darius varanavičius

Ukrainos politinė sistema beveik nuo pat Belovežo girios susitarimų pasirašymo ypatingu stabilumu negarsėjo. Anksčiau ją krėsdavo skandalai, susiję su Leonido Kučmos siekiais primesti šaliai autoritarinį režimą ir sulieti valdžios institucijas su stambiuoju oligarchiniu kapitalu, paskui buvo Kremliaus remti bandymai šalies vadovu padaryti Viktorą Janukovyčių, atvirai pasisakiusį už prorusišką Ukrainos kursą, bet turėjusį kiek atsitraukti po „oranžinės“ revoliucijos, iškėlusios Viktorą Juščenką.

Demokratinio pasaulio žiniasklaida sėkmingai pasigavo savo kolegų iš Rusijos keliamą ažiotažą dėl valdančios ir totaliai dominuojančios „Vieningosios Rusijos“ partijos suvažiavimo, kurio svarbiausiu akcentu turėjo tapti premjero, o tiksliau – šalies valdovo Vladimiro Putino kalba.

Koks „sutapimas“ – tuo metu, kai Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) tapo aišku, kad naujuoju šios šalies prezidentu bus Barackas Obama, ir ten prasidėjo masinis šventimas, persikėlęs į daugelį pasaulio vietų, vienoje prašmatniausių Kremliaus salių Rusijos elitui savo metinę kalbą pasakė prezidentas Dmitrijus Medvedevas.

Perspėjimai dėl artėjančios pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės seniai liko praeityje. Pasaulis jau kuris laikas yra pačiame rinkų sutrikimo epicentre.

Perspėjimai dėl artėjančios pasaulinės finansų ir ekonomikos krizės seniai liko praeityje. Pasaulis jau kuris laikas yra pačiame rinkų sutrikimo epicentre.

Spalio viduryje, kai daugelio dėmesys buvo sutelktas į nesibaigiančias politines rietenas Ukrainoje ir į nesėkmingai prasidėjusias Gruzijos ir Rusijos derybas, dar vienoje posovietinėje šalyje tyliai įvyko prezidento rinkimai, kuriais nesipiktino nei tarptautinės organizacijos, nei Europos demokratai.

Spalio viduryje, kai daugelio dėmesys buvo sutelktas į nesibaigiančias politines rietenas Ukrainoje ir į nesėkmingai prasidėjusias Gruzijos ir Rusijos derybas, dar vienoje posovietinėje šalyje tyliai įvyko prezidento rinkimai, kuriais nesipiktino nei tarptautinės organizacijos, nei Europos demokratai.

Nepaisydamas viešai demonstruotų premjerės Julijos Tymošenko mėginimų susitarti dėl žlungančios parlamento daugumos, Ukrainos prezidentas Viktoras Juščenka paleido Radą ir paskelbė apie priešlaikinius rinkimus, kurie bus jau treti per pastaruosius trejus metus.

Šiandieninėje Europoje satelitinis Baltarusijos statusas Rusijos atžvilgiu jau yra tarsi politinė konstanta. Prieš keturiolika metų kaimyninės Lietuvai valstybės diktatoriumi tapęs buvęs kolūkio pirmininkas Aleksandras Lukašenka visuomet deklaravo savo ypatingą prielankumą Maskvai, kuris buvo nulemtas ir galimų nostalgiškų simpatijų buvusiai Sovietų Sąjungai, ir akivaizdžios Baltarusijos ekonomikos priklausomybės nuo Rusijos.

Šiandieninėje Europoje satelitinis Baltarusijos statusas Rusijos atžvilgiu jau yra tarsi politinė konstanta. Prieš keturiolika metų kaimyninės Lietuvai valstybės diktatoriumi tapęs buvęs kolūkio pirmininkas Aleksandras Lukašenka visuomet deklaravo savo ypatingą prielankumą Maskvai, kuris buvo nulemtas ir galimų nostalgiškų simpatijų buvusiai Sovietų Sąjungai, ir akivaizdžios Baltarusijos ekonomikos priklausomybės nuo Rusijos.

Rugsėjo pradžioje kiek netikėtai pasklido žinia, kad Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, nepasižymėjęs palankiais Vakarams pareiškimais, susiruošė oficialaus vizito į Lenkijos sostinę Varšuvą, kur turėjo gvildenti jau seniai didžiule įtampa apsuptą Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) priešraketinės gynybos skydo (PRGS) dislokavimo Rytų Europoje klausimą. Pakartotinai priminti Kremliaus reakcijos į Vašingtono ketinimus, ko gero, nereikia.

Antikos laikais, kai senovės graikai rengdavo olimpines žaidynes, bet kokie kariniai nesutarimai regione būdavo nutraukiami. Bent jau tol, kol varžysis atletai. Naujaisiais laikais atgaivintos olimpiados, šiandien neabejotinai svarbiausias sportinis įvykis, taip pat turėjo savotiško taikos sinonimo statusą, nors politinių spekuliacijų sportininkų sąskaita šaltojo karo metais išvengti nepavyko.

Demokratų kandidatas į Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) prezidentus Barackas Obama savo vizitu apžavėjo daugelį europiečių ir sulaukė palaikymo, kažkuo primenančio euforiją, kurią kadaise tuomečiame Vakarų Berlyne sukėlė Johnas F. Kennedy.

Pasak politikos ekspertų, per paskutinius kadencijos metus prezidentui Valdui Adamkui didžiausias iššūkis bus formuoti naują Vyriausybę ir stabdyti populistinius sprendimus ekonomikoje. V.Adamkaus kadencija baigsis kitų metų liepos 12 d., kai prisieks naujai išrinktas Lietuvos vadovas. Politologai sutaria, kad 81 metų V.Adamkus vargu ar sieks dar vienos penkerių metų kadencijos valstybės vadovo poste, nors Konstitucija jam tai leistų.

Šaltojo karo metais įtampą atskiruose pasaulio kraštuose buvo įprasta palaikyti su ten dislokuojamų ginkluotųjų pajėgų pagalba, atgrasinant priešininkus, remiant separatistus ir t. t. Praėjusiame amžiuje turėjome ne vienos tokios priešpriešos pavyzdį, garsiausia jų turbūt yra vadinamoji Kubos krizė, dėl kurios vos nekilo branduolinis konfliktas tarp Sovietų Sąjungos ir Jungtinių Amerikos Valstijų.

Europos Sąjunga (ES) vėl atsidūrė ties krizės riba. Airijos, vienintelės šalies, kurioje ES konstitucijos pakaitalą – Lisabonos sutartį – buvo nutarta ratifikuoti visuotinio referendumo keliu, gyventojai pasisakė prieš. Tiesa, ir balsavusiųjų buvo vos per 40 proc., ir Lisabonos sutarties priešininkai laimėjo nedidele (53 proc. prieš 47 proc.

Ukrainos teritorinio vientisumo problemos šaknys susiformavo labai seniai, o štai potencialaus konflikto dėl Krymo tarp Maskvos ir Kijevo istorija prasidėjo 1954 m., kai minint Rusijos ir Ukrainos „susivienijimo“ 300-ąsias me­tines tuometis SSRS vadovas Nikita Chruščiovas perdavė visą Krymo regioną (anksčiau priklausiusį Rusijos SFSR) Ukrainos SSR kaip „broliškos“ meilės įrodymą. Oficialiai ši „dovana“ buvo patvirtinta SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo sprendimu.

Po tokio, švelniai tariant, prieštaringo George‘o W. Busho valdymo, stebėdami dabartinę rinkimų kampaniją Jungtinėse Amerikos Valstijose, daugelis turbūt mano, kad respublikonai beveik neturi galimybių pratęsti savo viešpatavimą Baltuosiuose rūmuose, ten įkurdindami jau aiškų savo partijos kandidatą Johną McCainą.

Pirmųjų tvirtų ir griežtų naujojo Rusijos premjero Vladimiro Putino kalbų apie savo planus ilgai laukti neteko. Leidęs šalies liaudžiai pasidžiaugti prašmatnia naujojo prezidento inauguracija ir vėl po sovietmečio atgaivintu kariniu paradu Raudonojoje aikštėje, buvęs ir, tikėtina, dabartinis Rusijos vadovas vėl prabilo apie naftą. Šį kartą Kremliaus planai susiję su šios žaliavos tiekimu į Baltijos šalis.

Viename naujausių autoritetingo britų savaitraščio „The Economist“ numerių neįvardintas Lietuvos pareigūnas, kalbėdamas apie Rusijos interesus artimajame užsienyje, teigia, kad „jei prasidės karinis Rusijos konfliktas su Gruzija, tai po to seksime mes“ (t. y. Lietuva). Teiginys, kaip ir visas šio savaitraščio tonas, kai kalbama apie Rusijos santykius su buvusiomis sovietinėmis respublikomis ir Europos Sąjungos (ES) šalimis, skamba tikrai grėsmingai, nes kariniai konfliktai į vakarus nuo Padnes...

Rodos, gyvename įprastu politikos ritmu, valdžios raminimų fone nujausdami būsimus energetinius sunkumus, dalyvaudami NATO misijose ir vis dar džiaugdamiesi Europos Sąjungos (ES) šalies statusu, neseniai atvėrusiu ir Šengeno sienas. Ir tik retkarčiais pikantiška naujiena tampa kokio nors transseksualo byla prieš Lietuvą Strasbūre, turinti atkreipti dėmesį į žmogaus teisių padėtį.

Savotišką simbolišką aštuoniolikos metų sukaktį Lietuva atšventė niekuo neiškirtinai. Tos pačios nuobodžios kalbos iš istorinės Seimo salės tribūnos, ta pati politinė kova, kurioje tarnystė šaliai yra kažkur sąrašo gale, ir t. t. Tačiau jei žvelgsime į regioninį kontekstą ir Lietuvos užsienio politikos vingius, akcentuotinų dalykų, atsitikusių per tuos 18 metų, tikrai rasime.

Praėjusį sekmadienį be jokių netikėtumų Rusijos prezidento rinkimus laimėjo Vladimiro Putino įvardintas įpėdinis. Aš asmeniškai būčiau statęs, kad Dmitrijus Medvedevas gaus kokius 75 proc. balsų, tačiau jis surinko „tik“ kiek daugiau nei 70 proc., taip parodydamas „padorų“ Kremliaus kuklumą.

Šiandien turbūt niekas neabejoja, kad radikalizmo ateitis visų pirma sietina su islamu. Iš tiesų, kai ilgą laiką engti Irako šiitai per savo šventę, kuri tapo įmanoma tik amerikiečių dėka, skanduoja „Amerika, lauk”,  supranti, kad radikalizmas turi savo nišą nebent Vakarų ir Rytų civilizacijų priešpriešos taške.

Ketvirtadienį Lietuvos ministras pirmininkas Gediminas Kirkilas, lydimas delegacijos, išvyko į Kijevą, optimistiškai tikėdamasis padėti išspręsti tenykštę politinę krizę ir pratęsti tradiciją, kurią dar oranžinės revoliucijos metu pradėjo Valdas Adamkus. Ką gi, nuoseklus tęstinumas nėra pati blogiausia šalies užsienio politikos savybė -  jis leidžia pasiekti įvairių ilgalaikių tikslų.

Seimas antradienį popiet svarstys pirmalaikių Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų projektą. Projektą įtraukti į darbotvarkę „Tvarkos ir teisingumo” frakcijos vardu pasiūlė frakcijos seniūnas Valentinas Mazuronis.

Buvęs Žinių radijo generalinis direktorius, viešosios įstaigos Demokratijos plėtros fondas įkūrėjas ir vadovas Eduardas Eigirdas pradėjo leisti naują mėnesinį ekonomikos žurnalą "Valstybė".E. Eigirdas BNS sakė, kad projekto įgyvendinimu rūpinasi Demokratijos plėtros fondo direktorius Almantas Gliožeris ir atsakingasis redaktorius politologas Darius Varanavičius.

Pirmoje kovo pusėje Europos Komisija (EK) paskelbė Europos Sąjungos (ES) energetinės politikos žaliąją knygą („A European Strategy for Sustainable, Competetive and Secure Energy“), kurioje, bent jau politinių deklaracijų tonu, numatė išsiplėtusios ES energetinio sektoriaus raidos gaires.

Šį mėnesį Europos Komisija (EK) paskelbė taip vadinamą Europos Sąjungos (ES) energetinės politikos Žaliąją knygą (A European Strategy for Sustainable, Competetive and Secure Energy ), kurioje deklaruojami ES energetinės erdvės integravimo ir vidinių saugiklių siekiai. Tačiau žvelgiant į realius ES ir nuo demokratijos tolstančios Rusijos bendradarbiavimo mastus, situacija neatrodo itin palankiai.

Dar visai neseniai Europos Sąjunga (ES) ir jos „neva“ neatlygintinai duodami pinigai, turėsiantys užplūsti Lietuvą, buvo vienas geriausių politinių masalų agituojant už mūsų šalies ateitį šioje organizacijoje. Kaip parodė praktika, tiek šis elementas, tiek ir kiti nacionalinės agitacijos ypatumai (alus ir skalbimo milteliai) buvo pakankamai veiksmingi ir garantavo Lietuvos narystę ES nuo 2004 m. gegužės 1 dienos.