Taigi ko galima tikėtis iš „merdinčios“, „stagnacijos ir nesutarimų apimtos“ politinės organizacijos, kuriai gyvuojant vos keletą metų daug pasaulio mokslininkų, žurnalistų ir politikų jau piešė jos likimą tamsiomis spalvomis ir pranašavo, kad iš NVS neverta tikėtis sėkmingo posovietinės erdvės suvienijimo ar kokių nors ypatingesnių rezultatų? Negalima sakyti, kad pranašystės nepasitvirtino – iš tikrųjų tik maža dalis susitarimų, kuriuos nuo įkūrimo pasirašė valstybės narės, buvo įgyvendinti. Kita vertus, nors skeptiškumo ir kritikos gausybė, NVS vis dar egzistuoja ir tebedirba/tebeimituoja darbą. Pastaraisiais metais netgi matyti tam tikras veiklos suintensyvėjimas.
Problemų gausybės ragas
Vienoje rusų televizijos laidoje vyko diskusija apie NVS reikšmę posovietinėje erdvėje. Televizijos žiūrovams buvo užduotas klausimas „Kas, Jūsų nuomone, NVS yra dabar?“ ir duoti trys atsakymų variantai: „Geras SSRS pakaitalas“ (jį pasirinko 2,7 procento atsakiusiųjų), „Popierinė organizacija“ (68,5 proc.) ir „Tai ji dar egzistuoja?“ (28,8 proc.). Nors „liaudies balso“ negalima laikyti objektyviu rodikliu, tai geras vyraujančių vidaus nuotaikų indikatorius. Kaip matome, Rusijos gyventojai optimizmu dėl NVS ateities netrykšta.
Skandalingasis Rusijos politikas Vladimiras Žirinovskis yra sakęs: „Mes viską atiduodame NVS, o niekas kitas mums nieko neduoda – viską statome kitiems, mums nieko neduoda.“ Pagrindo taip sakyti yra: 80 procentų organizacijos ekonomikos sudaro Rusijos ekonomika.
Taip pat tarp NVS narių (Azerbaidžano, Armėnijos, Baltarusijos, Kazachstano, Kirgizija, Moldovos, Rusijos, Tadžikistano, Turkmėnistano (tik asocijuotasis narys), Uzbekistano, Ukrainos, o iki 2008 metų ir Gruzijos) nuolat kyla nesutarimų. Bendradarbiavimas įgyvendinant svarbius projektus dažnai stringa, užsitęsia labai ilgai arba tai iš viso nepavyksta. Dalis posovietinių valstybių nenoriai dalyvauja NVS iniciatyvose, institucijų sąveika per silpna ir neefektyvi, o pačios NVS statusas neprilygsta nei valstybinės, nei viršvalstybinės organizacijos statusui. Organizacijai taip pat nieko gero nežada tai, kad kai kurios jos narės yra parodžiusios norą pasirinkti kitas geopolitines kryptis, pavyzdžiui, yra išsakiusios planus integruotis į Vakarų struktūras. Geriausias to pavyzdys – tarp Rytų ir Vakarų besiblaškanti Ukraina.
Dar vienas iš NVS situaciją komplikuojančių veiksnių – aiškumo dėl Rusijos vaidmens organizacijoje trūkumas, mat ji dažnai demonstruoja polinkį su šalimis reikalus spręsti ne organizacijos rėmuose, o pasitelkdama dvišalius santykius.
Veikiausiai čia ir yra vienas svarbiausių klausimų prognozuojant NVS ateitį – kiek ji reikalinga Rusijai? Ne per labiausiai. Rusija savo interesus geriau gali įgyvendinti per kitas, kur kas efektyvesnes organizacijas. Pavyzdžiui, po SSRS žlugimo Rusija inicijavo Kolektyvinės saugumo sutarties organizacijos (KSSO), Eurazijos ekonominės bendrijos, Šanchajaus bendradarbiavimo organizacijos (ŠBO) bei kuriamos Muitų sąjungos tarp Rusijos, Baltarusijos ir Kazachstano formavimą. Jų pakaktų įvairiapusiams Rusijos interesams įgyvendinti.
Kita vertus, 2011-ųjų spalį Rusija, Ukraina, Baltarusija, Kazachstanas, Armėnija, Kirgizija, Moldova ir Tadžikistanas vis dėlto pasirašė sutartį dėl laisvosios prekybos zonos. Negalima neįvertinti to, kad jos sukūrimas Rusijai atneš didelę naudą: išaugs eksportas ir investicijos, o Rusijos rubliui atsivers platesnė erdvė. Kai kurių ekonomikos analitikų nuomone, sprendimas sukurti laisvąją prekybos zoną kartu su kai kuriomis NVS valstybėmis gali būti pirmas žingsnis link kažko didesnio, galbūt – valiutų sąjungos. Derybos dėl sutarties ratifikavimo truko apie dešimtmetį, nors ji pasirašyta dar 1994 metais. Anot oficialių šaltinių Rusijos vyriausybėje, ši sutartis „bus sistemingesnė, ji pakeis daugybę dvišalių susitarimų ir bus pritaikyta prie šiuolaikinių realijų, susijusių su NVS šalių prisijungimo prie PPO procesais ir Muitų sąjungos sukūrimu“.
Kaip NVS mato save
„Būtų perdėta tvirtinti, kad NVS tapo tobula ir yra pakankamai efektyvus tarpvalstybinis tarptautinis mechanizmas“, – Minske praėjusių metų rugsėjį per tarptautinę konferenciją „20 metų Nepriklausomų Valstybių Sandraugai“ sakė organizacijos vykdomasis sekretorius Sergejus Lebedevas. Vis dėlto, anot jo, NVS ne tik iš esmės prisidėjo sprendžiant sudėtingiausias problemas po SSRS žlugimo, bet ir pagelbėjo naujoje situacijoje apsaugoti ir plėtoti prekybinius ekonominius santykius, plėsti bendradarbiavimą humanitarinėje srityje ir užtikrinti stabilumą ir saugumą regione.
Atrodo, kad NVS apie savo veiklą ir ateitį galvoja optimistiškiau nei visas kitas pasaulis. Dokumente „20 metų NVS veiklos rezultatai ir uždaviniai ateičiai“, vertinant organizacijos veiklą, rašoma, kad NVS atliko svarbų vaidmenį tiek pasaulio, tiek regiono politiniuose ir ekonominiuose reikaluose. Beje, čia teigiama, kad NVS esą pavyko suburti posovietines respublikas, užtikrinti politinį valstybių dialogą ir užmegzti naudingus ekonominius santykius.
Pagal šiame dokumente formuluojamus uždavinius įvairiose srityse organizacijos perspektyvos gali būti glaustai apibūdinamos dviem svarbiausiomis frazėmis: didesnė regiono integracija ir glaudesnis bendradarbiavimas. Pavyzdžiui, čia kalbama apie visaverčio laisvosios prekybos režimo pagal Pasaulio prekybos organizacijos nuostatas suformavimą, šalių narių tarpusavio prekybos efektyvių mokėjimo–atsiskaitymo mechanizmų sukūrimą, vėliau – netgi integruotą valiutų rinką, bendros elektros energetikos rinkos kūrimą, susisiekimo NVS erdvėje gerinimą, bendrus veiksmus kovoje su terorizmu, didesnį dėmesį ekologijai, bendros pozicijos formavimą tarptautinėse organizacijose ar informacinės erdvės kūrimą ir t. t.
Taigi NVS ateities gairės intensyviai kuriamos ir gryninamos. Dar prieš šio dokumento pasirodymą, 2007 metų spalį Tadžikijos sostinėje Dušanbėje vykusiame vadovų susitikime buvo patvirtinta tolesnės NVS plėtros koncepcija ir jos įgyvendinimo veiksmų planas, 2008 metais Moldovos sostinėje Kišiniove priimtas kitas svarbus dokumentas – NVS ekonominės raidos strategija iki 2020 metų, o 2009-uosius galima vadinti NVS institucinės reformos metais: buvo kreipiamas didelis dėmesys į NVS institucijų darbo optimizavimą bei procedūrinius pokyčius.
Ambicingų planų ir kalbų NVS daug. Vienybės ir politinės valios – ne itin. Nors kovojama su problemomis ir dedamos pastangos optimizuoti darbą, kyla klausimas: ar verta? Organizacija neturi didelio palaikymo nei šalių narių visuomenėse, nei yra svarbi veikėja tarptautinėje arenoje. Vargu ar tai pasikeistų po poros reformų ar priimtų koncepcijų ir planų.
Vis dėlto prognozuoti NVS žlugimo taip pat negalima. Apie jį jau ne kartą kalbėta įvairiais lygmenimis, tačiau organizacija kaip veikė, taip ir veikia, ir tikriausiai dar veiks ne vienus metus. Inercija – galingas dalykas. O ir NVS šalių lyderiams savo klubą turėti gerai.
Vaiva Sapetkaitė
