Nors kontekstas prieštaringas, gegužės pradžioje nuvykęs neskelbto vizito Amerikos prezidentas Barackas Obama kartu su Afganistano prezidentu Hamidu Karzai'umi pasirašė susitarimą dėl partnerystės po 2014-ųjų. Ta proga kalbėdamas Bagramo karinėje bazėje prezidentas B. Obama sakė, kad karo laikas baigiasi, talibams smogti stiprūs smūgiai, o ir „Al Qaeda“ greitai bus sutriuškinta. Susitarime dėl partnerystės apibrėžiama Amerikos buvimo Afganistane mastas ir pobūdis dešimtmetį po to, kai didžioji dalis Jungtinių Valstijų kovinių dalinių paliks šią šalį. Žiniasklaida spėja, kad Amerikos kariškių specialieji daliniai liks kalnų šalyje dar ilgai, nors nuo šių metų pradžios Jungtinių Valstijų ir Afganistano bendradarbiavimą temdė skandalai: internete pasirodžiusi vaizdo medžiaga – ant nukautų, spėjama, talibų kūnų besišlapinantys amerikiečių jūrų pėstininkai, Amerikos Bagramo bazėje sudegintos Korano kopijos, netvarkingas šaudymas, per kurį žuvo taikūs afganų kaimo gyventojai, ir pan.
Bet talibai parodė, kad vis dar yra reali jėga: praėjus kelioms valandoms po Amerikos prezidento išvykimo šeši žmonės žuvo ir dvidešimt sužeista mirtininkams susisprogdinus Kabule ir prie automobilių magistralės į Džalalabadą. Tarp žuvusiųjų yra vaikų, atsakomybę prisiėmė talibai. Ta proga naujienų agentūra „Associated Press“ pažymėjo, kad Talibanas randa galimybių atakuoti Afganistane ir tada, kai čia imamasi ypač griežtų saugumo priemonių dėl Amerikos prezidento vizito.
NATO ir Amerikos karinė vadovybė pareiškė, kad pavasarinę talibų kampaniją pradėjusi balandžio 15-osios ataka prieš Kabulą ir kai kuriuos miestus Kandaharo provincijoje nepakeis koalicijos sprendimo išvesti karines pajėgas iki 2014-ųjų pabaigos. JAV gynybos ministro Leono Panettos nuomone, tai buvo greičiau simbolinė akcija, nuo praėjusių metų talibai neįstengė surengti nė vienos organizuotos atakos. Vakarai savo ruožtu gegužės viduryje suplanavo didelį puolimą Afganistano pietryčiuose, taip prieš pasitraukimą siekdami užtikrinti iniciatyvą Afganistano vyriausybinėms saugumo pajėgoms, kurių skaičius artėja prie 350 tūkstančių.
Tačiau dažniausiai viskas yra nevienareikšmiška – Islamabadui lyg ir tolstant nuo Vakarų, Amerikos specialusis pasiuntinys Afganistane ir Pakistane Marcas Grossmanas balandžio 26-ąją pagaliau susitiko, kaip pranešė žiniasklaida, preliminarių derybų su Pakistano sausumos armijos štabo vadu generolu Ashfaqu Parvezu Kayani aptarti tiekimo tarptautinėms pajėgoms Afganistane atnaujinimo galimybių per Pakistano teritoriją. Pats M. Grossmanas pareiškė ypatingų vilčių nepuoselėjęs, susitikimo tikslas buvęs pokalbių atnaujinimas. Islamabadas sustabdė Amerikos krovinių tranzitą per savo teritoriją praėjusį lapkritį po to, kai per Amerikos aviacijos ataką žuvo 24 Pakistano armijos kariškiai. Mainais už tranzito atnaujinimą Islamabadas reikalauja oficialaus Vašingtono atsiprašymo ir nepilotuojamų lėktuvų operacijų Pakistano oro erdvėje nutraukimo.
Su Irano branduoline programa susijęs naujienų srautas, ypač balandžio ir gegužės sandūroje, priminė kaleidoskopą. Balandžio 26-ąją proginiame interviu dienraščiui „Haaretz“ Izraelio nepriklausomybės dienos proga žydų valstybės armijos štabo viršininkas generolas leitenantas Beni Gantzas pareiškė, kad tarptautinės sankcijos ima duoti vaisių ir Iranas nebesiekia įsigyti atominės bombos. Pasak nuosaikiais pasisakymais garsėjančio generolo, dabar kaip tik tas metas, kai Iranas pakreips savo branduolinę programą vien taikiems tikslams arba pasaulis (taip pat Izraelis) ko nors imsis. Kitaip tariant, tai ne diskusijos vidurys, o veikiau pabaiga.
Izraelio prezidentas Shimonas Peresas irgi proginiame interviu dienraščiui „Maariv“ sakė abejojąs, kad karinė operacija prieš Iraną duotų pageidaujamą rezultatą. Prezidentas nelabai tiki ir sankcijų veiksmingumu, bet mano, kad pradėti reikia nuo jų. Atsakydamas į klausimą apie siejamus su Amerika lūkesčius ponas Sh. Peresas sakė, kad Vašingtonas nelinkęs veikti vienašališkai, todėl suprantamas prezidento B. Obamos siekis burti kuo platesnę koaliciją, mėginant įtraukti į ją net Rusiją ir Kiniją.
Įdomu tai, kad beveik tuo pačiu metu (04 26) tarptautinėje žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, esą Irano elitinio Islamo revoliucijos sargybinių korpuso vadovybė pasiūliusi šalies dvasiniam lyderiui ajatolai Ali Khamenei nutraukti urano sodrinimo darbus. O Amerikos dienraštis „Business Week“ tą pačią dieną citavo Irano pasiuntinį Maskvoje Seyedą Mahmudą Rezą Sagadi, kuris tikino, jog Teheranas svarstys Rusijos siūlymą nebeplėsti urano sodrinimo programos mainais už liepą įsigaliosiančių sankcijų, kurios draus Irano naftos eksportą į Europos Sąjungą (ES), atšaukimą. Tiesa, Victoria Nulland iš Amerikos valstybės departamento suabejojo pasiuntinio teiginių svarumu, pažymėjusi, kad ponas Sagadi nėra svarbus žaidėjas tarptautinėse derybose dėl Irano branduolinės programos.
Jau gegužės 1-ąją Izraelio gynybos ministras Ehudas Barakas Užsienio spaudos asociacijos nariams Jeruzalėje pareiškė, kad jo šalis turi svarstyti visus galimus scenarijus dėl Irano branduolinės programos, nes neturi teisės „apsigauti“ ir leisti Teheranui įsigyti atominę bombą. Ir pridūrė, kad Iranas artėja prie jos sukūrimo. O štai buvęs Izraelio karinės žvalgybos šefas Shlomas Gazitas interviu „The Jerusalem Post“ (05 02) sakė, kad Izraeliui vienašališkai smogus Irano branduoliniai objektai ne tik nebus sunaikinti, bet dar ir pagreitins Teherano programą, nes Iranas gaus diplomatinį savo pastangų pateisinimą. Užtat jei Iraną atakuos Amerikos vadovaujamos tarptautinės pajėgos, Sh. Gazito nuomone, jo branduolinė programa žlugs.
Sunku pasakyti, ko visuose šiuose pasisakymuose daugiau – propagandinio laviravimo, abipusio akių dūmimo ar dinamiškai kintančios (jei taip iš tiesų yra) situacijos analizės. Arba visų šių ir dar nežinomų motyvų rinkinio persiškai įmantriame propagandiniame kare. Bet kuriuo atveju Amerikos prezidento specialusis padėjėjas ginkluotės kontrolės klausimais Gary Samore'as, komentuodamas situaciją interneto puslapiui „Svobodanews.ru“, kalbėjo labai nuosaikiai, atsargiai pažymėjo konstruktyvesnį Irano pusės nusiteikimą ir siūlė palaukti birželio ir liepos sandūros, kai Amerika įves sankcijas Irano centriniam bankui, o ES pradės iranietiškos naftos boikotą. Atrodo, kad Teheranas bus tuo pat metu ir įkalbinėjamas, ir spaudžiamas.
Tai – logiškas atsargumas, nes tikriausiai neklysta manantys, kad jei kurioje nors planetos vietoje esama apokalipsės grėsmės, labiausiai ji tikėtina šiame neramiame regione. Daugelio dėmesys sukoncentruotas į klampias derybas dėl Irano branduolinių arsenalų, bet balandžio 25-ąją Pakistanas įvykdė sėkmingą vidutinio nuotolio balistinės raketos „Shaheen-1A“ bandymą. Prieš tai Indija irgi sėkmingai išbandė balistinę raketą „Agni V“, kurios veikimo nuotolis – penki tūkstančiai kilometrų. Pasaulio žiniasklaida matė reikalą išskirti aplinkybę, jog ji gali pasiekti Kinijos sostinę Pekiną.
Ponas M. Grossmanas tik pradeda kalbėtis su Pakistano karo vadais apie Amerikos karinio tranzito galimybę per šios šalies teritoriją, o šios šalies apžvalgininkai seniai ragina Islamabadą dairytis sąjungininkų kitur. Praėjusių metų pabaigoje, kai NATO dar neturėjo krovinių pervežimo mazgo Rusijos Uljanovske, Pakistano karinė analitikė Maria Sultan leidinyje „The News International“ (2011 12 03) pranašavo, kad Vakarų pajėgos per porą savaičių nebeturės kuo šaudyti, jei Pakistanas uždarys NATO savo oro erdvę, ir turės bėgti iš Afganistano taip pat, kaip skubotai Amerika traukėsi iš Vietnamo. Vašingtoną esą reikia priversti derėtis iš prašytojo pozicijų.
Šių metų vasario 17-ąją Islamabade įvyko trečias Afganistano, Pakistano ir Irano prezidentų susitikimas. Pasak Pakistano leidinio „Pakistan Observer“ (02 23), šalių lyderiai pareiškė neleisią regione kilti grėsmei, nukreiptai prieš bet kurią iš trijų valstybių, o Pakistano prezidentas Asifas Ali Zardaris pažadėjo priešintis užsienio spaudimui prieš planuojamą tiesti dujotiekį iš Irano į Pakistaną. „Pakistan Observer“ teigimu, vamzdyno tiesimui ypač priešinasi Vašingtonas, ir sunku pasakyti, kiek pagrįstas leidinio teiginys, jog Pakistano lyderis Irano kolegai Mahmoudui Ahmadinejadui žadėjo paramą, jei Jungtinės Valstijos smogs karinį smūgį Iranui. M. Ahmadinejadas savo ruožtu pareiškė, kad visos regiono problemos yra primestos iš šalies.
Keistai susitikime turėjo jaustis Afganistano prezidentas. Į tikriausiai nedrąsius Kabulo priekaištus dėl to, kad Talibano ir „Al Qaeda“ smogikai yra remiami Pakistano specialiųjų tarnybų ir atakuoja Afganistaną iš jo teritorijos, Islamabadas atsako kategorišku neigimu. Vasario 17-ąją Pakistano užsienio reikalų ministrė perspėjo Kabulą, kad jos vyriausybė nesupranta, ko nori Afganistanas. Beje, pasak to paties „Pakistan Observer“, Afganistano prezidentas per vizitą Islamabade paprašė organizuoti jo susitikimą su Talibano lyderiu mula Omaru.
Vakarams, ypač Amerikai, Pakistano spaudoje kliūna daug. Jei spręstume vien iš jos, Vašingtonas nėra ir niekada nebuvo Islamabado sąjungininkas. Vyrauja nuomonė, kad Amerika sabotuos Pakistano, Afganistano ir Irano bendradarbiavimą, o po 2014 metų planuojamos šešios Jungtinių Valstijų karinės bazės Afganistane leis rinkti žvalgybos duomenis iš Irano. Islamabado nuomone, kontroliuodama Pakistaną Amerika siekia priversti paklusti Iraną ir stabdyti Kiniją. Pekinas yra investavęs į kai kuriuos Pakistano uostus ir neseniai su Islamabadu pasirašė paketą susitarimų, tarp jų ir karinėje srityje.
Sunku pasakyti, kiek pagrįsti teiginiai, kad bendradarbiaudama su Indijos žvalgyba RAW ir Izraelio „Mossad“ Amerikos Centrinė žvalgybos valdyba į Pakistaną siunčia smogikus, kurių uždavinys – destabilizuoti padėtį šalyje, pavyzdžiui, teikti paramą vadinamajai Beludžistano išsivadavimo armijai ir kurstyti separatistines beludžių ambicijas. Žvelgiant iš šalies, nieko tikro pasakyti neįmanoma, bet irgi faktas, kad vasario 17-ąją Amerikos Kongreso narys Dana Rohrabacheris Atstovų Rūmams pateikė svarstyti projektą rezoliucijos, kurioje Pakistanas raginamas pripažinti Beludžistano teisę į apsisprendimą. Tuomet griežtai protestavo visa Pakistano valdančioji klasė.
Interesų draskomame regione labai realių grėsmių pakanka. Pagal Amerikos Vest Pointo karo akademijos užsakymu profesoriaus Shauno Gregory iš Bredfordo universiteto atliktą tyrimą, per pastaruosius porą metų užfiksuotos mažiausiai trys islamo fundamentalistų atakos prieš Pakistano branduolinio ginklo dislokavimo objektus. Pakistano atominis ginklas yra kurtas šaltojo karo su Indija sąlygomis ir dislokuotas toliau nuo Indijos pasienio esančiuose šiaurės vakariniuose rajonuose, kurie dabar tapo Talibano ir „Al Qaeda“ prieglobsčiu. Turint galvoje dabartines Pakistano visuomenės nuotaikas, islamistams gali neprireikti perversmo (prie jų šalis pasaulį pripratino), jie gali ateiti į valdžią per teisėtus rinkimus, taip pat kaip dabar Egipte. Tokiu atveju Pakistano branduolinį arsenalą imtų valdyti nauji vadai, vedini savų motyvų ir savų idėjų. Kokios sudėtingos tokiu atveju būna derybos, rodo Irano atvejis.
O juk turi teisę į egzistavimą prielaida, kad kategoriški Vidurinių Rytų politikai islamistai apskritai nesileistų į jokias derybas. Pirmiausia su Deliu – Indija ir Pakistanas tebeturi neišspręstų teritorinių ginčų. Dar viena „sprogdinanti“ aplinkybė yra ta, kad į regiono lyderes pretenduojanti Indija išlaidas gynybai šiemet padidino 17 proc., pernai 12 proc. ir šiuo metu yra didžiausia ginkluotės importuotoja pasaulyje. Bet Pakistano sąjungininkė yra Kinija, su kuria Indija irgi turi neišspręstų teritorinių klausimų. Tokia yra geopolitinė Vidurinių Rytų ruletė.
