Rugsėjo pradžioje kiek netikėtai pasklido žinia, kad Rusijos užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, nepasižymėjęs palankiais Vakarams pareiškimais, susiruošė oficialaus vizito į Lenkijos sostinę Varšuvą, kur turėjo gvildenti jau seniai didžiule įtampa apsuptą Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) priešraketinės gynybos skydo (PRGS) dislokavimo Rytų Europoje klausimą.
Pakartotinai priminti Kremliaus reakcijos į Vašingtono ketinimus, ko gero, nereikia. Kaip ir to, kokia sudėtinga dinamika rutuliojosi JAV ir Rusijos ginčas dėl PRGS, kurią Maskva vienareikšmiškai traktavo kaip tiesioginę grėsmę sau.
Beje, kaip tik Varšuvos užsispyrimas ir keliamos Vašingtonui nemenkos papildomos sąlygos buvo puikus pretekstas Maskvai ir toliau plėtoti savo priešišką retoriką ir įtikinėti visus paeiliui, kad ne kas kitas, o JAV imasi statyti Europoje naujas sienas, primenančias šaltojo karo ribas. Tačiau vėliau įvyko konfliktas Gruzijoje, po kurio ir Vašingtonas labai greitai nusileido lenkų reikalavimams modernizuoti jų kariuomenę, ir Varšuva nebesispyriodama pasirašė sutartį dėl PRGS dislokavimo Lenkijos teritorijoje. Čekai šiuo atveju buvo labiau sukalbami ir sutiko įsileisti JAV ginkluotę į savo teritoriją dar anksčiau.
Taigi, parašai po sutartimis dėl PRGS jau sudėlioti, Rusijos nuomonė šiuo atžvilgiu taip pat aiški. Belieka tik palaukti ir pažiūrėti, ar Kremlius realizuos savo paskelbtus ketinimus dėl rusiškos ginkluotės dislokavimo, pavyzdžiui, Kuboje, dėl savo puolamųjų raketų nutaikymo į Čekijos bei Lenkijos teritorijas, kur bus dislokuota PRGS, ir galbūt net dėl branduolinio ginklo atsiradimo Kaliningrado srityje. Tačiau ko tuomet į Varšuvą susiruošė S. Lavrovas?
Pasvarstykime, kaip pakito įtakų pusiausvyra Rytų Europoje, kuri turi didelę strateginę geopolitinę svarbą, po karinio konflikto Kaukaze, kitame strategiškai svarbiame geopolitiniame taške.
Turint omenyje, kad Rytų Europoje Rusija ir taip turi permanentinę įtaką – dėl dar sovietiniais laikais sukurtos energetinės infrastruktūros, kuriai Vakarų Europa kol kas nepateikė jokios alternatyvos, išaugęs šio regiono valstybių priešiškumas Kremlių gali nebent erzinti, tačiau neturi labai didelės svarbos. Pastarojo penkmečio Rusijos politika rodo, kad užsuktų „kranelių“ taktika bent jau kol kas yra veiksminga. O vangi Europos šalių ir ypač Europos Sąjungos (ES) reakcija į Maskvos veiksmus Gruzijos teritorijoje naująsias ES šalis galėjo suneraminti ar net įskaudinti. Didžiosios ES šalys akivaizdžiai nesuprato tokios emocinės ir spontaniškos Lietuvos bei Lenkijos vadovų reakcijos ir besąlygiškos paramos Tbilisiui. Kitaip ir negalėjo būti, nes Vokietija ar Prancūzija, kad ir kaip stengtųsi, kažin ar kada pajėgs perprasti Rytų Europos pojūčius Rusijai. Sėkmingai pasibaigus deryboms dėl PRGS, taip pat dėl griežtesnės bent jau žodinės pozicijos Kremliaus atžvilgiu JAV įtaka Rytų Europoje turėjo išaugti, ką jau kalbėti apie tai, kad Lietuva ir Lenkija istoriškai ir šiaip buvo labai palankios Vašingtonui, ypač kai Baltuosiuose rūmuose dominuoja respublikonai. Pastariesiems turint ne pačias prasčiausias galimybes pratęsti prezidentinę liniją, Amerikos įtakos dominavimas, paremtas ne vamzdžiais, o ginkluote ir NATO skydu, gali užsitęsti dar ilgiau.
Todėl tikėtina, kad S. Lavrovas, atvykęs į Rusijai tokią nesimpatišką Lenkiją, siekė detaliau pazonduoti regiono nuotaikas dėl tolesnės jo bičiulystės su JAV ir bandė modeliuoti, kuria linkme savo simpatijas Vašingtonui plėtos Varšuva, jei JAV prezidento rinkimus laimės respublikonai arba demokratai. Tokius nuosaikius, tačiau tuo pačiu ir ilgalaikius ketinimus išduoda ir netikėtai diplomatiškas Rusijos užsienio reikalų ministro tonas, kuriame vietoj perspėjimų ar net grasinimų dominavo žodžiai, kad jis neketina atkalbinėti lenkų nuo PRGS dislokacijos.
Darius Varanavičius, politologas, žurnalo „Valstybė“ redaktorius
