Amerikos užsienio politika niekada nebuvo monotoniška. Pasak W. R. Meado, jai visą laiką įtaką darė skirtingi korporaciniai, ekonominiai, politiniai ir komerciniai interesai. Dėl šios priežasties ji ir buvo tokia nepastovi ir įvairiapusė. Autorius savo knygoje liberaliąją ir realistinę užsienio politikos tradicijų dichotomiją vertina kaip per daug siaurai apibūdinančią JAV užsienio politiką, o internacionalinę ir izoliacinę perskyrą traktuoja kaip per netikslią žvelgiant iš istorinės perspektyvos. Vietoj jų W. R. Meadas mums siūlo keturias alternatyvias užsienio politikos tradicijas – hamiltoniškąją, vilsoniškąją, džefersoniškąją ir džeksoniškąją. Apibendrinant šių tradicijų idėjas galima suskirstyti į skirtingas kategorijas.
Pirmoji kategorija – džefersoniškoji ir džeksoniškoji tradicijos. Jos teigia, kad reikia koncentruotis į šalies bendrąją vidinę gerovę, mažiau veltis į tarptautinius santykius, nes tai atneša tik papildomas nereikalingas valstybės išlaidas ir karo riziką. Džefersonizmo ir džeksonizmo analogiją galima rasti Šveicarijos vykdomoje neutraliteto politikoje. Nors šios dvi tradicijos yra įkvėptos tų pačių idėjų, vis dėlto džeksonizmas yra laikomas agresyvesniu, mat konflikto atveju JAV yra skatinamos suduoti smarkų atsakomąjį smūgį.
Kita kategorija – vilsonizmas ir hamiltonizmas. Šių tradicijų pagrindinė idėja yra ta, kad turėtų būti vykdoma ekonominės krypties politika. Buvo stengiamasi integruoti JAV verslą į globalią ekonomiką. Šios tradicijos stipriai propagavo PPO ir kitokių prekybą lengvinančių organizacijų sukūrimą bei globaliosios ekonomikos liberalizavimą. Taip pat buvo manoma, kad Amerika pasaulyje turėtų skleisti savo moralines vertybes, taip siekdama sukurti taikią ir tvarkingą tarptautinę bendruomenę. Vyravo požiūris, jog pasauliui perėmus JAV moralines vertybes bus sukurta tobula pasaulio tvarka. Be to, vilsonistai vadovavosi šūkiu: „Demokratizuokime pasaulį, ir padarykime tai dabar.“
Dabartinė JAV užsienio politika – vilsonizmas. Kad suprastume, kodėl dabartinis užsienio politikos kursas yra toks, o ne kitoks, būtina panagrinėti vienuolikos metų senumo įvykį. Po didžiausio XXI amžiaus teroristinio išpuolio Amerika suprato, kad atėjo laikas pakeisti savo užsienio politikos kursą. Pasak W. R. Meado, tuometinis JAV prezidentas pasirinko teisingą strategiją. Amerika pradėjo tarptautinio masto karą su terorizmu, ir diduma pasaulio valstybių jai pritarė. Šiandien, kai vienas didžiausių JAV priešų Osama bin Ladenas yra sunaikintas, Amerika dėkoja Barackui Obamai. Deja, didžioji dalis amerikiečių vis dar įsitikinę (tik 11 proc. mano kitaip), jog karas su terorizmu nėra galutinai užbaigtas. Taip yra dėl to, kad amerikiečių visuomenė karą su terorizmu suvokia kaip karą su islamu.
Teiginį, jog dabartinis JAV užsienio politikos kursas yra lemiamas hamiltoniškųjų ir vilsoniškųjų vertybių, galima pagrįsti paanalizavus prezidento B. Obamos ir senatoriaus Marco Rubio kalbas. 2010 metais B. Obama savo pasisakyme Londone, Vestminsteryje, teigė, kad Amerika sunkiai dirbo, kad sukurtų taikią tarptautinę bendruomenę ir globalią ekonomiką. Tai, jog pasaulyje kyla naujos milžiniškos galios, tokios kaip Indija, Brazilija ar Kinija, nereiškia, kad JAV privalės užleisti tarptautinių santykių tvarkos sergėtojos poziciją. Tai reiškia, jog nauji galios centrai galės prisidėti prie JAV kuriamo pasaulio gerovės ir dirbti išvien, nes JAV ne tam taip sunkiai dirbo, kad sukurtų pasaulio tvarką, kurią mes turime šiandien, ir atiduotų jos kontrolę kitiems. Visi norintys galės prisidėti prie JAV ir kartu spręsti kylančias problemas, pradedant globaliniu atšilimu, kova su terorizmu ir baigiant tarptautiniais konfliktais. Tos pačios nuomonės laikosi ir senatorius M. Rubio. Pasak jo, dabartinis pasaulis yra toks, kokį sukūrė JAV. Jis priminė, kaip visą XX amžiaus antrąją pusę Amerika buvo įsitraukusi į tarptautinius reikalus. Visos problemos, kurios kyla tarptautinėje erdvėje, – Amerikos problemos. Savo kalboje senatorius retoriškai klausia: kas kitas bus atsakingas už pasaulio tvarką, jei ne JAV? Be to, ir JAV indėlis į konfliktą Libijoje mums implikuoja ne ką kita, o vilsoniškąją tradicijos apraišką užsienio politikoje.
Andžej Rynkevič
