Viename naujausių autoritetingo britų savaitraščio „The Economist“ numerių neįvardintas Lietuvos pareigūnas, kalbėdamas apie Rusijos interesus artimajame užsienyje, teigia, kad „jei prasidės karinis Rusijos konfliktas su Gruzija, tai po to seksime mes“ (t. y. Lietuva).
Teiginys, kaip ir visas šio savaitraščio tonas, kai kalbama apie Rusijos santykius su buvusiomis sovietinėmis respublikomis ir Europos Sąjungos (ES) šalimis, skamba tikrai grėsmingai, nes kariniai konfliktai į vakarus nuo Padnestrės Europoje jau senokai yra istorikų ir dokumentinio kino kūrėjų prerogatyva.
Tačiau pernelyg nenukrypstant į įtampos Abchazijoje ir Pietų Osetijoje nagrinėjimą, įdomiais galima laikyti kitus du aspektus: anoniminės Lietuvos pareigūnų retorikos Vakarų žiniasklaidai grėsmingumą ir pačios Vakarų žiniasklaidos, ypač „The Economist“, kryptingą gąsdinančią poziciją Lietuvos ir kitų Baltijos šalių atžvilgiu. Tiesa, anksčiau siunčiami perspėjimai buvo susiję išskirtinai su ekonominiais rodikliais, prognozuojančiais Estijos, Latvijos ir Lietuvos ekonomikos sulėtėjimą ar netgi recesiją, o dabar dar pasitelkiamas ir karinės grėsmės aspektas. O svarbiausia, kad tokią drąsią prielaidą daro ne pats britų leidinys, garsėjantis savo analitiniu padaliniu, o šaltiniu nurodomas mūsų šalies pareigūnas.
Sutikite, užgauti karinės Rusijos agresijos Lietuvos atžvilgiu „stygą“ yra labai rizikingas ir jautrus dalykas mūsų visuomenei. Ko gero, kaip tik dėl to dalintis tokiomis prielaidomis vietinėje viešojoje erdvėje nedrįstama. Juolab kad tokios minties sukelta diskusijų banga labai greitai pasiektų Maskvą, kur iš mūsų būtų garsiai pasišaipyta, tyliai nusprendžiant surasti dar vieną pretekstą, pavyzdžiui, pabranginti eksportuojamas gamtines dujas.
Vis dėlto ne mažiau stebina ir tai, kad šiuos teiginius publikuoja tokio kalibro leidiniai kaip „The Economist“, netgi nepateikdami argumentų, jog bet koks agresyvus Rusijos veiksmas ES ir ypač NATO šalies ar šalių atžvilgiu gali sulaukti atitinkamo atsako. Be to, jei kalbama, kad su Dmitrijaus Medvedevo atėjimu Kremlius tarsi įgauna labiau priimtiną veidą, lygia greta kalbėti apie atvirą karinę grėsmę neatrodo labai jau derama. O gal tiesiog reikėtų pažiūrėti į realią situaciją Rusijos valdžios viršūnėje ir konstatuoti, kad prezidentų kaita ten yra tiesiog kosmetinė operacija siekiant Vakarų akyse išsaugoti konstitucingumą ir kiek apraminti tenykščius Kremliaus kritikus. O niekas nekalba apie tai, kad palikdamas aukščiausią šalies postą Vladimiras Putinas tyliai atliko keletą reformų, dėl kurių galių svertas pasisuko vyriausybės ir valdančiosios partijos naudai, o, kaip žinia, nuo kitos dienos po D. Medvedevo inauguracijos abi šias struktūras kontroliuoja ne kas kitas, o V. Putinas, būdamas ir premjeru, ir „Vieningosios Rusijos“ lyderiu.
Tačiau net jei Rusija ir neturi tokių tikrai agresyvių ketinimų, apie kuriuos kalba Lietuvos pareigūnas X, dabartinėje situacijoje mūsų šalies padėtis nėra pati palankiausia, nes savotiškoje atviroje kovoje su Maskva, kuri, pasinaudojus ES derybų su Rusija veto teise, buvo perkelta į tarptautinį lygmenį, Vilnius nesulaukė realaus palaikymo, kurio, kaip pripažino ir mūsų užsienio reikalų ministras Petras Vaitiekūnas, tikėjosi bent jau iš Varšuvos.
Dar daugiau. Įvairūs informacijos šaltiniai be užuolankų nurodo, kad Lietuvos pozicija sužadino nemažą ES šalių nepasitenkinimą: įvairūs derybų su Rusija trikdžiai gali kelti grėsmę pelningiems dvišaliams energetiniams projektams su „Gazprom“, kurie jau pralenkė ES deklaracijas dėl vieningos energetinės politikos ir tapo realiomis alternatyvomis numatytiems dujotiekiams, turėjusiems užtikrinti bent šiokią tokią Europos nepriklausomybę nuo rusiškų dujų.
Tačiau grįžtant prie pagrindinės minties, susijusios su į akis jau krintančiu britų žiniasklaidos tendencingumu pateikiant informaciją apie Baltijos regioną, galima tik spėlioti, kieno interesais tai daroma. Žinoma, tai galima pavadinti ir „žvilgsniu ne per rožinius akinius“, kuriuo itin pasižymi atskiri Lietuvos politikai, tačiau, tiesą sakant, ne visos „The Economist“ prognozės išsipildo. Dar daugiau įtarimų dėl subjektyvumo sukelia tai, kad pateikiant bauginančius teiginius apie galimą karinę grėsmę nepaminimi akivaizdūs tam prieštaraujantys faktai. Sakykim, kalbant apie karinės invazijos atvejį galima net nepaminėti 5-ojo NATO sutarties straipsnio, įpareigojančio visas Aljanso šalis besąlygiškai ginti užpultąją valstybę, tačiau kai net nesvarstoma, kad Lietuva tikrai neturi kokių nors teritorinių ar etninių nesutarimų su Rusija, kurie yra pagrindinė gilėjančio konflikto Gruzijoje priežastis, tai jau sukelia abejonių pateikiamos informacijos objektyvumu.
Be abejo, Vilniaus keliami energetinio saugumo bei istorinio teisingumo klausimai Maskvą taip pat erzina, tačiau vargu ar tiek, kad prisireiktų karinės jėgos panaudojimo, juolab kad šiais reikalavimais Lietuva labiau norėjo ne atkreipti Rusijos dėmesį, o parodyti ES, kad tolesnė „veikimo po vieną“ strategija šios autoritarinės šalies atžvilgiu griauna pačios ES pagrindus, kurie dar taip neseniai buvo pompastiškai sutvirtinti Lisabonos sutartimi.
Darius Varanavičius, politologas, žurnalo „Valstybė“ redaktorius
