Demokratijos deficito mažinimas
JAV politologas Zbignievas Brzezinskis teigia, kad šiandieninis valstybės gyvenimas neįsivaizduojamas be šalies Konstitucijos. Tai bandė įrodyti ir ES. 2004 m. spalio 29 d. pasirašyta Sutartis dėl Konstitucijos Europai. Šia Konstitucija Europai buvo numatytos tokios laisvės kaip, pavyzdžiui, dvigubos daugumos principo taikymas (sprendimų priėmimo būdas, kai pritaria 55 proc. ES valstybių su daugiau nei 65 proc. ES gyventojų) ar teisė patiems piliečiams keisti įstatymus (1 mln. ES gyventojų numatyta galimybė siūlyti įstatymų pakeitimus). Negalima užmiršti ES Tarybos prezidento posto ir Europos diplomatinės tarnybos įkūrimo, bendradarbiavimo gynybos srityje įtvirtinimo, veto teisės netekimo kalbant apie migracijos dalykus ir pan. Deja, pradėjus Europos Konstitucijos ratifikavimą, šis procesas buvo baigtas po Prancūzijos ir Nyderlandų nepritarimo per referendumus. Tiesa, 2009 m. gruodžio 1 d. ratifikuota Lisabonos sutartis, ja buvo įtvirtinti Konstitucijos projekte numatyti teisiniai pakeitimai. Kita vertus, kyla klausimas, ar Europos Konstitucijos neratifikavimas pačių piliečių sprendimu nėra ES pilietiškumo stokos signalas.
Atsižvelgiant į Simono Hixo siūlomą demokratijos deficito apibrėžimą, būtina atkreipti dėmesį į sumažėjusią nacionalinių valstybių galią, per mažą ES institucijų svarbą, nepakankamą politinį piliečių aktyvumą ir dėl to atsirandantį politinį neatitikimą tarp pačių piliečių ir jų gyvenimą reguliuojančių ES valdžios institucijų. Nors valstybių narių vadovai bendru sutarimu ieško būdų iškilusioms problemoms spręsti (pavyzdžiui, Graikijos), šiuo metu konstatuojama, kad susiduriama ne tik su finansinėmis, ekonominėmis ir socialinėmis ES problemomis, bet ir su piliečių abejingumu vykdomai bendrajai politikai. Todėl kyla klausimas, ar per maža institucijų svarba ir ES piliečių nedalyvavimas politikos formavime nepaskatins pokyčių pačioje Sąjungoje.
Valstybių narių įtaka
Šiandien ES pirmiausia stengiasi išspręsti finansines valstybių narių problemas. Pastaruoju metu vis dažniau rašoma apie tai, kad ES dalijasi į dvi dalis: ekonomiškai stabilią (Vokietija, Didžioji Britanija) ir nestabilią (Graikija, Ispanija). 2011 m. gruodžio mėnesį vykusiame susitikime Europos Komisijai vadovaujantis Jose Manuelis Barroso teigė, jog būtina rasti naujus būdus bendrai fiskalinei politikai įgyvendinti, stiprinti valstybių narių ekonomikos plėtros koordinavimą ir trumpojo laikotarpio prioritetams taikyti naudingesnes priemones, nei taikoma šiuo metu. Šis požiūris buvo išsakytas ir Europos Tarybos susitikime.
Šiuo metu ES galioja speciali programa, vadinamasis „šešeto paketas“ (http://www.eba.europa.eu/). Pagrindiniai šios programos aspektai yra trys: griežtesnė finansinė priežiūra fiskalinėje politikoje, makroekonominio disbalanso mažinimas ir ekonominio gyvybingumo skatinimas prevenciniais veiksmais. Vykdant tokią politiką tikimasi didinti institucijų atskaitomybę ir priklausomybę nuo ES institucijų. Kitas klausimas, ar tokių programų įgyvendinimas ES valstybėse užtikrins ekonominį ir socialinį ES stabilumą.
1979 m. lapkričio 30 d. Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Margaret Thatcher, gindama savo šalies interesus Europos Komisijoje, pasakė: „Grąžinkit man mano pinigus.“ Šiandien panašiai kalba Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Vokietijos kanclerė be didelio entuziazmo svarsto galimybes išgelbėti Graikiją „debatuose, kurių neturėjo būti“. Vienintelis šiuo metu priimtinas būdas – bendras Graikijos ir kitų ES valstybių darbas ieškant sprendimų, kaip būtų galima lengviau to išvengti. Vokietijos 2011 m. įnašas į ES biudžetą buvo didžiausias – 21 189,9 mln. eurų, po jos seka Prancūzijos dalis, sudaranti 19 075,6 mln. eurų, o Graikija mokėjo tik 2 183,1 mln. eurų. Taigi, Vokietijos padėtis panaši į Didžiosios Britanijos situaciją 1979 m., kai ši valstybė mokėjo didžiausią finansinį įnašą, bet atgal tokios pat dalies negavo.
Prancūzija, mokanti antrą pagal dydį finansinį įnašą į ES biudžetą, taip pat gina savo šalies interesus. Prezidentas Nikolas Sarkozy dalyvauja visuose ES vadovybės susitikimuose. Aišku, Prancūzija pati susiduria su tokiais sunkumais kaip gyventojų migracijos klausimai ar biurokratizmas (čia galima prisiminti ir Lietuvą). Svarbu ir tai, kad priimamuose sprendimuose Prancūzija reiškia savo nuomonę, bet lobistiniu požiūriu tai nėra daroma labai atvirai. Todėl, prisiminus S. Hixo demokratijos deficito prielaidas, kyla klausimas, kad galbūt didesnį poveikį turi ES Tarybai pirmininkaujanti valstybė nei valstybių narių įtakos zonas ginantys pareigūnai (t. y. ES institucijų vaidmuo yra didesnis, nei atrodo).
Lietuvos kaimynė Lenkija 2011 m. liepos 1 d. pradėjo pirmininkavimą ES Tarybai. Lenkijos pirmininkavimo ES Tarybai programoje (http://pl2011.eu/) numatyta, kad bus siekiama ekonominio augimo, glaudesnio bendradarbiavimo su kaimyninėmis valstybėmis bei energetinio ir gynybos saugumo didinimo. Dar vienas šios šalies pirmininkavimo prioritetas – kiekvienos valstybės narės gebėjimas atsakyti už savo politinius sprendimus, ypač susijusius su finansiniais reikalais. Beje, pasibaigus pirmininkavimui, teigiama, kad Lenkija pasiekė daugumą užsibrėžtų pirmininkavimo tikslų. Kita vertus, Lenkija visada kovojo dėl savo šaliai svarbių aspektų, pavyzdžiui, šiuo metu ji gina teisę euro dar neįsivedusioms valstybėms turėti balsą sprendžiant bendras finansines euro problemas. Taigi, vėl iškyla šalies narės asmeninių interesų turėjimo ir jo didinimo aspektas.
Ekonomiškai stiprios šalys (Vokietija, Prancūzija, Suomija) remia sunkiai finansiškai besiverčiančias valstybes nares, pavyzdžiui, Graikiją. Apibendrinant galima sakyti (aišku, atsižvelgus į finansinius kiekvienos ES valstybės reikalus), kad pradeda klostytis vidinis Sąjungos valstybių tarpusavio susiskirstymas. Juolab kad gilinamasi jau ne į šalies padėtį, o į gebėjimą finansiškai padėti išlikti ES. Šiuo metu pirmiausia kiekviena valstybė narė stengiasi apginti savo kaip suverenios šalies statusą.
Jau anksčiau kalbėta apie ES demokratijos deficito mažinimą. Pagal dabar turimas šalių kvotas Europos Parlamente ir jų daromą įtaką sunku išskirti svariausiai tarpusavio santykius veikiančias valstybes. Didžiausią galią turi finansiškai stiprios šalys, turinčios lobistiniu požiūriu stiprius politikus, išsakančius ir ginančius savo valstybės pozicijas. Kita vertus, tarptautinis bendradarbiavimas su ne ES valstybėmis yra taip pat labai svarbus.
Tarptautinis bendradarbiavimas
Kalbant apie ES vidines problemas, reikėtų pažiūrėti, kaip situacija atrodo iš Sąjungai nepriklausančių valstybių taško. Pavyzdžiui, Dmitrijus Treninas pastebi tendenciją, kad ES šiuo metu kuriama nauja politinė triada Londonas–Berlynas–Paryžius. Autorius kelia klausimą, ar tikrai Paryžius su N. Sarkozy būtų linkęs vaidinti antraeilį vaidmenį ES. Juolab kad Berlynas su A. Merkel priešakyje dar nėra pasiruošęs tapti vienvaldžiu ES lyderiu. Prisimintinas ir Varšuvos pasisakymas, kad gali atsirasti Londono priešprieša Vokietijos ir Prancūzijos valdymui ES (nors tokiam sprendimui galbūt neprieštarautų Lenkija, Baltijos šalys, Nyderlandai, Olandija).
Taigi, ES valstybių susiskirstymas į finansiškai stiprias ir nestiprias išlieka. Kita vertus, ES ir kitų valstybių bendravimas vis labiau intensyvėja. Nuo 2003 m. vykusio ES ir Rusijos susitikimo numatyta, kad Rusija stengsis savo rinkas padaryti lengviau prieinamas ES valstybėms, bus skatinamas žmogaus teisių stebėjimas, derybomis sprendžiami tarpusavio bendradarbiavimo klausimai, didinamas dėmesys švietimui ir kultūrai. 2011 m. lapkričio 28 d. ES susitikime su Rusija numatyta sudaryti darbo grupę, kuri rūpinsis ekonominių santykiu gerinimu ir tarptautinių santykių stiprinimu. Bet, kaip ir kalbant apie valstybių narių interesus, iškyla kiekvienos valstybės narės klausimas.
ES bendraujant su ne ES šalimis siekiama visapusio sutarimo su radikaliai skirtingo politinio formato valstybėmis, pavyzdžiui, Rusija. Ieškoma būdų ne tik finansiškai plėsti ES įtaką tarptautiniu mastu, bet ir skatinti ES pilietiškumo suvokimą Sąjungos viduje. Pasižiūrėjus į Konstitucijos Europai priėmimo procedūrą, galima tvirtinti, kad ES piliečiams trūksta bendro Sąjungos pilietiškumo jausmo. ES politika yra gerokai atitolusi nuo paprastų piliečių rūpesčių. Konstatuotina ir tai, kad ES šiuo metu dar nėra ta Sąjunga, kuri organizuoja ir valdo ateities sprendimus pasauliniu mastu. ES tik reaguoja į kitų valstybių, tokių kaip Rusija ar JAV, priimtus sprendimus. Todėl ES, kaip tarptautinių veiksmų organizatorės, vaidmuo tikrai kelia abejonių. Juolab kad valstybės, remdamosi turimais žmogiškaisiais ištekliais, vis primena, kad svarbiausia šiuo metu Sąjungoje yra valstybės narės ir jų interesų išsaugojimas, ES pilietiškumą palikdamos antroje vietoje.
Eglė Urbonaitė
