Kai praeitais metais Diuseldorfe duetas iš Azerbaidžano Ell & Nikki (Eldaras Gasymovas ir Nigiar Džamal) laimėjo „Euroviziją“, „Google“ iš viso užfiksavo 800 milijonų užklausų žodžiui „Azerbaidžanas“. Šią savaitę „guglinti“ neteks. Azerbaidžaną bus galima pamatyti nesikeliant nuo sofos. Užteks įjungti televizorių dieną, kai prasidės „Eurovizijos“ transliacijos, kurias kasmet stebi apie 120 milijonų televizijos žiūrovų. Nenuostabu, kad Azerbaidžano valdžia, senokai nebegailinti lėšų, kad pavaizduotų savo šalį kaip pažengusią ir pasaulietinę, nusprendė pasinaudoti konkursu tarptautiniam Azerbaidžano pristatymui.
Iš naftos pinigais užpildyto biudžeto dosniai pasipylė pinigai už tai, kad „Eurovizija“ taptų tarsi vaškas jau ir taip spindinčiam Baku. Per metus milžiniškais tempais specialiai konkursui pastatyta koncertų salė „Crystal Hall“, talpinanti 23 tūkstančius vietų. „Eurovizijai“ pabaigė statyti ir žymiosios Zachoj Chadid suprojektuotą Geidaro Alijevo kultūrinį centrą (jo užsakovu tapo mirusiojo sūnus – dabartinis prezidentas Ilchamas Alijevas) ir dar daug kito. Nufotografuoti vaizdą kaip atviruke Baku jau ir anksčiau buvo galima nuo kiekvieno aukšto pastato, o dabar tie, kurie nebuvo Baku bent jau metus, galės nesunkiai pasiklysti.
Praėjusiųjų metų pergalę „Eurovizijoje“ ir teisę surengti konkursą Baku čia įvertino kaip svarbų geopolitinį užkariavimą. Ypač jeigu atsižvelgtume į tai, kad per pusę amžiaus trunkančią Eurovizijos istoriją ji tik kartą vyko musulmoniškoje šalyje: 2004 metais kaimyninėje Turkijoje. Artėjant pačiam įvykiui, geopolitika davė apie save žinoti iš nemaloniosios pusės. Radikalūs islamistai iš interneto žadėjo paruošti „Eurovizijai“ keletą teroristinių išpuolių atvykusiems į Baku – „šaitano, ištvirkimo ir homoseksualizmo“ jėgoms. Iš kaimyninio Irano pasigirdo įnirtingi reikalavimai nerengti musulmoniškoje šalyje „šėtoniško šabašo“, nes musulmonams nedera „kratyti nuogomis subinėmis“ prieš visą pasaulį. „Eurovizija“, gurmaniškos muzikos kritikų pavadinta kičo ir šlamšto triumfu, Azerbaidžano valdžiai tapo rimtu tvirtumo išbandymu.
Nulis problemų su visai
Valdininkai iš Azerbaidžano prezidento administracijos gali valandas pasakoti apie klastingą vidinę savo šalies politiką. Tačiau jie gali ir nesunkiai supakuoti Azerbaidžano vidinės politikos laimės formulę į keturis žodžius: nulis problemų su visai. Tiesa, tuojau pat pasakys: sunkiai pasiekiamas idealas. „Šiuolaikinis pasaulis nėra toks jau šviesus ir teisingas. Valstybės neatsisako savo geopolitinių interesų – priešingai, deda visas pastangas, kad juos realizuotų“, – teigia Novruzas Mamedovas, Azerbaidžano prezidento administracijos tarptautinio departamento vadovas. Pasak jo, Azerbaidžanas yra maža šalis, kuri yra sudėtingoje geopolitinėje erdvėje: „Bet mes norime gyventi taikiai su visais.“
Tačiau draugauti su visais iš karto yra neįmanoma. Neišeina tai ir Baku. Iš penkių šalių, su kuriomis sienas turi nuo naftos sprogstantis Azerbaidžanas, patys šviesiausi santykiai yra nebent su Gruzija. Per jos teritoriją, per naftos kelią Baku-Tbilisis-Džeichanas ir dujotekį Baku-Tbilisis-Erzurumas Azerbaidžano energetiniai resursai keliauja į Vakarus. Kaimyninė Armėnija, kurią aplenkia brangieji vamzdžiai, Azerbaidžanui yra didžiausia priešė, okupavusi 20 proc. teritorijos. Pasienis su ja – tikra fronto linija.
Su broliška Ankara Baku susipyko 2009 metais, kuomet Turkija ir Armėnija beveik susitarė dėl santykių normalizacijos ir sienų atvėrimo. Tuomet Turkija ir Azerbaidžanas aktyviai ginčijosi dėl dujų kainų, kurios turėjo būti nustatytos Kaspijoje išgaunamoms dujoms Europos Sąjungos projektui „Nabucco“ per Baku-Erzurumo vamzdžius.
Prabėgo treji metai. Turkijos ir Armėnijos siena vis dar uždaryta. Tai Baku laiko savo laimėjimu. „Nabucco“ atidėtas geresniems laikams. O nuosėdos liko. „WikiLeaks“ paviešinti dokumentai, kuriuos iš Baku į gimtinę siuntė JAV diplomatai, aiškiai rodė, kaip smarkiai ant Ankaros buvo įsiutęs Ilchamas Alijevas: „Santykiai tarp mūsų nebebus tokie kaip anksčiau... Mūsų santykiai susigadins visu klausimų spektru: saugumas, ekonomika, energetika.“
Giminystę prisimenantis Iranas
Dar sudėtingesni santykiai su Iranu. Ir svarbiausia čia toli gražu ne iraniečius erzinanti „Eurovizija“. Pastaraisiais metais išaugęs Vakarų spaudimas Teheranui dėl branduolinės programos dar labiau pablogino Irano ir Azerbaidžano santykius. Irano žiniasklaidoje kartas nuo karto pasirodo informacija apie tai, kad kaimyninės šalies teritorija gali būti panaudota kaip placdarmas smūgiui Iranui.
„Iranas skleidžia gandus apie tai, kad neva pas mus slaptame aerodrome stovi naikintuvai „F16“, kurie pasiruošę bet kurią akimirką smogti Iranui“, – pasipiktinęs Novruzas Mamedovas. Pasak jo, Irano mulos visą laiką sako, kad Azerbaidžano prezidentas yra prieš religiją, nes merginoms Azerbaidžane yra uždrausta nešioti skaras: „Tačiau jie puikiai suvokia, kad meluoja. Iraniečiai čia atvyksta ir mato, kad pas mus yra geriau. Iš čia ir visas pavydas.“
Teheraną erzina ir geri Baku santykiai su Izraeliu, kuriame Azerbaidžanas perka ginklus. Neretai Irane vyksta protesto akcijos, kurių metu I. Alijevas yra vadinamas sionistu. Azerbaidžane atsiranda tokių, kurie atsako. Gegužės 11 prie Irano ambasados Baku įvyko mitingas, kurio dalyviai iškėlė plakatus „Kaimynas ar priešas?“ ir apkaltino Teheraną Armėnijos palaikymu. Nepatiko ir keletas bendrų Armėnijos ir Irano prezidentų, Seržo Sargsiano ir Mahmoudo Ahmadinejado, nuotraukų.
Kita problema – teritorinės traukos klausimai. Baku manoma, kad Iranas neprieštarautų nedraugiškai prisijungti nedraugišką kaimyną, paversdamas jį Irano Azerbaidžanu: „Irane mūsų nepriklausomybė vertinama kaip istorinė nesąmonė“, – teigia Azerbaidžano parlamentaras ir politologas Rasimas Musabajevas. Pasak jo, Teheranas į Baku žiūri į kaip prarastą teritoriją.
Galiausiai, Baku nerimą kelia Teherano bandymai Azerbaidžane skatinti islamiškąją revoliuciją. „Mums bandoma primesti islamizaciją. Tokie yra Irano, arabų šalių, Turkijos bandymai. Jie atidaro religinio pobūdžio mokyklas, bando suformuoti savo struktūras egzistuojančiose religinėse mokyklose ir mečetėse. Jie vykdo propagandą, kuria misionierių organizacijas“, – tikina Ali Gasanovas, dar vienas Azerbaidžano prezidento administracijos atstovas.
Kol kas Azerbaidžanui pavyksta išlaikyti savo pasaulietiškumą ir apsaugoti jį nuo pasikesinimų iš išorės: susitvarko akylus valstybinis saugumas. Merginos Baku gatvėse su trumpais sijonais ir aptemptomis kelnėmis pasitaiko gerokai dažniau nei su skaromis. Tačiau yra ir konservatyvaus Nardarano priemiesčiai, kur net ir griežtai besilaikantis visų islamiškųjų ritualų iranietis pasijaus kaip namie. Galima neabejoti, kad Irano ajatolos svajoja apie tai, kad Azerbaidžanas taptų vienu dideliu Nardaranu.
Link prisijungimo
Ne viskas gražu ir Rusijos ir Azerbaidžano santykiuose. Rusija niekada neslėpė noro monopolizuoti energetinių resursų tranzitų, kurioje iš buvusių sovietinių šalių jie bebūtų išgaunami. Maskva bandė pasipriešinti alternatyvių energetinių maršrutų kūrimui, kurie turėjo apeiti Rusijos teritoriją. Tačiau nesugebėjo.
Vis dėlto Azerbaidžanas, vengiantis bet kokių karinių blokų, atsidūrė karinės Maskvos įtakos zonoje. Rusija įsitvirtino čia dėka iš Azerbaidžano nuomojamos galingos radiolokacinės stoties Gabaloje. Ši stotis kontroliuoja milžinišką teritoriją iki pat Indijos vandenyno. Šiais metais nuomos sutartis baigiasi. O Azerbaidžano valdžia jau pateikė naujas sąlygas sutarties pratęsimui: nuomos mokestis turi būti padidintas nuo dabartinių 7 milijonų (taip pat yra duomenų, kad Rusija moka 12 milijonų) iki 300 milijonų per metus.
Derybos šia tema dar neprasidėjo, tačiau Azerbaidžane daug kalbama apie tai, kad būtų gerai atsikratyti šio objekto visiems laikams. „Gabala – Rusijos akys. Neduok dieve, jei kažkas prasidės, smogs akims. Ar mums to reikia? Rusijai tai yra antraeilis klausimas, o mums rūpi. Jeigu šis objektas toks svarbus Rusijai, pažiūrėkime, kiek jis vertas. Rusija mums parduoda „C-300“ už pilną kainą, o Armėnijai dovanoja. Na, tuomet gal mokėkite pilną kainą už Gabalą“ – aiškina R. Musabajevas.
Gabalos regiono vykdomosios valdžios vadovas Sabucha Abdulajevas turi kitų priežasčių. Nedidukas Gabalos miestas, kurio populiacija nesiekia net 50 tūkstančių žmonių, anksčiau buvo žinomas tik dėka šios Rusijos naudojamos stoties. O dabar jis vis labiau virsta turistine vieta. Turistams čia atvėrė duris nauji penkių žvaigždučių viešbučiai. Paruoštas tarptautinis oro uostas, kuris nuo birželio galės priimti tiesioginius reisus, tame tarpe ir iš Maskvos. Statomas slidinėjimo kurortas, hipodromas, golfo aikštynai. Yra fabrikas, kuriame gaminami „Beltmann“ prekinio ženklo fortepijonai.
S. Abdulajevas pripažįsta, kad su laiku stotis tik trukdys kurortu vystymui. O štai N. Mamedovas iš viso teigia, kad stotis kenkia populiacijai ir aplinkai: „Tyrimai patvirtina, kad žmonės nuo to suserga.“ Kalnas, ant kurio stovi stotis, iš tiesų atrodo keistokai: viena pusė padengta tankiu mišku, kita – lyg nuskusta.
Bet kokius kaltinimus, kad už Baku nenorą pratęsti nuomos sutartį iš tiesų slypi amerikiečiai, M. Mamedovas atmeta. Pasak jo, Baku su Maskva pasiruošęs spręsti bet kokius probleminius klausimus. Be to, Azerbaidžanas galėtų eiti ir toliau – iki pat integracijos į bendrus su Maskva aljansus, kuriuos ji kuria posovietinėje erdvėje: „Gali būti peržiūrėtas mūsų dalyvavimas Muitų Sąjungoje ir Eurazijos ekonominėje sąjungoje. Tačiau mes turime vieną klausimą – Karabachas. Be Karabacho Armėnija turi išlaisvinti ir dar septynis rajonus! Čia mes nelaukiam iš Rusijos daug, tačiau gaunam tikrai labai mažai. Rusija nepateisina mūsų lūkesčių. Štai jei Rusija išspręstų Karabacho klausimą, mes pagalvotume apie aljansus, kuriamus Maskvos.“
Tiesa, ne visus aljansus Baku laiko vienodai naudingais. Nuo pasiūlymų prisijungti prie karinių sąjungų Azerbaidžano valdžia nusisuka kaip tik gali. Praėjusiais metais Azerbaidžanas netgi įstojo į Neprisijungusių šalių judėjimą, kad niekam nekiltų pagundą jo kviesti į NATO ar kur kitur. Žinoma, yra žinomi atvejai, kuometu šalis pasitraukdavo iš šios organizacijos, kad įstotų į karinį aljansą, pavyzdžiui, Rumunija.
Gruzija
Kol Maskva ar tai negali, ar, kaip yra įsitikinę Baku, nenori padėti su Karabacho klausimu, Azerbaidžano valdininkai aktyviai diskutuoja apie Vakarų kelio privalumus. „mes norime būti ir turtingi, ir demokratiški. Turtas netrukdo tapti demokratiškais kaip Vakarų šalys. Ne mano pastebėjimas, kad Vakarų šalyse kažkaip nedera atšaukinėti prezidentinių kadencijos apribojimus tam pačiam asmeniui. Mes tai padarėme 2008 metais, nes yra nedemokratiška riboti žmogaus galimybę užimti prezidento postą, jei jis gali dirbti, ir jei jį palaiko dauguma“, – teigia A. Gasanovas.
R. Musabajevas pragmatiškai aiškina, kuo Azerbaidžanui mielesnis vakarietiškas vystymosi modelis: „Nei Rusija, nei Iranas negali duoti tai, ko mums reikia. O reikia mums saugumo, technologijų ir šiuolaikinės vadybos. Ką šiuo atžvilgiu gali pasiūlyti Rusija ar Iranas?“ Vakarų technologijas galima nusipirkti. Ir Baku tai sėkmingai daro: šiais metais iš Kuru kosmodromo Prancūzijos Gvianoje paleis pirmą Azerbaidžano palydovą, pagamintą amerikiečių.
Tačiau demokratijos Vakaruose neparduoda. Žinoma, nebent eksportuoja, jei reikia. „Eurovizijos“ išvakarėse Azerbaidžane pradėjo veikti iki šiol nežinomas Europietiškas Azerbaidžano judėjimas. Gegužės 9 dieną jo aktyvistai miesto centre surengė protesto akciją: išėjo į gatves su Europos Sąjungos vėliavomis ir su lozungais, kad Azerbaidžano vieta yra Europoje, ir tik ten. Judėjimas tyliai egzistuoja jau nuo 2007 metų, tačiau tik dabar imasi aktyvios veiklos. Tarp judėjimo vadovų – 32 metų teisininkė Chalisa. Teigiama, kad ji susijusi su JAV. 2007 metais jį keliavo į JAV, kur praleido mėnesį. Vėliau jį ten vyko dar kartą – keturiems mėnesiams. Sugrįžusi, ji ėmėsi veiklos. Panašiai klostėsi ir Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio biografija. Tiesa, skirtingai nuo jo, Chalisa prastai kalba rusiškai. Ant jos darbo stalo – trys vėliavos: JAV, Europos Sąjungos ir Azerbaidžano.
Į ekonominius dabartinio režimo laimėjimus, kaip ir į patį režimą, ji žiūri skeptiškai: „G. Alijevo nuopelnas tas, kad jis išsaugojo nepriklausomybę, tačiau reikia eiti į priekį. Žmonės važinėja „mersedesais“, tačiau mąsto nešiuolaikiškai. Rusijoje – tos pačios problemos su korupcija ir politine sistema. O Gruzija – puikus pavyzdys. Ten susitvarkė su korupcija. Tačiau gruzinai skiriasi nuo mūsų mentalitetu. Ir resursų pas juos mažiau. Jiems reikia reformų.“ Tai, kad M. Saakašvilio režimo negalima pavadinti demokratišku, jai nerimo nekelia: „Kuomet tai, kas atrodo kaip diktatūra, šaliai teikia naudą, tebūnie.“
