vienu dezintegraciniu veiksniu bei pakeisti nuo šaltojo karo nusistovėjusias nenatūralias abiejų valstybių sienas ir politinių elitų sandarą, kai mažuma valdo daugumą. Tokia įvykių eiga būtų didelis smūgis šiitiškam Iranui ir pakeistų dinamiką didžiojoje arabų pasaulio – sunitų ir šiitų – priešpriešoje.
Galima pasakyti, kad abu scenarijai nėra džiuginantys. Viena aišku, kad, nepaisant nepalankių aplinkybių, Vakarams derėtų kuo aktyviau mėginti spręsti Sirijos klausimą. Kol kas mindžikuojama vietoje, o tokiu atveju sudėtinga padėtis gali tapti neišsprendžiama.
Parengė Sergejus STONKUS
Taip pat skaitykite:
Demonstrantai užpuolė Sirijos ambasadą Australijoje
Rusija ir Kinija nenori nutraukti smurto Sirijoje?
B. al Assado priešininkai nusiaubė Sirijos ambasadą Berlyne (foto)
Demonstrantai įsiveržė į Sirijos ambasadą Londone
Rusija toliau tieks ginklus Sirijai
„Amnesty International“ griežtai kritikuoja Rusiją dėl Sirijos politikos
