„Politikos Europoje lieka vis mažiau, nes gyvename tokiame režime, kokį primeta ekonomika.“
Prof. Leonidas Donskis
Šis prof. L. Donskio teiginys puikiai tinka Rusijos ir Baltarusijos valstybių pastarųjų metų bendradarbiavimui apibūdinti. Ir visiškai nesvarbu, kokiais klausimais ar kokioje srityje šios kaimyninės šalys bendradarbiautų, bet kuriuo atveju galiausiai viską nulemia ekonominiai motyvai. Kitaip tariant, analizuojant Rusijos ir Baltarusijos bendradarbiavimą akivaizdu, kad ekonomika tampa svarbiausia politikos sudedamąja dalimi: ekonominis bendradarbiavimas ar ekonominis spaudimas tampa politinių siekių ir tikslų įgyvendinimo instrumentu.
Šiuo metu ekonominis Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos bendradarbiavimas yra suintensyvėjęs. Istorinės šio bendradarbiavimo ištakos glūdi dar Sovietų Sąjungos ekonomikos planavime: Baltarusija SSRS gyvavimo metais buvo vadinama Sovietų Sąjungos sunkiosios pramonės „surinkimo fabriku“. Net apie 80 proc. baltarusių pramonės sudarė galutinio produkto surinkimas ir tiekimas kitoms sovietinėms respublikoms – daugiausia kaimyninei Rusijai. Situacija nelabai pasikeitė ir Baltarusijai įgijus nepriklausomybę. 1995 m. prekyba su Rusijos Federacija sudarė per 50 proc., dar 16 proc. buvo prekiauta su kitomis NVS šalimis. Kitaip tariant, prekyba su posovietinėmis valstybėmis 1995 m. sudarė net 67 proc. visos prekybos. Analizuojant 2007–2011 metų statistiką, matyti, kad prekyba su NVS šalims (įskaitant Rusiją) kasmet svyruoja apie 55 procentus. Žinoma, liūto dalį sudaro prekyba su Rusija. Taip pat pastebima tendencija, kad Baltarusijos prekybos su Rusijos Federacija apimtis nuolat didėja, o prekybos su kitomis NVS šalims apimtys išlieka nepakitusios arba mažėja. Taigi akivaizdu, kad Baltarusijos ekonomika yra labai priklausoma nuo kaimyninės valstybės.
Kodėl šių šalių ekonomikos yra taip stipriai susijusios? Visų pirma Baltarusija, neturėdama savų energetinių resursų, yra priversta juos importuoti. Alternatyvų nedaug – pagrindinė tiekėja yra Rusija. Mineraliniai ir organiniai produktai (daugiausia energetiniai resursai) sudaro net 41 proc. viso Baltarusijos importo (2011 m.). Antra, per Baltarusijos teritoriją driekiasi naftotiekiai ir dujotiekiai, o tai vilioja valstybines Rusijos įmones („Gazprom“, „Transneft“). Rusija, siekdama ekonominių, o kartu ir politinių tikslų, stengiasi perimti savo kontrolėn svarbiausias kaimyninės šalies energetikos kompanijas. Tačiau naftotiekiai ir dujotiekiai Baltarusijai yra/buvo svarbūs kaip derybų įrankiai siekiant savų ekonominių tikslų. Trečia, Baltarusijos ekonomika yra orientuota į Rusijos rinką. Didžioji dalis žemės ūkio produkcijos, mašinų, traktorių, kitų transporto priemonių, pagamintų Baltarusijoje, iškeliauja į Rusiją. Tai rodo, kad Baltarusija nelabai turi kitų alternatyvų, kaip tik intensyviai bendradarbiauti su Rusijos Federacija ne tik ekonomiškai, bet ir politiškai. Žvelgiant į visa tai, nesunku pastebėti tiesioginę Baltarusijos ekonomikos priklausomybę nuo „didžiojo brolio“ finansinės situacijos.
1998 m. antroje pusėje kilusi Rusijos finansinė krizė turėjo skaudžių ekonominių pasekmių Baltarusijos Respublikai: jos BVP 1999 m. augo tik 3,3 procento, nors iki Rusijos krizės, 1997 m., buvo fiksuotas 11,4 proc. augimas, o 1998 m. ekonomika kilo 8,4 procento. Kitaip tariant, Rusijoje prasidėjusi krizė persimetė į Baltarusiją. Situacija pasikartojo ir 2009 metais. Pasaulyje kilus ekonominei krizei ir kritus naftos kainoms, Rusijos ekonomika patyrė recesiją, o kaimyninės Baltarusijos BVP išliko nepakitęs. Nors vėlgi, nuo pat 2004 iki 2009 metų šalies ekonomika kasmet augo apie 10 procentinių punktų. Tuo laikotarpiu Baltarusiją buvo galima vadinti lyg ir Rytų Europos ekonomine tigre. Tačiau šioje vietoje reikėtų pasakyti, kad Baltarusijos „ekonominis stebuklas“ vyko ne dėl sumanių šalies vadovybės ar verslininkų sprendimų, o dėl ekonominės paramos, gaunamos iš didžiojo brolio. Kitaip tariant, ekonomika augo tik dėl finansinės ir energetinės Rusijos paramos. Esant Rusijai palankiems Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos politiniams ir ekonominiams sprendimams Kremlius remdavo Baltarusiją pigiais kreditais ir pigesniais nei rinkos kainos energetiniais resursais – gamtinėmis dujomis ir nafta. O juk energetiniai resursai buvo ir yra Baltarusijos Respublikos ekonomikos variklis. Šalis, kuri beveik neturi nuosavų energetinių resursų (išgaunama tik 1,7 mln. tonų naftos), eksportuoja 36 proc. mineralinių produktų (daugiausia – perdirbtų naftos produktų) ir 21 proc. cheminių produktų nuo viso bendro šalies eksporto (2011 m.) (žr. http://belstat.gov.by/).
Baltarusijos valstybinės kompanijos (Mozyriaus ir Novopolocko naftos perdirbimo įmonės) perdirba rusišką naftą ir jos produktus eksportuoja, ir taip gerokai papildo šalies biudžetą. Taip pat pigiau nei rinkos kaina perkamos gamtinės dujos (tiesa, ne kaip pagrindinė, o kaip būtina perdirbimui ir sudėtinė žaliava) sudaro sąlygas Baltarusijos chemijos pramonei (Gomelio chemijos gamykla, Gardino „Azot“, „Belaruskalij“ – taip pat valstybinės kompanijos) gaminti pigesnę produkciją, tai leidžia konkuruoti su modernesnėmis ir našesnėmis Vakarų Europos chemijos gamyklomis. Ši situacija atskleidžia, kad net 57 proc. šalies eksporto tiesiogiai priklauso nuo pigiau nei rinkos kaina gaunamų energetinių resursų. Nors Rusija ir įvedė tam tikrus pigios naftos tiekimo apribojimus: šiuo metu į Baltarusiją tiekiama 6,3 mln. tonų naftos (skirtos vidaus rinkai) be muito, kitas kiekis yra apmokestinamas muitu. Kita vertus, gamtinių dujų kaina šiuo metu siekia apie 160 JAV dolerių už tūkstantį kubinių metrų, nors prieš metus Baltarusija mokėdavo po 240–280 JAV dolerių. Dujų kaina buvo sumažinta, kai Baltarusija sutiko (buvo priversta) parduoti likusius 50 proc. savo dujotiekių kompanijos „Beltransgaz" akcijų. Iki 2011 m. pabaigos Baltarusijos valstybės valdoma „Beltransgaz" operavo 7,5 tūkst. kilometrų vidaus dujotiekių ir 575 kilometrų Rusiją su Europa jungiančio dujotiekio Jamalas–Europa atkarpa. Nors šiuo sandoriu Baltarusija užsitikrino mažesnę dujų kainą, tačiau prarado svarbų derybų instrumentą – šios dujotiekio atkarpos operatoriaus teises. Kitaip tariant, tai, kas buvo veiksmingas derybų įrankis, perėjo Rusijos pusei.
Šioje vietoje reikėtų prisiminti vieno iš Baltarusijos opozicijos lyderių – Vincuko Viačorkos žodžius: „(...) nors A. Lukašenka ir vadinamas Baltarusijos nepriklausomybės garantu (neva gindamas savo valdžią jis gina šalies nepriklausomybę), iš tikrųjų jis saugo savo valdžią pardavinėdamas nepriklausomybę. Maskva dabar žingsnis po žingsnio atima iš jo ekonominį šalies suverenitetą.“ Šis vienas iš Baltarusijos liaudies fronto steigėjų ir ilgametis lyderis atskleidžia, kad po Baltarusijos ekonominės krizės 2011 metais Rusija pamažu perima šalies ekonominę kontrolę: prasta Baltarusijos finansinė situacija verčia pardavinėti svarbiausius ekonominius ir energetinius objektus. Taip Rusija „nusiperka“ svarbius spaudimo ir šantažo instrumentus – Baltarusijos ekonomiką ir energetiką.
Pabaigoje reikėtų pažymėti, kad Rusija, pamažu perimdama svarbiausius ekonominius ir energetinius kaimyninės valstybės objektus, įgyja maksimalią galimybę spausti ją: ekonomiškai, energetiškai, o kartu ir politiškai. Baltarusijos ekonominė ir energetinė priklausomybė nuo Rusijos leidžia Kremliui spausti ir šantažuoti A. Lukašenką, kad šis priimtų tokius politinius ir ekonominius sprendimus, kurie būtų palankūs Rusijos Federacijai, o ne Baltarusijos ekonomikai ir šios šalies gyventojų suverenitetui. Taip Baltarusijos Respublika tampa ekonominiu ir politiniu Rusijos Federacijos vasalu.
Vaidotas Šernius
